Эрика Джеймс - Penkiasdešimt tamsesnių atspalvių

– MAN PATINKA TAVO BŪDAS ATSIPRAŠYTI, – sukužda Kristianas man į plaukus.

– O man – tavo, – sukikenu, glausdamasi jam prie krūtinės. – Ar jau viskas?

– Viešpatie, Ana, tau dar negana?

– Ne! Klausiau apie darbą.

– Baigsiu maždaug po pusvalandžio. Išklausiau tavo balso pašto žinutę.

– Vakarykštę?

– Iš balso atrodo, kad nerimavai.

Stipriai jį apkabinu.

– Tiesa. Tau nebūdinga nieko neatsakyti.

Kristianas pabučiuoja man į plaukus.

– Po pusvalandžio turėtų būti paruoštas ir tortas.

Nusišypsojusi nulipu jam nuo kelių.

– Nekantriai lauksiu. Kol kepei, skaniai kvepėjo, sakyčiau, net žadino jausmus.

Drovėdamasi šypteliu Kristianui, o jo veido išraiška atspindi manąją. Viešpatie, ar mudu tikrai skirtingi? Gal jis turi kokių prisiminimų, susijusių su kepiniais? Pasilenkusi pabučiuoju jam į lūpų kamputį ir grįžtu į virtuvę.

AŠ JAU PASIRUOŠUSI,kai išgirstu jį išeinant iš darbo kabineto, ir uždegu vieną vienintelę žvakelę, įsmeigtą į tortą. Kristianas plačiai nusišypso, prieina, o aš tyliai užtraukiu „Su gimimo diena“. Tada jis pasilenkia, užsimerkia ir užpučia žvakelę.

– Sugalvojau norą, – atsimerkęs sako, o aš pati nežinodama kodėl nuraustu.

– Glajus dar minkštas. Tikiuosi, tau patiks.

– Nekantrauju paragauti, Anastazija, – sumurma Kristianas ir tie žodžiai nuskamba taip gundomai…

Atpjaunu abiem po gabalėlį, paimame desertines šakutes ir paragaujame.

– Mmm… – pripažindamas mano gebėjimus sumykia Kristianas. – Todėl ir noriu tave vesti.

Su palengvėjimu nusijuokiu. Jam skanu.

– AR PASIRUOŠUSI SUSITIKTIsu mano šeima?

Kristianas išjungia „Audi R8“ variklį. Sustojome prie jo tėvų namo.

– Taip. Pasakysi jiems?

– Žinoma. Man labai smalsu, kaip jie reaguos.

Išdykėliškai šyptelėjęs, jis išlipa iš automobilio.

Dabar pusė aštuonių, ir nors diena buvo šilta, dabar nuo įlankos pučia švelnus, bet vėsokas vėjelis. Lipdama iš automobilio tvirčiau apsisiaučiu skraiste. Vilkiu smaragdo žalumo kokteilių vakarėliui skirtą suknelę, kurią šiandien rytą radau besirausdama drabužinėje. Be to, aš susijuosusi plačiu prie suknelės derančiu diržu. Kristianas paima mane už rankos ir nueiname prie pagrindinių durų. Mums dar nepasibeldus, Karikas plačiai jas atidaro.

– Sveikas, Kristianai. Su gimtadieniu, sūnau.

Jis paspaudžia ištiestą ranką, o tada nustebina sūnų trumpu apkabinimu.

– Hm… Ačiū, tėti.

– Ana, kaip malonu vėl tave pamatyti.

Karikas apkabina ir mane, o paskui visi patraukiame į namo vidų.

Bet dar nespėjus įkelti kojos į svetainę koridoriumi tekina atlekia Keitė. Ji atrodo įtūžusi.

Oi!

– Štai ir judu! Noriu pasišnekėti, – piktai rėžia ji leisdama suprasti, kad bus geriau, jei nemėginsime užkalbinėti jai dantų.

Sunerimusi žvilgteliu į Kristianą, bet jis tik gūžteli pečiais, nusprendęs tenkinti mano draugės norą, ir mudu nusekame paskui ją į valgomąjį, palikę suglumusį Kariką svetainės tarpduryje. Keitė užtrenkia duris ir atsisuka į mane.

– Koks čia mėšlas? – sušnypščia ji ir pamosuoja man prieš nosį kažkokiu popiergaliu.

Visiškai sutrikusi, paimu iš jos tą lapą ir paskubomis permetu akimis. Man burnoje pasidaro sausa. Po perkūnais. Tai mano elektroninis laiškas Kristianui, kuriame rašau apie sutarties sąlygas.

19 Angl. The First Time Ever I Saw Your Face .

DVIDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS

Išbąlu kaip drobė, kraujas sustingsta gyslose, o kūną sukausto baimė. Nejučiomis žingteliu tarp jos ir Kristiano.

– Kas yra? – sunerimęs burbteli Kristianas.

Nekreipiu į jį dėmesio. Negaliu patikėti, kad Keitė taip elgiasi.

– Keite! Tai tikrai ne tavo reikalas.

Įtūžusi svilinu ją žvilgsniu, mat baimė užleido vietą pykčiui. Kaip ji drįsta? Juolab dabar, šiandien. Per Kristiano gimtadienį. Nustebinta mano atsako, ji išpučia žalias akis, tada sumirksi.

– Ana, kas yra? – jau grėsmingiau klausia Kristianas.

– Kristianai, būk geras, išeik, – paprašau.

– Ne. Parodyk.

Kristianas ištiesia ranką ir aš suprantu, kad į ginčą dabar geriau nesivelti, mat jis kalba griežtai ir valdingai. Kad ir nenoromis, vis dėlto paduodu jam laišką.

– Ką jis tau padarė? – numojusi ranka į Kristianą, klausia Keitė.

Ji atrodo baisiai susirūpinusi. Atmintyje praplaukia galybė erotinių vaizdų ir nuraustu.

– Tai ne tavo reikalas, Keite, – sakau neslėpdama irzulio.

– Iš kur jį gavai? – pasiteirauja Kristianas pakreipęs galvą, visiškai ramiu veidu, bet tas balsas… toks grėsmingai švelnus.

Keitė išrausta.

– Nesvarbu. – Priremta akmeninio Kristiano žvilgsnio, paskubomis priduria: – Šitas lapas buvo kišenėje švarko, kuris, kaip suprantu, yra tavo ir kabo Anos kambaryje ant durų.

Nuo pilkų Kristiano akių žvilgsnio Keitės ryžtas truputį susvyruoja, bet, rodos, ji greitai susitvardo ir rūsčiai į jį dėbteli.

Vilkėdama prigludusią, ryškiai raudoną suknelę, Keitė stovi prieš mudu kaip tikras priešiškumo įsikūnijimas. Bet atrodo nuostabiai. Tik… po galais, kodėl ji rausiasi po mano drabužius? Paprastai būna atvirkščiai.

– Ar dar kam nors apie tai užsiminei? – Kristiano balsas kaip šilkinė pirštinė.

– Ne! Žinoma, ne, – įsižeidusi atkerta Keitė.

Kristianas linkteli ir, atrodo, lengviau atsikvepia. Tada pasisuka ir eina prie židinio. Netardamos nė žodžio, mudvi su Keite žiūrime, kaip jis nuo židinio atbrailos paima žiebtuvėlį, padega popieriaus lapą, kuriame išspausdintas laiškas, ir palaukia, kol jis židinyje virsta pelenais. Kambaryje viešpatauja slogi tyla.

– Net Eliotui? – klausiu Keitės.

– Niekam, – pabrėžtinai atsako Keitė, pirmą kartą mano akivaizdoje suglumusi ir įžeista. – Ana, aš tik noriu įsitikinti, kad tau viskas gerai, – sušnabžda.

– Man viskas gerai, Keite. Geriau nei gerai. Mūsų su Kristianu santykiai puikūs, kuo puikiausi, o tas laiškas – seniai praeitis. Prašau tavęs, nekreipk į jį dėmesio.

– Nekreipti dėmesio? – perklausia ji. – Kaip man nekreipti dėmesio? Ką jis tau padarė?

Ji žvelgia į mane žaliomis akimis, kupinomis nuoširdaus susirūpinimo.

– Nieko jis man nepadarė, Keite. Nemeluoju, man viskas gerai.

Ji suklapsi blakstienomis.

– Tikrai? – nepatikliai klausia.

Neatitraukdamas akių nuo Keitės, Kristianas apkabina mane ir prisitraukia arčiau.

– Ana sutiko tapti mano žmona, Ketrina, – tyliai sako jis.

– Žmona! – šūkteli Keitė ir, negalėdama patikėti tuo, ką išgirdo, išpučia akis.

– Mudu tuoksimės. Šįvakar ketiname paskelbti apie savo sužadėtuves, – priduria Kristianas.

– Ak! – Keitė be žado spokso į mane. Ji priblokšta. – Palieku jus vienus vos šešiolikai dienų ir… še tau, kad nori! Labai jau netikėta naujiena. Vadinasi, vakar, kai sakiau… – ji sumišusi įbeda žvilgsnį į mane. – O kuo čia dėtas tas laiškas?

– Jis čia visiškai niekuo dėtas, Keite. Prašau pamiršti tą laišką. Aš myliu Kristianą, o jis myli mane. Nedaryk to. Negadink pobūvio jam ir ypatingo vakaro mums, – tyliai paprašau.

Keitė sumirksi, jos akyse netikėtai sublizga ašaros.

– Ne. Aišku, kad negadinsiu. Ar tau viskas gerai?

Vis dėlto Keitė nori, kad ją nuraminčiau.

– Dar niekada nebuvau tokia laiminga, – sušnabždu.

Keitė, nekreipdama dėmesio, kad Kristianas mane apkabinęs, suspaudžia man ranką.