Эрика Джеймс - Penkiasdešimt tamsesnių atspalvių

– Ar tikrai tau gerai? – dar kartą pasitikslina ji.

– Taip.

Plačiai jai nusišypsau, mat grįžta džiaugsminga nuotaika. Keitė atlyžta. Ji šypsosi man, kaip veidrodis atspindėdama mano džiaugsmą. Atšlyju nuo Kristiano ir staiga patenku į Keitės glėbį.

– Ak, Ana, kai perskaičiau, man buvo taip neramu. Nežinojau nė ką galvoti. Gal man viską paaiškintum? – tyliai paprašo ji.

– Kada nors, tik ne dabar.

– Gerai. Niekam nieko nesakysiu. Labai tave myliu, Ana, lyg būtum man sesuo. Tik maniau… Nežinojau, ką galvoti. Atleisk. Jei tu laiminga, tai laiminga ir aš.

Žvelgdama Kristianui į akis, Keitė atsiprašo ir jo. Jis linkteli, bet jo akys šaltos, veidas taip pat nepasikeitęs. Ak, mėšlas, jis tebepyksta.

– Aš labai atsiprašau. Tai tikrai ne mano reikalas, – sušnabžda man Keitė.

Kažkas pasibeldžia į duris ir mudvi išsigandusios atsitraukiame viena nuo kitos. Į kambarį galvą kyšteli Greisė.

– Ar kas nutiko, brangusis? – klausia ji Kristiano.

– Ne, nieko, ponia Grėj, – tuoj įsikiša Keitė.

– Nieko, mama, – atsako Kristianas.

– Puiku. – Greisė įžengia į kambarį. – Tada tikriausiai neprieštarausite, jei gimtadienio proga apkabinsiu sūnų, – ji džiugiai nusišypso mudviem su Keite.

Kristianas stipriai apkabina motiną ir iš karto atlyžta.

– Su gimtadieniu, mielasis, – švelniai sako Greisė, sūnaus glėbyje užsimerkusi. – Labai džiaugiuosi, kad tebesi su mumis.

– Mama, man nieko neatsitiko.

Kristianas palenkęs galvą jai nusišypso. Ji žingteli atatupsta, atidžiai jį nužvelgia ir taip pat atsako šypsena.

– Džiaugiuosi dėl tavęs, – priduria glostydama jam skruostą.

Kristianas nusišypso motinai ta savo tūkstančio megavatų šypsena.

Ji žino! Kada jis jai pasakė?

– Ką gi, vaikai, jeigu jūsų slaptas susitikimas baigtas, tai žinokite, jog čia susirinko nemažas būrys žmonių, kurie nori įsitikinti, kad tu, Kristianai, gyvas ir sveikas, ir pasveikinti tave gimtadienio proga.

– Tuoj ateisiu.

Greisė sunerimusi žvilgteli į mudvi su Keite, bet pamačiusi šypsenas, rodos, aprimsta. Pamerkusi man akį, ji atidaro mums duris. Kristianas ištiesia ranką ir aš ją paimu.

– Kristianai, aš nuoširdžiai atsiprašau, – nuolankiai sako Keitė.

Nuolanki Keitė – dėmesio vertas reginys. Kristianas linkteli ir mes paskui ją išeiname iš valgomojo.

Koridoriuje nedrąsiai pažvelgiu į Kristianą.

– Ar tavo mama žino apie mūsų planus?

– Taip.

– A.

Baisu ir pagalvoti, kad mūsų vakarą galėjo sugadinti atkaklioji panelė Kavanag. Net šiurpas nukrečia nuo minties, kad Kristiano gyvenimo būdo ypatumai galėjo būti paviešinti.

– Ką gi, vakaras prasidėjo įdomiai, – sakau meiliai jam šypsodamasi.

Kristianas žvilgteli į mane – jo veidas vėl linksmas. Ačiū Dievui.

– Kaip visuomet, panele Stil, gebate padėtį apibūdinti santūriai.

Kristianas pakelia mano ranką prie lūpų, pabučiuoja krumplius, o tada mudu žengiame į svetainę ir staiga pakliūvame į staigią kurtinančių plojimų audrą.

Mėšlas . Kiek žmonių čia susirinko?

Paskubomis apsižvalgau: visi Grėjai, Etanas su Mija, daktaras Flinas, kaip suprantu, su žmona. Čia ir Makas iš laivo, ir aukštas gražus afroamerikietis – prisimenu mačiusi jį biure, kai pirmą kartą susitikau su Kristianu, – ir bjaurybė Mijos draugė Lilė, dar dvi nepažįstamos moterys ir… ak, ne . Man vos nesustoja širdis. Ta moteris… ponia Robinson.

Staiga tarsi iš po žemių išdygsta Grytutė su padėklu taurių, pripiltų šampano. Ji vilki juodą suknelę gilia iškirpte, plaukus šį kartą glotniai susišukavusi ir susirišusi pakaušyje, o ne susipynusi į kasytes, be to, ji raudonuoja ir moja blakstienomis Kristianui. Plojimams nutilus, Kristianas spusteli man ranką, o visi svečiai lūkestingai žiūri į jį.

– Ačiū jums visiems. Rodos, man reikės šito gėrimo.

Nuo padėklo paskubomis imdamas dvi taures šampano jis šypteli Grytutei. Atrodo, ji tuoj numirs arba nualps. Vieną taurę Kristianas paduoda man. Tada kilsteli savo taurę ir visi svečiai kambaryje žengia žingsnį artyn. Pačiame priekyje stovi ta bjauri juodai apsirengusi boba. Ar ji kada nors dėvi kitokių spalvų drabužius?

– Kristianai, kaip aš nerimavau.

Elena jį apkabina ir pakšteli į abu skruostus. Nors mėginu ištraukti ranką, Kristianas jos nepaleidžia.

– Man nieko nenutiko, Elena, – santūriai sumurma jis.

– Kodėl man nepaskambinai? – beviltiškai, maldaujamai klausia Elena, mėgindama pažvelgti Kristianui į akis.

– Nebuvo kada.

– Negavai mano žinučių?

Kristianas nesmagiai krusteli, prisitraukia mane arčiau ir apsikabina. Jis žiūri į Eleną ir jo veidas išlieka ramus. Daugiau ji tiesiog negali apsimesti manęs nepastebinti, tad sveikindamasi mandagiai linkteli.

– Sveika, Ana, – sumurkia. – Atrodai žavingai, brangioji.

– Dėkui, Elena, – sumurkiu ir aš.

Sugaunu Greisės žvilgsnį. Ji žiūri į mus suraukusi kaktą.

– Elena, turiu kai ką oficialiai pranešti, – žiūrėdamas į ją abejingu žvilgsniu sako Kristianas.

Žydros jos akys apsiblausia.

– Taip, taip, prašom.

Dirbtinai nusišypsojusi, ji pasitraukia.

– Prašyčiau visų dėmesio! – šūkteli Kristianas. Jis palaukia, kol šurmulys kambaryje nurimsta ir visų svečių akys vėl susminga į jį. – Dėkoju, kad šįvakar čia susirinkote. Prisipažinsiu, tikėjausi tylios ir ramios šeimos vakarienės, todėl man šis pobūvis – maloni staigmena. – Jis iškalbingai žvilgteli į Miją, o ta plačiai nusišypso broliui ir santūriai pamojuoja. Kristianas priekaištingai papurto galvą ir vėl prabyla. – Mudu su Ros, – jis linkteli raudonplaukei, stovinčiai netoliese su vietoje nenustygstančia nedidelio ūgio šviesiaplauke, – vakar patyrėme sraigtasparnio avariją.

Ak, tai čia ta Ros… Ji nusišypso ir kilsteli taurę. Kristianas jai mandagiai linkteli.

– Taigi nepaprastai džiaugiuosi, kad šį vakarą esu čia ir galiu pranešti jums puikią naujieną. Ši gražuolė mergina, – jo akys nukrypsta į mane, – panelė Anastazija Roza Stil, sutiko tapti mano žmona ir jums norėčiau apie tai pranešti pirmiems.

Svetainėje pasigirsta bendras nustebusių svečių aiktelėjimas, keli džiaugsmingi pritarimo šūksniai, o tada suošia plojimai! Viešpatie, tai iš tiesų vyksta. Rodos, mano skruostai tokios pat spalvos kaip Keitės suknelė. Kristianas paėmęs už smakro kilsteli mano lūpas prie savųjų ir pabučiuoja.

– Netrukus būsi mano.

– Jau esu, – sušnabždu.

– Oficialiai, – be garso, vien lūpomis, ištaria jis ir išdykėliškai nusišypso.

Šalia Mijos stovinti Lilė atrodo nusiminusi, Grytutė – lyg būtų suvalgiusi ką šlykštaus ir kartaus. Nedrąsiai dirsčiodama į susirinkusių žmonių būrį, atkreipiu dėmesį į Eleną. Ji stovi prasižiojusi. Ji priblokšta, galima sakyti, net pasibaisėjusi, ir aš, matydama ją netekusią žado, trumpai pajuntu tikrą pasitenkinimą. Po galais, ką ji apskritai čia veikia?

Nemalonias mintis išblaško Karikas ir Greisė: po akimirkos Grėjų šeimos nariai paeiliui mane sveikina, glėbesčiuoja ir bučiuoja.

– Ak, Ana, kaip džiaugiuosi, kad tapsi mūsų šeimos nare, – nuoširdžiai ir entuziastingai sako Greisė. – Kristianas labai pasikeitė. Jis… laimingas. Už tai esu tau labai dėkinga.

Sutrikdyta tokio atvirumo nuraustu, bet slapta ir pradžiungu.

– O kur žiedas?! – apkabindama mane šūkteli Mija.

– Hm…

Žiedas! Viešpatie! Apie žiedą nė nepagalvojau. Žvilgteliu į Kristianą.