Эрика Джеймс: Penkiasdešimt tamsesnių atspalvių

Jis žiūri į mane skvarbiu žvilgsniu, stengdamasis dėtis rimtas, bet nieko jam neišeina.

– Kristianai, aš…

Jis kilsteli ranką.

– Nesiginčyk, Anastazija. Jei nori gerti ir laistyti alkoholiniais gėrimais mano buvusiąsias, turi ir valgyti. Tai pirmoji taisyklė. Rodos, po pirmos kartu praleistos nakties mudu apie tai jau šnekėjomės.

O kaipgi. „Heathman“ viešbutyje.

Koridoriuje Kristianas stabteli, paglosto man veidą, pirštais perbraukia per skruostą.

– Kelias valandas gulėjau ir žiūrėjau į tave miegančią, – sumurma jis. – Gali būti, kad jau tada tave mylėjau.

Ak…

Jis pasilenkia, švelniai mane pabučiuoja ir man atitirpsta visas kūnas, visa per pastarąją valandą susikaupusi įtampa palengva atslūgsta.

– Valgyk, – sukužda jis.

– Gerai, – klusniai linkteliu, nes šią akimirką dėl Kristiano, ko gero, padaryčiau bet ką.

Paėmęs už rankos, jis nusiveda mane į virtuvę, kur pobūvis pačiame įkarštyje.

– LABOS NAKTIES, DŽONAI, RIANA.

– Dar kartą sveikiname, Ana. Judu būsite puiki pora.

Daktaras Flinas maloniai mums nusišypso. Juodu su Riana stovi koridoriuje susiruošę važiuoti, tad nori atsisveikinti.

– Labos nakties.

Kristianas uždaro duris ir papurto galvą. Jis pažvelgia į mane iš jaudulio staiga suspindusiomis akimis.

Kas čia darosi?

– Liko tik šeimos nariai. Rodos, mama padaugino kokteilių.

Šeimos poilsio kambaryje įsijungusi žaidimų pultą Greisė dainuoja karaokę. O Keitė su Mija labai stengiasi ją paskatinti.

– Ar verta jai priekaištauti? – vypteliu, norėdama išlaikyti tarp mudviejų nerūpestingą nuotaiką. Ir neprašaunu pro šalį.

– Šaipotės iš manęs, panele Stil?

– Taip.

– Sunki buvo diena.

– Kristianai, pastaruoju metu visos dienos su tavimi sunkios, – sakau neslėpdama pašaipos.

Jis papurto galvą.

– Taikli ir tiksliai suformuluota pastaba, panele Stil. Eikš, noriu tau kai ką parodyti.

Paėmęs už rankos, jis per visą namą nusiveda mane į virtuvę, kurioje Karikas, Etanas ir Eliotas šnekasi apie „The Mariners“ komandą ir geria paskutinius kokteilius užkąsdami vaišių likučiais.

– Vadinasi, einate pasivaikščioti? – nepiktai pasišaipo Eliotas, pamatęs mudu žengiančius pro duris į terasą.

Kristianas nieko jam neatsako. Karikas susiraukęs žvilgteli į Eliotą ir papurto galvą be žodžių priekaištaudamas.

Kai prieiname prie pievelės, nusiaunu batelius. Virš įlankos skaisčiai šviečia delčia. Ta šviesa nuostabi, krisdama skaidosi į daugybę pilkų atspalvių, o tolumoje mirguliuoja Siatlo šviesos. Elinge dega šviesos ir šaltoje mėnesienoje jis atrodo nelyginant blausiai šviečiantis švyturys.

– Kristianai, rytoj norėčiau nueiti į bažnyčią.

– Šit kaip?..

– Meldžiausi, kad grįžtum sveikas, ir tu grįžai. Tad dabar turiu bent jau ten nueiti.

– Gerai.

Kelias akimirkas žingsniuojame susikibę už rankų, gaubiami jaukios tylos. Staiga aš kai ką prisimenu.

– Kur ketini kabinti mano nuotraukas, kurias padarė Chosė?

– Maniau, galėtume rasti joms vietos naujajame name.

– Tu jį nupirkai?

Kristianas stabteli, atidžiai pažvelgia į mane ir, neslėpdamas susirūpinimo, sako:

– Nupirkau. Pamaniau, kad jis tau patiko.

– Patiko. Kada nupirkai?

– Vakar rytą. Dabar turime nuspręsti, ką su juo darysime, – lengviau atsidusęs sumurma jis.

– Negriauk jo. Prašau… Tas namas žavus. Jam tik reikia rūpestingų šeimininkų rankų.

Kristianas žvilgteli į mane ir šypteli.

– Gerai. Pasišnekėsiu su Eliotu. Jo pažįstama gera architektė jau dirbo mano name Aspene; Eliotas galės naująjį namą rekonstruoti.

Prunkšteliu staiga prisiminusi, kaip paskutinį kartą šviečiant mėnesienai per šią pievelę ėjome į elingą. Ak, gal tą patį padarysime ir dabar? Nusišypsau.

– Kas yra?

– Prisiminiau, kaip anąkart nusinešei mane į elingą.

Kristianas tyliai nusijuokia.

– Ak, buvo smagu. Tiesą sakant…

Staiga jis stabteli, čiumpa mane, persimeta per petį, o aš suspiegiu, nors ir žinau, kad kelias netolimas.

– Jei gerai pamenu, buvai labai piktas, – sakau gaudydama kvapą.

– Anastazija, aš nuolat labai piktas.

– Ne, netiesa.

Sustojęs prie medinių durų, jis užploja man per užpakalį. Tada nuleidžia ant žemės ir abiem rankomis suima mano plaštaką.

– Ne, daugiau nepyksiu.

Pasilenkęs godžiai mane pabučiuoja. O tada pasitraukia, palikęs mane be žado ir apimtą deginančios aistros.

Kristianas žvelgia į mane ir iš elingo sklindančioje šviesoje matau, kad jis sunerimęs. Mano nerimaujantis vyras, – nei šviesusis, nei tamsusis riteris, – tiesiog gražus ir ne toks jau pagedęs vyras, kurį aš myliu. Pakėlusi rankas paglostau jam veidą, pirštais perbraukiu per smilkinius, skruostus, pasiekiu smakrą, o tada smiliumi liesteliu lūpas. Kristianas atsipalaiduoja.

– Turiu tau viduje kai ką parodyti, – tyliai sako jis ir atidaro duris.

Ryškios dienos šviesos lempos apšviečia įspūdingą prieplaukoje ant tamsių bangų besisupantį motorinį katerį. Šalia jo pririšta irklinė valtis.

– Eikš.

Paėmęs už rankos, Kristianas nusiveda mane mediniais laiptais į viršų. Atidaręs duris, jis žingteli į šalį leisdamas man įeiti pirmai.

Iš nuostabos net išsižioju. Palėpė neatpažįstamai pasikeitusi. Kambarys pilnas gėlių… visur gėlės. Kažkas iš gražiausių pievos gėlių, spindinčių Kalėdų girliandų ir mažyčių žibintų, švelniai ir blausiai spingsinčių kambaryje, sukūrė stebuklingą buduarą.

Staiga atsisuku į Kristianą ir išvystu jį įdėmiai žiūrintį į mane neperprantamu veidu. Jis gūžteli.

– Norėjai širdelių ir gėlyčių, – susako.

Nustebusi sumirksiu, vis dar netikėdama savo akimis.

– Mano širdį jau turi… – jis mosteli į kambarį.

– O čia – gėlytės, – pašnabždomis baigiu jo pradėtą sakinį. – Kristianai, tai nuostabu.

Nežinau, ką daugiau pasakyti. Pajuntu krūtinėje plazdant širdį, o akys paplūsta ašaromis.

Trūktelėjęs už rankos, jis įsiveda mane į kambarį ir, man nespėjus atsitokėti, priklaupia ant vieno kelio. Po perkūnais… šito nesitikėjau! Man pristinga kvapo.

Iš vidinės švarko kišenės jis išsitraukia žiedą ir pakelia į mane pilkas, spindinčias, nuoširdžias ir jaudulio kupinas akis.

– Anastazija Stil. Myliu tave. Noriu visą gyvenimą gerbti tave, mylėti ir ginti. Būk mano. Visada. Kurkime bendrą gyvenimą. Tekėk už manęs.

Žiūrint į Kristianą man ima ristis ašaros. Mano Penkiasdešimt, mano žmogus… Aš jį taip myliu, kad mane užplūsta didžiulė jausmų banga ir tegaliu ištarti „taip“.

Lengviau atsikvėpęs, Kristianas nusišypso ir neskubėdamas užmauna man žiedą. Jis gražus, platininis, su ovalia deimanto akimi. Nieko sau, koks didelis… Didelis, bet paprastas ir tuo paprastumu žavintis.

– Ak, Kristianai, – verksmingai pratariu staiga užplūsta džiaugsmo, suklumpu prie jo, pirštus panardinu jam į plaukus ir pabučiuoju – iš visos širdies. Pabučiuoju šį gražuolį vyrą, kuris myli mane ir kurį myliu aš. Jis mane apkabina, jo rankos susiranda mano plaukus, o lūpos – mano lūpas. Giliai širdyje žinau, kad visada priklausysiu jam, o jis visada bus mano. Mudu jau taip toli nuėjome ir dar ilgesnis kelias laukia, bet mes puikiai vienas kitam tinkame. Esame vienas kitam skirti.

Jis stipriai užtraukia dūmą, tamsoje ryškiai suspindi rausvai gelsvas cigaretės galiukas. Paskui neskubėdamas iškvepia, išpučia dūmus, o galiausiai paleidžia į orą du tabako dūmų ratilus – mėnesienoje vaiduokliškai blyškius, išsisklaidančius prieš akis. Nuobodžiaudamas jis sujuda, pasimuisto sėdynėje, tada paskubomis gurkšteli pigios degtinės iš butelio, suvynioto į aptrintą rudą popierių, ir vėl suspaudžia jį tarp šlaunų.