Эрика Джеймс - Penkiasdešimt tamsesnių atspalvių

– Žiedą išsirinksime drauge, – rūsčiu žvilgsniu apramdo ją Kristianas.

– Ak, Grėjau, nežiūrėk į mane taip! – priekaištingai atkerta Mija ir apkabina brolį. – Labai džiaugiuosi, Kristianai, – sako.

Ji vienintelis mano pažįstamas žmogus, kurio rūstus Grėjaus žvilgsnis nė trupučio netrikdo. O mane jis priversdavo drebėti… Na, anksčiau.

– Kada vestuvės? Ar jau žinote datą? – plačiai šypsodamasi klausia ji Kristiano.

Neslėpdamas susierzinimo, jis papurto galvą.

– Nežinau, kada vestuvės, ir datos dar neišsirinkome. Visa tai dar turime aptarti su Ana, – širsdamas iškloja Kristianas.

– Tikiuosi, kelsite dideles vestuves – čia, – nekreipdama dėmesio į kandų brolio toną ir išsišiepusi iki ausų pareiškia ji.

– Greičiausiai rytoj nuskrisime į Las Vegasą, – tyliai suurzgia Kristianas ir sulaukia dovanos – itin nepatenkintos Mijos Grėj grimasos.

Užvertęs akis į lubas, Kristianas atsisuka į Eliotą ir šis jau antrą kartą per trumpą laiką suspaudžia brolį tvirtame glėbyje.

– Sėkmės, brolau.

Jis paploja Kristianui per nugarą.

Nuo svečių sujudimo man ima suktis galva, tik po kelių minučių vėl atsiduriu šalia Kristiano ir daktaro Flino. Elena, rodos, kažkur dingo, o Grytutė paniurusi pilsto šampaną į svečių taures.

Šalia daktaro Flino stovi pribloškiamai graži jauna moteris ilgais tamsiais, beveik juodais, plaukais, įspūdinga iškirpte ir gražiomis šviesiai rudomis akimis.

– Sveikas, Kristianai, – tiesdamas ranką sako Flinas.

Kristianas mielai ją paspaudžia.

– Labas, Džonai. Sveika, Riana.

Jis pakšteli juodaplaukei į skruostą. Ji daili, tikra gražuolė.

– Džiaugiuosi, kad tu gyvas ir sveikas, Kristianai. Mano gyvenimas be tavęs būtų labai pilkas ir… skurdus.

Kristianas vypteli.

– Džonai! – šūkteli Riana, dar labiau pralinksmindama Kristianą.

– Riana, čia Anastazija, mano sužadėtinė. Ana, čia Džono žmona.

– Malonu susipažinti su moterimi, pagaliau pavergusia Kristiano širdį, – nuoširdžiai šypsodamasi sako Riana.

– Ačiū, – sumurmu vėl susidrovėjusi.

– Šį kartą neblogai atmušei kamuoliuką, Kristianai, – linksmai sako daktaras Flinas, iš nuostabos kraipydamas galvą.

Kristianas susiraukęs žvilgteli į jį.

– Džonai, jau tos tavo kriketo metaforos… – Riana užverčia akis į lubas. – Sveikinimai sužadėtuvių proga jums abiem, o tave, Kristianai, dar sveikinu ir su gimtadieniu. Kokia nuostabi gimtadienio dovana, – ji plačiai nusišypso man.

Nė nepagalvojau, kad čia bus daktaras Flinas ar Elena. Sukrėsta suku galvą, ar dar ko nors jo paklausti, bet vargu ar gimtadienio pobūvis – tinkama aplinka psichiatro konsultacijai.

Kelias minutes apie šį bei tą pasišnekučiuojame. Pasirodo, Riana nedirba, yra tiesiog mama, besirūpinanti dviem sūnumis. Numanau, kad kaip tik dėl jos daktaras Flinas persikėlė dirbti į Jungtines Valstijas.

– Jai geriau, Kristianai, gydymas labai padeda. Dar po poros savaičių bus galima pagalvoti ir apie ambulatorinį gydymą.

Daktaras Flinas su Kristianu kalbasi tyliai, bet nesusilaikau ir, nepaisydama Rianos šnekos, imu klausytis.

– Kol kas, be žaidimų ir sauskelnių, nieko nematau.

– Tikriausiai berniukams skiriate visą laiką.

Nuraudusi vėl sutelkiu dėmesį į Rianą, o ji meiliai nusijuokia. Žinau, kad Kristianas su Flinu šnekasi apie Leilą.

– Perduok jai kai ką nuo manęs, – sumurma Kristianas.

– O ką veikiate jūs, Anastazija?

– Prašom vadinti mane Ana. Dirbu leidykloje.

Kristianas su Flinu kuo toliau, tuo tyliau kalbasi – kaip pikta. Bet jie iš karto nutyla, kai prie mūsų prieina dvi moterys, kurių anksčiau nepažinojau: Ros ir vietoje nenustygstanti šviesiaplaukė – šią Kristianas pristato man kaip Ros partnerę Gvenę.

Ros – žavi moteris, be to, netrukus sužinau, kad jos gyvena, galima sakyti, prie Eskalos. Ji išsijuosusi giria Kristiano gebėjimą pilotuoti sraigtasparnį. „Čarliu Tango“ Ros skrido pirmą kartą, bet pareiškia, kad jei reikėtų, nesvyruodama vėl skristų. Ji viena iš nedaugelio moterų, kurių neakina Kristiano žavesys. Ką gi, priežastis akivaizdi.

Gvenė mėgsta kikenti, turi savotišką humoro jausmą, o Kristianas su šiomis moterimis, atrodo, bendrauja visiškai laisvai. Puikiai jas pažįsta. Apie darbą jie nesikalba, bet matau, kad Ros – labai protinga ir niekuo jam nenusileidžianti moteris. Be to, ji juokiasi maloniai, bet truputį kimiai, tarsi per daug rūkytų.

Lengvą mūsų pokalbį nutraukia Greisė, pranešdama visiems svečiams, kad vakarienė patiekta – virtuvėje padengtas švediškas stalas. Svečiai neskubėdami patraukia į namo gilumą.

Koridoriuje mane nutveria Mija. Vilkėdama šviesiai rožinę, žaismingą lėlės Barbės stiliaus suknutę ir avėdama batelius neįsivaizduojamo aukščio pakulnėmis ji daug aukštesnė už mane, atrodo lyg fėja. Ji laiko dvi taures kokteilio.

– Ana, – lyg sąmokslininkė šnipšteli ji.

Pakeliu akis į Kristianą, bet jis tik žvilgteli į mane tarsi sakydamas: „Linkiu sėkmės. Man irgi sunku su ja ištverti“, ir mudvi įsmunkame į valgomąjį.

– Štai, – išdykėliškai tarsteli Mija. – Tai ypatingasis tėčio kokteilis su martiniu ir citrina – daug geresnis už šampaną.

Ji paduoda man taurę ir nekantraudama žiūri, kaip nedrąsiai gurkšteliu gėrimo.

– Hm… Skanus. Bet ir stiprus.

Ko ji nori? Gal mėgina mane nugirdyti?

– Ana, man reikia tavo patarimo. O Lilės klausti negaliu: ji į viską kritiškai žiūri, – Mija užverčia akis į lubas ir šypteli. – Ji tau labai pavydi. Manau, ji tikėjosi, kad vieną gražią dieną juodu su Kristianu bus kartu.

Garsiai ištarusi šią absurdišką mintį, Mija nusikvatoja, o aš nepastebimai krūpteliu.

Suprantu, jog man dar labai ilgai teks taikstytis su tuo, kad kitos moterys geidžia mano vyro. Bet nuveju šią atgrasią mintį šalin ir sutelkiu dėmesį į mudviejų pokalbį. Gurkšteliu martinio kokteilio.

– Pamėginsiu tau padėti. Klok.

– Kaip žinai, neseniai susipažinau su Etanu. Tavo dėka, – plačiai nusišypso Mija.

– Taip.

Po galais, ko ji iš manęs nori?

– Ana, jis nenori su manimi susitikinėti, – nepatenkinta, patempusi lūpą sako Mija.

– Šit kaip.

Suglumusi pažvelgiu į ją, sumirksiu ir pagalvoju: „O gal jis tiesiog nepametė dėl tavęs galvos?“

– Pala, tu neteisingai supratai. Jis nenori su manimi susitikinėti, nes jo sesuo draugauja su mano broliu. Supranti, jis mano, kad tai lyg ir kraujomaiša. Bet aš žinau, kad jam patinku. Ką man daryti?

– A, dabar suprantu, – sumurmu, mėgindama laimėti laiko. Ką jai pasakyti? – O ar negalėtum sutikti, kad būtumėte tik draugai, ir duoti Etanui šiek tiek laiko? Šiaip ar taip, judu susipažinote visai neseniai.

Mija kilsteli antakį.

– Klausyk, žinau, kad ir mudu su Kristianu neilgai draugaujame, bet… – suraukiu kaktą neapsispręsdama, ką iš tiesų noriu pasakyti. – Mija, tai problema, kurią turite spręsti su Etanu. Aš išmėginčiau galimybę kol kas būti tik draugais.

Mija nusišypso.

– Taip žiūrėti išmokai iš Kristiano.

Nuraustu.

– Jei nori rimto patarimo, kreipkis į Keitę. Gal ji geriau žino, kokie vėjai jos broliui galvoj.

– Taip manai?

– Taip, – sakau ir padrąsinu ją šypsniu.

– Puiku. Ačiū, Ana.

Mija dar kartą mane apkabina ir susijaudinusi įspūdingu greičiu, juolab turint omenyje jos aukštakulnius, nuskuodžia prie durų, be abejo, kankinti Keitės. Gurkšteliu martinio ir jau ketinu pasekti Mijos pavyzdžiu, bet vos pasisukusi sustoju kaip įbesta.