Эрика Джеймс - Penkiasdešimt tamsesnių atspalvių

– Mama, ar negali tiesiog pasidžiaugti? Aš jį myliu.

– Mieloji, man tik reikia laiko priprasti prie minties. Tikras sukrėtimas. Kai buvai Džordžijoje, mačiau, kad judviejų santykiai ypatingi, bet vedybos…

Džordžijoje Kristianas norėjo, kad būčiau jo nuolankioji, bet mamai to, žinoma, nesakau.

– Ar jau apsisprendėte dėl datos?

– Ne.

– Gaila, kad tavo tėvo nebėra gyvo, – sušnabžda ji.

Ak, ne, prasideda. Ir būtinai dabar.

– Žinau, mama. Man irgi būtų malonu, jei būčiau jį pažinusi.

– Jis laikė tave ant rankų tik sykį ir labai didžiavosi. Manė, kad esi gražiausia mergaitė pasaulyje.

Mamos balsas tylus ir duslus, tarsi iš kapo, mat ji vėl pasakoja šeimos istoriją – nežinia, kelintą kartą. Netrukus apsipils ašaromis.

– Žinau, mama.

– O paskui jis mirė.

Mama šniurkšteli ir man aišku, kad šie žodžiai ją sugraudino, kaip visada.

– Mama, – sušnabždu norėdama pasiekti ją per telefoną ir apkabinti.

– Aš tik kvaiša senė, – sumurma ji ir vėl šniurkšteli. – Žinoma, kad džiaugiuosi dėl tavęs, mieloji. Ar Rėjus jau žino? – priduria, rodos, jau atgavusi dvasios pusiausvyrą.

– Kristianas ką tik paprašė Rėjaus mano rankos.

– Ak, kaip gražu. Gerai, – susimąsčiusi prataria ji, tačiau bent jau stengiasi nepasiduoti melancholijai.

– Taip, tikrai, – sumurmu.

– Ana, mieloji, aš tave labai myliu. Džiaugiuosi dėl tavęs. Turite abu atvažiuoti.

– Taip, mama. Ir aš tave myliu.

– Bobas mane šaukia, turiu eiti. Kai žinosi vestuvių datą, pranešk. Turime viską suplanuoti… ar nori didelio pokylio?

Didelis vestuvių pokylis, mėšlas… Apie tai kol kas nė nepagalvojau. Didelės vestuvės? Ne. Tokių nenoriu.

– Dar nežinau. Kai žinosiu, paskambinsiu.

– Sutarta. Dabar rūpinkis savimi ir saugokis. Dabar judviem reikia pasidžiaugti vienam kitu. O vaikams ir vėliau turėsite marias laiko.

Vaikams! Hm… štai ir vėl – prastai paslėpta užuomina, kad mama mane pagimdė per anksti.

– Mama, juk aš tau nesugrioviau gyvenimo, tiesa?

Ji net aikteli.

– Oi, ne, Ana, taip nė negalvok. Tu didžiausia dovana mudviem su tavo tėvu. Man tik gaila, kad šiandien jis nemato tavęs suaugusios ir ištekančios, – sako ji, vėl susimąsčiusi ir susigraudinusi.

– Ir man gaila, – galvodama apie savo legendomis apipintą tėvą, palinguoju galvą. – Ilgiau netrukdysiu, mama. Netrukus paskambinsiu.

– Myliu tave, mieloji.

– Ir aš tave, mama. Sudie.

DIRBTI KRISTIANO VIRTUVĖJE –tikra svajonė. Nors pats nieko neišmano apie maisto ruošimą, jis, rodos, turi visko. Nujaučiu, kad ir ponia Džouns mėgsta suktis virtuvėje. Man nieko netrūksta, tik gero šokolado glajui. Palieku į dvi dalis perpjautą biskvitą ant kepimo skardos, čiumpu rankinę ir kyšteliu galvą į Kristiano darbo kambarį. Jis sutelkęs dėmesį į kompiuterio monitorių, bet pakelia galvą ir man nusišypso.

– Aš tik nueisiu į parduotuvę trūkstamų produktų.

– Gerai.

Jis susiraukęs nužvelgia mane.

– Kas yra?

– Neapsimausi džinsų ar ko?

Ak, kokie niekai.

– Kristianai, čia tik kojos.

Nesupratęs juoko, jis dėbso į mane. Bręsta ginčas. O šiandien jo gimtadienis. Kaip išdykusi paauglė užverčiu akis į lubas.

– O jei būtume paplūdimyje? – klausiu nutarusi keisti taktiką.

– Mes ne paplūdimyje.

– Bet jei būtume paplūdimyje, ar prieštarautum, kad vilkėčiau šią suknelę?

Akimirką pagalvojęs, jis trumpai drūtai atsako:

– Ne.

Vėl užverčiu akis į lubas ir pergalingai šypteliu.

– Tai įsivaizduok, kad mes paplūdimyje. Iki.

Apsisuku ir neriu į vestibiulį. Kristianas pasiveja mane prie lifto. Durims užsidarant pamojuoju meiliai šypsodamasi, o jis žiūri į mane – bejėgis, prisimerkęs, bet, laimė, ir pralinksmėjęs. Tik irzliai papurto galvą ir daugiau jo nebematau.

Ak, kokia jaudinanti akimirka. Man gyslomis plūsta adrenalinas, o širdis, rodos, tuoj iššoks iš krūtinės. Bet liftui leidžiantis tolydžio bjūra nuotaika. Velnias, ką aš padariau?

Tampau tigrą už uodegos. Grįžusi rasiu jį įtūžusį. Pasąmonė rūsčiai žvelgia per akinių pusmėnulio formos rėmeliais viršų, rankoje laikydama žilvičio rykštę. Po galais. Man dingteli, kad patirties bendrauti su vyrais turiu visai nedaug. Dar niekada negyvenau su vyru, – žinoma, išskyrus Rėjų, bet nujaučiu, kad jis nesiskaito. Jis mano tėtis… Na, vyras, kurį laikau tėčiu.

O dabar esu su Kristianu. Matyt, jis taip pat dar niekada iš tiesų negyveno su moterimi. Grįžusi paklausiu, jei tik jis su manimi kalbės.

Bet esu tikra, kad turiu dėvėti tai, kas man patinka. Prisimenu Kristiano taisykles. Taip, jam turėtų būti nelengva, bet… po galais, kiek jis už šitą suknelę paklojo! Arba turėjo duoti „Neiman“ drabužių parduotuvei tikslesnius nurodymus: jokių trumpų sijonų!

Ši suknelė ne tokia jau ir trumpa, tiesa? Pirmo aukšto vestibiulyje apsižiūriu prieš didžiulį veidrodį. Po galais. Taip, sijonėlis gana trumpas, bet aš jau nusprendžiau. Ir, be jokios abejonės, už to sprendimo padarinius turėsiu atkentėti. Trumpai pasvarstau, kaip Kristianas mane nubaus, bet pirmiausia reikia gauti grynųjų.

SPOKSAU Į BANKOMATOišspjautą savo sąskaitos išrašą: 51 689,16 dolerio. Tai penkiomis dešimtimis tūkstančių per daug! „Anastazija, jei sutiksi už manęs tekėti, tau taip pat teks išmokti būti turtingai.“ Štai, jau prasideda. Pasiimu savo niekingus penkiolika dolerių ir patraukiu į parduotuvę.

GRĮŽUSI ŽINGSNIUOJU TIESIAIį virtuvę, bet man vis tiek neramu. Kristianas vis dar darbo kambaryje. Viešpatie, jis beveik visą popietę ten tūno! Nusprendžiu, kad geriausia bus dabar pat stoti su juo akis į akį ir sužinoti, kiek prisidariau bėdos. Nedrąsiai kyšteliu galvą pro duris. Jis žiūri pro langą ir kalbasi telefonu.

– Eurokopterių specialistas turi atvažiuoti pirmadienį po pietų? Gerai. Pranešk man visas naujienas. Ir pasakyk, kad pirminių išvadų man reikės pirmadienį vakare arba antradienį rytą.

Kristianas nutraukia pokalbį, pasisuka su kėde, bet pamatęs mane sustingsta, nors jo veidas abejingas.

– Sveikas, – sušnabždu.

Jis neprataria nė žodžio ir man širdis į kulnus nusirita. Nedrąsiai įžengiu į kambarį ir prisiartinu prie jo už rašomojo stalo. Kristianas vis dar nieko nesako, bet ir akių nenuleidžia. Stoviu prieš jį tarsi penkiasdešimt kvailybės atspalvių.

– Grįžau. Pyksti ant manęs?

Jis atsidūsta, paima mane už rankos, trūktelėdamas pasisodina ant kelių ir apglėbia. Tada įkiša nosį man į plaukus.

– Taip, – tarsteli.

– Atsiprašau. Nežinau, kas man užėjo.

Susirangau Kristianui ant kelių, įkvepiu dangiško jo aromato ir pasijuntu saugi, nors jis ant manęs ir širsta.

– Aš irgi nežinau, kas man užėjo. Renkis kaip tik nori, – sumurma Kristianas. Ir delnu brūkšteli per nuogą blauzdą iki šlaunies. – Be to, ši suknelė turi tam tikrų pranašumų…

Jis palinksta artyn manęs pabučiuoti, mūsų lūpos susilieja ir mane staiga apima aistra, geidulys, o gal tiesiog giliai širdyje glūdintis noras susitaikyti, užkaista kraujas. Rankomis suimu Kristiano galvą, panardinu pirštus į plaukus. Jis sudejuoja, atsiliepia ir godžiai krimsteli man apatinę lūpą, paskui dantimis švelniai grybšteli kaklą, ausį, netrukus jo liežuvis jau šeimininkauja mano burnoje ir nė nepamatau, kaip jis atsisega kelnių antuką, tik staiga jau sėdžiu jį apžergusi ir jis skverbiasi į mane. Stveriuosi kėdės atlošo, kojomis atsiremiu į grindis ir… mudu imame sūpuotis.