Эрика Джеймс - Penkiasdešimt tamsesnių atspalvių

Man reikia susivokti, surikiuoti mintis ir apgalvoti viską, ką čia mačiau ir girdėjau. Ten, viršuje, rodos, pati saugiausia vieta, kur galiu pabūti viena. Žvilgsniu nulydžiu Ros į svetainę, o tada, peršokdama išsyk po dvi pakopas, užlekiu laiptais į antrą, paskui į trečią aukštą. Dabar yra tik viena vieta, kur noriu būti.

Atidarau Kristiano vaikystės miegamojo duris, įėjusi jas uždarau ir giliai atsidūstu. Nuėjusi prie lovos, griūvu ant jos ir įsispoksau į baltas lubas.

Po galais. Be jokios abejonės, tai buvo vienas iš skausmingiausių susidūrimų, kuriuos yra tekę ištverti, todėl dabar jaučiuosi tarsi sustirusi. Mano sužadėtinis ir buvusi jo meilužė – tokio susitikimo neturėtų matyti nė viena būsima nuotaka. Taip pagalvojus, viena mano asmenybės dalis apsidžiaugia, kad Elena atskleidė tikrąjį savo veidą ir kad aš jį pamačiau.

Tada prisimenu Greisę. Vargšė Greisė viską girdėjo. Apsikabinu vieną Kristiano pagalvę. Ji tikriausiai nugirdo, kad tarp Kristiano ir Elenos buvo romanas, bet gerai nesuprato, koks ryšys juodu siejo. Ačiū Dievui. Tyliai sudejuoju.

Ką aš darau? Gal ta bjauri ragana vis dėlto teisi?

Ne, tiesiog atsisakau tuo tikėti. Ji tokia šalta ir žiauri. Papurtau galvą. Ji klysta. Aš tinku Kristianui į porą. Kaip tik manęs jam ir reikia. Staiga man tarsi akys atsiveria ir suglumusi paklausiu savęs: ne kaip Kristianas iki šiol gyveno, o kodėl . Kokios priežastys skatino jį taip elgtis su daugybe merginų – tikslaus jų skaičiaus net nenoriu žinoti. Klausti kaip šiuo atveju nedera. Jos visos buvo suaugusios. Tai buvo – kaip sakė Flinas? – pilnamečių ir protingų žmonių abipusiu sutarimu užmegzti santykiai. Svarbiau kodėl . Bėda buvo priežastys. Tas kodėl kilo iš Kristiano tamsos.

Užsimerkiu ir sulenkta ranka užsidengiu akis. Bet jis žengė į priekį, atsikratė praeities ir dabar abu esame šviesoje. Aš apakinta jo, jis – mano spindesio. Galime rodyti vienas kitam kelią. Staiga man dingteli viena mintis. Mėšlas! Klastinga, ramybės neduodanti mintis, jog kaip tik dabar esu toje vietoje, kur galiu numaldyti tą šmėklą, kad ji daugiau nesirodytų. Atsisėdu. Taip, turiu tai padaryti.

Šiaip taip atsikeliu, nusispiriu batelius ir, priėjusi prie Kristiano rašomojo stalo, atidžiai apžiūriu kamštinę skelbimų lentą. Kristiano vaikystės ir jaunystės nuotraukos vis dar čia, ir dabar, kai pagalvoju apie jo ir ponios Robinson pokalbį, kurio liudytoja nenoromis tapau, man dar labiau prislegia širdį. O kampe prisegta dar viena nespalvota nuotraukėlė – jo motina, kekšė narkomanė.

Užsidegu stalinę lempą ir nukreipiu jos šviesą į tos moters nuotrauką. Net nežinau, kuo ji vardu. Ji atrodo labai panaši į sūnų, tik jaunesnė ir labiau paniurusi, žvelgdama į sielvartingą jos veidą nejaučiu nieko kito, tik gailestį. Atidžiai įsižiūrėjusi į nuotrauką ieškau veido bruožų, panašių į mano. Prisimerkiu, pasilenkiu prie pat nuotraukos, bet tokių bruožų nematau. Gal tik mudviejų plaukai panašūs, bet jos šviesesni už maniškius. Aš į ją visai nepanaši. Man iš karto palengvėja.

Pasąmonė nebyliai priekaištauja man sukryžiavusi rankas ant krūtinės, piktai žvelgdama per akinių pusmėnulio formos rėmeliais viršų. „Kam dar save kankini? Juk jau sutikai. Jau pasiklojai lovą.“ Patempusi lūpą piktai žvilgteliu į ją. Taip, sutikau ir nė kiek nesigailiu. Noriu visą likusį gyvenimą gulėti toje lovoje su Kristianu. Mano vidinė dievaitė sėdi lotoso poza ir romiai šypsosi. Taip. Mano sprendimas teisingas.

Turiu rasti Kristianą, kitaip jis nerimaus. Nežinau, ar ilgai užtrukau šiame kambaryje, mat praradau laiko nuovoką; jis pamanys, kad pabėgau. Sumojusi, kad Kristianas tikriausiai reaguos per jautriai, užverčiu akis į lubas. Tikiuosi, kad juodu su Greise pasikalbėjo. Vien nuo minties, ką dar ji galėjo jam pasakyti, mane nukrečia šiurpas.

Kristianą sutinku lipantį į antrą aukštą manęs ieškoti. Jo veide matyti įtampa ir nuovargis, jis – visai ne tas Penkiasdešimt, su kuriuo atvažiavau į pobūvį. Stoviu ant laiptų aikštelės krašto, o jis sustoja ant viršutinės laiptų pakopos, tad dabar mudu vienodo ūgio.

– Sveika, – nedrąsiai sako jis.

– Sveikas, – ramiai atsakau.

– Nerimavau…

– Žinau, – pertraukiu jo mintį. – Atsiprašau, ši šventė mane per daug išvargino. Turėjau pasitraukti, supranti? Ir pagalvoti.

Ištiesiu ranką ir paglostau jam skruostą. Kristianas užsimerkęs atsako į mano prisilietimą.

– Ir pamanei, kad geriausia bus galvoti mano kambaryje?

– Taip.

Kristianas paima mane už rankos, trūkteli ir suspaudžia glėbyje, o aš mielai leidžiuosi jo apkabinama, nes jo glėbys – mano mėgstamiausia vieta pasaulyje. Nuo jo sklinda švarių apatinių ir kūno prausiklio kvapas, taip pat ypatingas Kristiano aromatas – kito taip raminančio ir taip jaudinančio daugiau niekur pasaulyje nėra. Jis įbeda nosį man į plaukus ir įkvepia.

– Atleisk, kad tau teko tai iškęsti.

– Tu dėl to nekaltas, Kristianai. Ko ji čia apskritai atėjo?

Jis pažvelgia į mane ir gailiai perkreipia lūpas.

– Elena – šeimos draugė.

Mėginu tvardytis.

– Jau nebe. Kaip jaučiasi tavo mama?

– Mama dabar gerokai ant manęs pyksta. Džiaugiuosi, kad ten buvai tu ir kad vakarėlis buvo įsibėgėjęs. Antraip tikriausiai jau būčiau išleidęs paskutinį kvapą.

– Ar padėtis tikrai tokia bloga?

Kristianas linkteli rimtu veidu ir aš suprantu, kad mamos reakcija jį apstulbino.

– Argi galima ją dėl to kaltinti? – tyliai ir meiliai klausiu.

Kristianas apkabina mane stipriau ir susimąsto, iš karto nesumodamas, ką atsakyti.

– Ne, – pagaliau pripažįsta.

Na, štai! Pradžia padaryta!

– Gal galime atsisėsti? – paklausiu.

– Žinoma. Čia?

Linkteliu ir mudu susėdame ant viršutinės laiptų pakopos.

– Na, kaip jautiesi? – pasiteirauju nedrąsiai laikydama jo ranką ir žvelgdama į liūdną jo veidą.

Kristianas atsidūsta.

– Jaučiuosi išsilaisvinęs.

Jis gūžteli, paskui džiugiai nusišypso – tai nuostabi, nerūpestinga Kristiano šypsena, o prieš kelias akimirkas matytos įtampos ir nuovargio jo veide kaip nebūta.

– Šit kaip? – apsidžiaugusi išsišiepiu.

Oho, dėl tokios jo šypsenos šliaužčiau per stiklo šukes.

– Mudviejų dalykiniai santykiai baigti. Galutinai.

Suraukusi kaktą žvelgiu į jį.

– Nutrauksi grožio salonų verslą?

Kristianas prunkšteli.

– Nesu toks kerštingas, Anastazija, – priekaištingai sako. – Ne. Tuos salonus aš jai padovanosiu. Pirmadienį pašnekėsiu su savo teisininku. Tiek aš Elenai tikrai skolingas.

Žiūrėdama į jį, kilsteliu antakį.

– Ir daugiau tavo gyvenime ponios Robinson nebus?

Kristianas linksmai šypteli ir palinguoja galvą.

– Nebus.

Vėl nusišypsau.

– Gaila, kad praradai draugę.

Jis gūžteli ir pašaipiai šypteli.

– Ar tikrai?

– Ne… – nuraudusi prisipažįstu.

– Eikš, – Kristianas atsistoja ir ištiesia man ranką. – Grįžkime į pobūvį, surengtą mūsų garbei. Galbūt aš net pasigersiu.

– Ar tu kada nors pasigeri? – imdama jo ranką klausiu.

– Nesu pasigėręs nuo pašėlusios paauglystės laikų.

Mudu lipame laiptais žemyn.

– Ar ko nors valgei? – pasiteirauja Kristianas.

Velniava.

– Ne.

– Turėtum pavalgyti. Sprendžiant iš to, kaip Elena atrodė ir koks kvapas nuo jos sklido, apipylei ją iš kojų verčiančiu tėčio kokteiliu.