Эрика Джеймс - Penkiasdešimt tamsesnių atspalvių

Greitai išeinu iš virtuvės, kad manęs nesiektų nerimastingas Kristiano žvilgsnis, ir prieinu prie vitrininio lango. Durys į balkoną atidarytos, tad žengiu laukan, į saulės apšviestą plotą. Bet iki krašto eiti negaliu. Man per aukštai.

– Žinau, kad netikėta ir šiaip, bet… na, aš jį myliu. O jis myli mane. Kristianas nori mane vesti ir daugiau gyvenime tokio vyro nesutiksiu.

Nuraustu pagalvojusi, kad tai turbūt pats intymiausias mano pokalbis su įtėviu.

Ilgokai patylėjęs, Rėjus klausia:

– Mamai jau sakei?

– Ne.

– Ane… Žinau, kad pinigų jis turi kaip šieno ir šiaip tinkamas, bet… tekėti? Tai svarbus žingsnis. Ar esi tikra?

– Taip, jis – mano laiminga ateitis, – sušnabždu.

– Šit kaip, – po akimirkos jau švelniau prataria Rėjus.

– Jis man – viskas.

– Ane, Ane, Ane… Tu užsispyrusi jauna moteris. Dėl Dievo meilės, tikiuosi, žinai, ką darai. O dabar vėl duok man Kristianą, gerai?

– Žinoma, tėti, o ar nuvesi mane prie altoriaus? – tyliai klausiu.

– Ak, mieloji… – Rėjui užlūžta balsas, jis kelias akimirkas tyli, nuo jo jaudulio net susigraudinu. – Su didžiausiu malonumu, – pagaliau sutinka jis.

Ak, Rėjau. Kaip aš tave myliu. Nuryju gumulą gerklėje, kad nepravirkčiau.

– Ačiū, tėti. Dabar vėl perduosiu telefoną Kristianui. Būk su juo švelnus. Aš jį myliu, – sušnabždu.

Manau, Rėjus šypsosi, bet sunku pasakyti. Toks jau tas Rėjus.

– Aišku, Ane. Atvažiuok kada nors aplankyti senio ir atsivežk tą savo Kristianą.

Nužingsniuoju atgal į svetainę, tebepykdama ant Kristiano, kad iš anksto manęs neįspėjo, ir paduodu telefoną nutaisiusi tokį veidą, kad jis suprastų, kokia esu suirzusi. Jis patenkintas paima telefoną ir grįžta į savo darbo kambarį.

Po poros minučių Kristianas iš ten išeina.

– Turiu tavo įtėvio palaiminimą, nors ir nenoromis duotą, – pareiškia taip didžiuodamasis, kad sukikenu, o jis plačiai nusišypso. Tarsi ką tik būtų baigęs derybas dėl didžiausių įmonių suliejimo arba įsigijimo, nors tam tikra prasme panašiai ir yra.

– PO GALAIS, TU PUIKI VIRĖJA, moterie.

Kristianas nuryja paskutinį kąsnį ir, reikšdamas man pagarbą, kilsteli taurę baltojo vyno. Pagirta visa pražystu, bet tada dingteli, kad valgį jam ruošiu tik savaitgaliais. Susiraukiu. Man patinka ruošti valgį. Gal reikėjo gimtadienio proga iškepti jam tortą? Žvilgteliu į laikrodį. Laiko dar yra.

– Ana, – išblaško mano mintis Kristianas, – kodėl prašei, kad tavęs nefotografuočiau?

Šiuo klausimu jis mane užklumpa visiškai iš netyčių, juolab kad klausia apsimestinai švelniai.

Ak… mėšlas. Tos nuotraukos. Sėdžiu nudūrusi akis į tuščią lėkštę, grąžydama rankas sterblėje. Ką atsakyti? Prisiekiau neprasitarti, kad radau jo „Penthouse Pets“ žurnalo variantą.

– Ana, – kur kas griežčiau klausia jis, – kas yra?

Pašoku nuo stalo, o jo tonas priverčia pakelti akis. O jau buvau pradėjusi manyti, kad Kristianas manęs nebebaugina.

– Radau tavo nuotraukas, – sušnabždu.

Iš išgąsčio jo akys išsiplečia.

– Buvai įlindusi į seifą? – apstulbęs klausia.

– Į seifą? Ne. Net nežinojau, kad turi seifą.

Kristianas susiraukia.

– Nieko nesuprantu.

– Radau jas tavo drabužinėje. Dėžėje. Ieškojau kaklaraiščio, o dėžė buvo po džinsais… po tais, kuriuos paprastai mūvi žaidimų kambaryje. Išskyrus šiandien.

Išraustu.

Jis spokso į mane apstulbęs, dar gerai nesuprasdamas, ką išgirdo, nervingai persibraukia ranka per plaukus. Užsigalvojęs pasitrina smakrą, bet veide atsispindinčio suglumimo ir irzulio nuslėpti negali. Staiga Kristianas piktai, bet kartu ir pagyvėjęs papurto galvą ir vos pastebimai šypteli. Tada pasiremia alkūnėmis į stalą, suneria pirštus ir vėl įbeda akis į mane.

– Viskas ne taip, kaip tau atrodo. Tas nuotraukas buvau visai pamiršęs. Dėžė atsidūrė ne savo vietoje. Ji turėtų būti seife.

– Kas ją ten padėjo? – pašnabždomis klausiu.

Kristianas nuryja seilę.

– Tai galėjo padaryti tik vienas žmogus.

– A. Kas? Ir ką turi omenyje sakydamas, kad viskas ne taip, kaip man atrodo?

Kristianas atsidūsta, pakreipia galvą, atrodo susigėdęs. „Taip, jam ir turėtų būti gėda!“ – piktai suurzgia mano pasąmonė.

– Galbūt mano žodžiai nuskambės ciniškai, bet tos nuotraukos – savotiškas draudimo polisas, – sušnabžda jis, ruošdamasis mano atsakui.

– Draudimo polisas?

– Kad nebūčiau demaskuotas.

Ši mintis tarsi moneta tarškėdama nemaloniai ritinėjasi tuščioje mano galvoje.

– Šit kaip, – sumurmu nesumodama, ką daugiau pasakyti. Užsimerkiu. Še tau. Tai tikrieji penkiasdešimt pagedėlio atspalvių, tiesiai prieš nosį. – Taip, tu teisus, – burbteliu. – Skamba ciniškai.

Atsistoju ketindama nukraustyti stalą. Daugiau nieko nenoriu žinoti.

– Ana.

– Ar jos žino? Tos merginos… tos nuolankiosios?

Jis susiraukia.

– Aišku, kad žino.

Na, vis šis tas. Kristianas ištiesia rankas, apkabina mane ir priglaudžia.

– Tų nuotraukų vieta – seife. Jos skirtos ne pramogai, – Kristianas kiek patyli. – Galbūt, kai buvo daromos, jų paskirtis tokia ir buvo. Bet… – jis vėl nutyla, maldaujamai pažvelgia į mane ir priduria: – Jos nieko nereiškia.

– Kas jas padėjo tavo drabužinėje?

– Tai galėjo padaryti tik Leila.

– Ji žino tavo seifo kodą?

Kristianas gūžteli.

– Nesistebėčiau, jei žinotų. Tai ilga skaičių seka, kurią aš retai naudoju. Esu ją užsirašęs ir niekada nekeičiau, – jis palinguoja galvą. – Įdomu, ką dar ji žino ir ar dar ką nors paėmė iš seifo? – Kristianas suraukia kaktą, bet tuoj vėl atkreipia dėmesį į mane. – Klausyk, tas nuotraukas aš sunaikinsiu. Jei nori – tuoj pat.

– Tai tavo nuotraukos, Kristianai. Daryk su jomis, ką nori, – sumurmu po nosimi.

– Nebūk tokia, – sako Kristianas, delnais suspaudžia man skruostus, pažvelgia į akis ir neleidžia nusukti žvilgsnio. – Aš anokio gyvenimo nenoriu. Noriu gyvenimo su tavimi.

Po galais. Iš kur jis žino, kad pasibaisėjimas tomis nuotraukomis dar slepia ir paranoją?

– Ana, maniau, šįryt visus tuos praeities vaiduoklius išvaikėme. Man toks jausmas. O tau?

Sumirksiu prisimindama nepaprastai malonų, romantišką ir labai nuodėmingą rytą Kristiano žaidimų kambaryje.

– Taip, – nusišypsau. – Ir man toks jausmas.

– Gerai, – nepaleisdamas manęs iš glėbio, jis lenkiasi pabučiuoti. – Aš jas sunaikinsiu, – sumurma. – O tada teks važiuoti į darbą. Atleisk, mažyte, bet šiandien po pietų laukia daugybė reikalų.

– Tai puiku. Man reikia paskambinti mamai, – vypteliu. – Paskui noriu šio bei to nusipirkti ir iškepti tau tortą.

Kristianas nusišypso, jo akys užsidega kaip mažo berniuko.

– Tortą?

Linkteliu.

– Šokoladinį tortą?

– Nori šokoladinio? – Kristiano šypsena užkrečiama.

Jis linkteli.

– Pažiūrėsiu, ką įmanoma padaryti, pone Grėjau.

Jis vėl mane pabučiuoja.

KARLA TOKIA PRIBLOKŠTA, KADnegali pratarti nė žodžio.

– Mama, pasakyk ką nors.

– Juk nesilauki, tiesa, Ana? – apimta siaubo sušnabžda ji.

– Ne, ne, ne, tikrai ne.

Nusivylimas užgula man širdį, nuliūstu, kad mamai atėjo tokia mintis. Bet paskui prisimenu, ką visada žinojau: kad ji už mano tėvo ištekėjo jau būdama nėščia.

– Atleisk man, mieloji. Tik… viskas taip staiga. Ne, Kristianas puikus jaunikis, bet tu tokia jauna, pirma turėtum bent kiek pamatyti pasaulio.