Эрика Джеймс - Penkiasdešimt tamsesnių atspalvių

Jaučiuosi lyg pakibusi ore, aukštai, virš labai plataus tarpeklio, – sklendžiu ir tuo pat metu apsvaigusi krintu, puolu žemyn. Daugiau tverti negaliu, kūnas ima nevalingai trūkčioti ir pasiekia visišką pilnatvę. Tai tarsi sprogimas, o aš tuo metu – vienas ištisas pojūtis, daugiau niekas. Kristianas nuima vieną, paskui kitą gnybtą ir mano speneliais nusirita kartu ir malonumas, ir kančia, bet jausmas toks saldus, kad šį kartą orgazmas vis nesibaigia. Kristiano pirštas ten pat kur buvęs, tai atsargiai traukiasi, tai vėl skverbiasi gilyn.

– Aaa! – garsiai šūkteliu ir Kristianas apglėbia mane, laiko apkabinęs, o mano kūnas vis dar negailestingai trūkčioja. – Ne! – vėl surinku, tik šį kartą maldaudama, Kristianas ištraukia ir vibratorių, ir mažąjį pirštelį, o mano kūną vis dar purto konvulsijos.

Jis atsega vieną antrankį ir išlaisvina rankas. Mano galva nusvirusi jam ant peties, jaučiuosi bejėgė, visiškai atsidavusi šiam visa apimančiam pojūčiui. Kvėpuoju negiliai ir neritmingai, jaučiuosi mirtinai nuvarginta aistros, panirusi į malonią ir geidžiamą užmarštį.

Tarsi per rūką suvokiu, kad Kristianas pakėlęs mane nuneša prie lovos ir paguldo į vėsius atlasinius patalus. Po akimirkos jo delnai, vis dar ištepti aliejumi, jau švelniai trina man šlaunų apačią, kelius, blauzdas ir pečius. Pajuntu, kad čiužinys įdumba: Kristianas išsitiesia šalia manęs.

Jis nuima kaukę, bet atsimerkti neturiu jėgų. Suėmęs kasą, Kristianas nutraukia plaukų raištį ir pasilenkęs švelniai pabučiuoja į lūpas. Tylą kambaryje trikdo vien trūkčiojantis mano alsavimas, bet palengva rimsta ir jis. Muzika nebeskamba.

– Tokia graži… – murmteli Kristianas.

Šiaip taip atmerkusi vieną akį matau, kad jis žiūri į mane meiliai šypsodamasis.

– Sveika sugrįžusi, – sako. Atsakydama kažką suniurnu ir jo šypsena paplatėja. – Ar tau buvo pakankamai šiurkštu?

Linkteliu ir tingiai nusišypsau. Viešpatie, jei būtų buvę dar truputį šiurkščiau, mudu abu būtų reikėję išperti.

– Manau, tu nori mane nužudyti, – sumurmu.

– Mirtis nuo orgazmo, – pašaipiai šypteli jis. – Yra ir ne tokių malonių būdų mirti, – priduria, bet staiga truputį susiraukia – matyt, jam dingteli kokia nors nemaloni mintis.

Gaila. Ištiesusi ranką, paglostau jam veidą.

– Taip gali žudyti mane kada tik nori, – sušnabždu.

Atkreipiu dėmesį, kad Kristianas visiškai nuogas ir… pasiruošęs. Kai jis paėmęs mano ranką pabučiuoja krumplius, aš pasilenkiu, delnais suspaudžiu jam skruostus ir prisitraukiu, norėdama pabučiuoti. Jis apdovanoja mane trumpu bučiniu ir iš karto atsitraukia.

– Štai ko aš noriu, – sumurma jis ir iš po pagalvės išsitraukia muzikos grotuvo pultelį. Paspaudžia mygtuką ir kambarį užplūsta aidu nuo sienų atsimušantys, švelnūs gitaros garsai. – Noriu pasimylėti, – žvelgdamas man į akis pareiškia Kristianas, o liepsningose pilkose jo akyse – meilė ir nuoširdumas.

Iš kambario gilumos atsklinda pažįstamas dainininkės balsas. „Kai pirmą kartą tave pamačiau“19. Ir Kristiano lūpos susiieško mano lūpas.

STIPRIAI JO LAIKYDAMASIdar kartą patiriu palaimą, o Kristianas įsitempia, atlošęs galvą, garsiai šaukdamas mano vardą, išsilieja ir sukniumba mano glėbyje. Jis tvirtai priglaudžia mane, apžergusią jį, prie krūtinės ir mudu liesdamiesi nosimis sėdime vidury didžiulės lovos. Ir tą akimirką – tą džiaugsmo akimirką su šiuo vyru ir skambant šiai muzikai – tai, ką mudu išgyvenome šiandien rytą, ir visa, ką patyriau pastarąją savaitę, staiga grįžta ir atsiliepia ne tik kūnui, bet ir dvasiai. Aš visiškai užvaldyta visų šių jausmų. Taip stipriai jį myliu. Pirmą kartą pasitaikė proga bent šiek tiek suprasti, ką jis jaučia rūpindamasis mano saugumu.

Prisimenu, kad vakar skrisdamas „Čarliu Tango“ Kristianas vos per plauką liko gyvas, ir mane nukrečia šiurpas, o akys paplūsta ašaromis. O jeigu jam būtų kas nors atsitikę… Aš jį taip myliu… Staiga skruostais ima ristis ašaros. Myliu Kristianą visokį: ir mielą, švelnų, ir šiurkštų dominantą, kuris mano, kad gali elgtis su manimi kaip tinkamas ir versti mane patirti vieną orgazmą po kito. Visas jis nuostabus. Visas priklauso man. Suprantu, kad mudu vienas kito dar gerai nepažįstame ir kad turime išspręsti nemažai klausimų, bet žinau, kad dėl savo santykių tai padarysime ir šiai užduočiai atlikti turėsime visą gyvenimą.

– Ana, – sukužda Kristianas, delnais spausdamas man skruostus ir įdėmiai žvelgdamas į akis. Jis vis dar manyje. – Kodėl verki? – susirūpinęs klausia.

– Nes taip stipriai tave myliu, – tyliai sakau.

Jis užsimerkia lyg apsvaigęs, lyg jam reikėtų laiko suprasti, ką pasakiau. Kai vėl atsimerkia, jo akys spindi iš meilės.

– O aš myliu tave, Ana. Su tavimi jaučiu… pilnatvę.

Jis švelniai mane pabučiuoja ir Robertos Flak daina nutyla.

SĖDĖDAMI ANT LOVOSžaidimų kambaryje, – aš įsitaisiusi Kristianui ant kelių, mudviejų kojos susipynusios, – kalbamės ir kalbamės. Mudu apsigobę antklode raudono atlaso užvalkalu tarsi prieglobstį teikiančia karališka mantija, ir aš nenutuokiu, kiek laiko praėjo. Mėgdžioju Keitės elgesį per fotosesiją „Heathman“ viešbutyje ir Kristianas iš manęs juokiasi.

– Tik pagalvok, juk tai ji galėjo ateiti imti iš manęs interviu. Ačiū Dievui už paprastą peršalimą, – susako jis ir pakšteli man į nosį.

– Kristianai, manau, ji buvo pasigavusi gripą, – priekaištingai jam sakau, užsisvajojusi pirštais braukydama per krūtinės plaukus ir stebėdamasi, kad jis taip lengvai tai pakenčia. – Visos lazdos dingo.

Prisimenu, kad atkreipiau į tai dėmesį anksčiau, vos įžengusi į kambarį.

Jau nežinia kelintą kartą jis užkiša plaukų sruogą man už ausies.

– Nemanau, kad kada nors įveiksi šią griežtą ribą.

– Taip, aš irgi manau, kad neįveiksiu, – sušnabždu išplėstomis akimis ir netrukus sugaunu save dirsčiojant į botagus, bizūnus ir šmaikščius, sukabintus prie kitos sienos. Kristianas paseka mano žvilgsnį.

– Nori, kad ir juos išneščiau? – su šiokia tokia pašaipa, bet nuoširdžiai klausia jis.

– Išskyrus šmaikštį… rudu kotu. Ir tą aksominį bizūną, – sakau nuraudusi.

Kristianas nusišypso.

– Gerai, šmaikštis rudu kotu ir aksominis bizūnas. Bet kodėl, panele Stil? Jūs mane nuolat stebinate.

– Jūs mane taip pat, pone Grėjau. Tai viena iš jūsų savybių, kurios man patinka.

Švelniai pabučiuoju jam į lūpų kamputį.

– Kokios dar mano savybės jums patinka? – išplėtęs akis klausia Kristianas.

Suprantu, kad užduoti šį klausimą jam tikras žygdarbis. Droviai pažvelgiu į jį, sumirksiu. Man patinka visos Kristiano savybės – net penkiasdešimt atspalvių. Žinau, kad gyvenimas su juo niekada nebus nuobodus.

– Šitos lūpos, – smiliumi perbraukiu jam per lūpas. – Man patinka tavo lūpos ir visa, ką jos sukuria, visa, ką su manimi darai. Taip pat patinka visa, kas yra čia, – paglostau smilkinį. – Tu toks protingas, sąmojingas, toks sumanus ir išmanantis tiek daug dalykų. Bet labiausiai myliu tai, kas yra čia, – švelniai priglaudžiu delną jam prie krūtinės ir pajuntu ritmingai plakančią širdį. – Esi jautriausias vyras iš visų mano pažįstamų. Žaviuosi tavo darbu. Ir tuo, kaip dirbi. Tai daro įspūdį, – tyliai sakau.

– Daro įspūdį?

Kristianas sutrikęs, bet jo veide matyti ir trupinėlis linksmumo. Paskui išraiška pasikeičia, pasirodo drovi šypsena, tarsi jis nepatogiai jaustųsi, ir man kyla nenugalimas noras pulti jam ant kaklo. To noro netramdau.