Эрика Джеймс - Penkiasdešimt tamsesnių atspalvių

SNŪDURIUOJU SUSISUPUSI Į ATLASINIUS PATALUSir apgobta Grėjaus. Kristianas pažadina mane trindamasis nosimi.

– Išalkusi? – pašnabždomis klausia.

– Hm… Tiesiog išbadėjusi.

– Ir aš.

Atsiremiu į pagalvę ir žvilgteliu į jį, tysantį ant lovos.

– Šiandien jūsų gimtadienis, pone Grėjau. Pati ką nors jums paruošiu. Ko pageidautumėte?

– Nustebink mane, – jis pirštais perbraukia man per nugarą ir švelniai paglosto. – Turiu pažiūrėti į telefoną ir išklausyti balso pašto žinutes.

Atsidusęs jis sėdasi, tad man aišku, kad ypatingasis mūsų metas baigėsi… kol kas.

– Eime praustis, – pakviečia jis.

Kaipgi galėčiau nuvilti tą, kuris šiandien švenčia gimtadienį?

KRISTIANAS SAVO DARBO KAMBARYJEkalbasi telefonu. Su juo Teiloras – nusiteikęs rimtai, bet apsirengęs kasdieniškai: džinsais ir prigludusiais juodais sportiniais marškinėliais. Aš darbuojuosi virtuvėje ruošdama pietus. Šaldytuve radusi lašišos kepsnelių, nusprendžiau apšlakstyti juos citrinų sultimis, paruošti salotų ir išvirti bulvyčių. Jaučiuosi visiškai rami ir laiminga, iškilusi į padebesius tikrąja šių žodžių prasme. Atsisukusi į didžiulį langą, pažvelgiu į nuostabiai žydrą dangų. Visi tie pašnekesiai… Seksas… hm… Nebūtų sunku prie to priprasti…

Svajas išblaško iš darbo kambario išėjęs Teiloras. Išjungiu grotuvo garsą ir išsiimu ausinę.

– Labas, Teilorai.

– Labas, Ana, – linkteli jis.

– Kaip jaučiasi jūsų duktė?

– Ačiū, gerai. Mano buvusi žmona manė, kad jai apendicitas, bet ji, kaip paprastai, viską perdėjo, – Teiloras nustebina mane užversdamas akis į lubas. – Sofi nieko rimto, tik kankina bjaurūs pilvo skausmai.

– Užjaučiu.

Jis šypteli.

– Ar jau radote „Čarlį Tango“?

– Taip. Gelbėtojų brigada ten jau išvyko. Šiandien vėlai vakare sraigtasparnis turėtų būti pargabentas į „Boeing“ gamyklos dirbtuves.

– Ak, kaip gerai.

Jis vėl mandagiai nusišypso ir klausia:

– Viskas, ponia?

– Taip, žinoma, žinoma…

Nuraustu. Ar kada nors priprasiu, kad Teiloras kreipiasi į mane „ponia“? Taip vadinama jaučiuosi sena. Kaip kokia trisdešimtmetė.

Linktelėjęs man, Teiloras išeina iš didžiosios svetainės. Kristianas tebesikalba telefonu. Laukiu, kol išvirs bulvytės. Ir man šauna mintis. Paėmusi rankinę susirandu telefoną. Gavau žinutę nuo Keitės.

Šiandien vakare – pokalbis akis į akį. Tikiuosi labai ilgo pašnekesio…

Atsakau jai.

Aš taip pat.

Bus malonu paplepėti su Keite.

Įsijungiu elektroninį paštą ir paskubomis parašau laiškelį Kristianui.

Siuntėjas: Anastazija Stil

Tema: Pietūs

Data: 2011 m. birželio 18 d. 13:12

Gavėjas: Kristianas Grėjus

Brangus pone Grėjau,

siunčiu Jums šį elektroninį laišką norėdama pranešti, kad pietūs beveik paruošti.

Ir kad šįryt mėgavausi protą temdančiu, iškrypėlišku dulkinimusi.

Per gimtadienį toks iškrypėliškas dulkinimasis turėtų būti rekomenduojamas.

Ir dar: myliu Jus.

A x

(Jūsų sužadėtinė)

Atidžiai pasiklausau, kaip Kristianas reaguos, bet jis vis dar kalbasi telefonu. Gūžteliu. Galbūt jis per daug užsiėmęs. Mano telefonas suvibruoja.

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

Tema: Iškrypėliškas dulkinimasis

Data: 2011 m. birželio 18 d. 13:15

Gavėjas: Anastazija Stil

Kuri dalis labiausiai užtemdė protą?

Įsidėmėsiu…

Kristianas Grėjus

Išbadėjęs ir nuo rytinių įstangų nusilpęs Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

P. S. Man patinka tavo parašas.

P. P. S. Ar praradote gebėjimą kalbėtis?

Siuntėjas: Anastazija Stil

Tema: Išbadėjęs?

Data: 2011 m. birželio 18 d. 13:18

Gavėjas: Kristianas Grėjus

Brangus pone Grėjau,

norėčiau atkreipti Jūsų dėmesį į pirmą ankstesnio mano laiško eilutę, kurioje Jums pranešama, kad pietūs beveik paruošti, todėl… nenoriu girdėti tų niekų apie išbadėjimą ir nusilpimą. O dėl protą temdančio iškrypėliško dulkinimosi aspektų… tiesą sakant, protą temdė viskas nuo pradžios iki pabaigos. Būtų įdomu sužinoti, ką esate įsidėmėjęs. Parašas skliaustuose man taip pat patinka.

A x

(Jūsų sužadėtinė)

P. S. Ar seniai tapote toks šnekus? Be to, juk kalbate telefonu!

Paspaudžiu „Siųsti“ ir pakeliu akis, o Kristianas jau stovi prieš mane ir pašaipiai šypsosi. Man nespėjus nė žodžio pratarti, jis apeina virtuvės salelę, čiumpa mane į glėbį, pakelia ir aistringai pabučiuoja.

– Tik tiek, panele Stil, – paleisdamas mane sako jis ir palikęs be žado neskubėdamas vėl nueina į darbo kambarį – su džinsais, basas, už juosmens nesukištais sportiniais marškinėliais.

PARUOŠIAU RĖŽIUKŲ SALOTŲsu kalendromis, grietinės padažo lašišų kepsneliams ir padengiau pusryčių barą. Nemėgstu atitraukti Kristiano nuo darbo, bet dabar stoviu jo kabineto tarpduryje. Jis tebekalba telefonu, jo plaukai vis dar susitaršę kaip ką tik atsikėlusio, pilkos akys spindi – yra į ką pažiūrėti. Pastebėjęs mane, Kristianas pakelia akis ir žvilgsnio jau nebeatitraukia. Truputį susiraukia, tik nesuprantu, ar dėl manęs, ar dėl pokalbio.

– Tiesiog įleisk juos ir palik ramybėje. Ar supratai, Mija? – sušnypščia jis ir užverčia akis į lubas. – Gerai.

Pakilnoju ranką prie burnos it valgydama, Kristianas nusišypso ir linkteli.

– Iki pasimatymo, – baigia pokalbį jis. – Ar galiu dar paskambinti? – klausia.

– Žinoma.

– Ta suknelė labai jau trumpa, – priduria jis.

– Patinka?

Greitai apsisuku aplink, kad Kristianas galėtų pasigrožėti. Tai vienas iš Karolinos Akton pirkinių. Melsvai žalia suknelė iš plono audinio, tikriausiai tinkamesnė eiti į paplūdimį, bet šiandien visais atžvilgiais puiki diena… Jis susiraukia, tad mano veidas irgi apsiniaukia.

– Ją vilkėdama, Ana, atrodai fantastiškai. Tik nenoriu, kad kas nors kitas matytų tave taip apsirengusią.

– Ak šit kaip! – rūsčiai dėbteliu į jį. – Mes namie, Kristianai. Čia daugiau nieko nėra, tik personalas.

Kristianas perkreipia lūpas: arba mėgina nuslėpti, kad mano žodžiai jį pralinksmino, arba jam tikrai nejuokinga. Bet galų gale nurimęs linkteli. Papurtau galvą – nejau jis rimtai? Grįžtu į virtuvę.

Po penkių minučių jis vėl stovi prieš mane laikydamas rankoje mobilųjį.

– Šnektelk su Rėjumi, – sumurma atsargiai žiūrėdamas į mane.

Staiga man pritrūksta oro. Paimu telefoną ir uždengiu mikrofoną.

– Tu jam pasakei! – piktai sušnypščiu.

Kristianas pritariamai linkteli ir išplečia akis, pamatęs, kaip aš nusimenu.

Mėšlas! Giliai įkvepiu.

– Sveikas, tėti.

– Kristianas ką tik manęs klausė, ar galėtų tave vesti, – sako Rėjus.

Tarp mudviejų įsiviešpatauja tyla, aš karštligiškai galvoju, ką pasakyti. Rėjus, kaip visada, tyli neišsiduodamas, ką mano apie naujienas.

– Ką jam pasakei? – pirmoji nutraukiu tylą.

– Pasakiau, kad noriu pasišnekėti su tavimi. Lyg ir skubotas sprendimas, ar taip nemanai, Ane? Neseniai jį pažįsti. Taip, jis geras vaikinas, nusimano apie žvejybą, bet… taip greitai? – tyliai ir santūriai kalba Rėjus.

– Taip. Staiga… Palauk.