Эрика Джеймс - Penkiasdešimt tamsesnių atspalvių

– Po galais… Atleisk, Ana. Turėjau tau pasakyti. Ar patiko?

– Hm… Net nežinau… – atsakau nuoširdžiai, trumpai išmušta iš vėžių Chosė klausimo.

– Na, jos visos parduotos, vadinasi, kažkam patinka. Argi ne šaunu? Dabar tu – įžymybė.

Chosė dar stipriau suspaudžia mane glėbyje ir kaip tik tuo metu prieina Kristianas, varstydamas mane nuožmiu žvilgsniu, kurio Chosė, laimė, nemato.

Chosė mane paleidžia.

– Ana, paskambink man kada nors. Oi, pone Grėjau, labas vakaras.

– Pone Rodrigesai, paroda išties įspūdinga, – mandagiai, bet labai atšiauriai sako Kristianas. – Gaila, kad negalime pabūti ilgiau, bet mums būtina grįžti į Siatlą. Anastazija…

Vos pastebimai pabrėžęs žodį „mums“, jis paima mane už rankos.

– Lik sveikas, Chosė. Dar kartą sveikinu.

Pakšteliu Chosė į skruostą ir štai, Kristianas mane, nespėjusią nė mirktelėti, jau tempia lauk. Žinau, kad jam pikta, bet man – irgi.

Gatvėje jis paskubomis apsidairo, tada pasuka į kairę, staiga nusitempia mane į šoninę gatvelę ir priremia prie sienos. Delnais suspaudžia man veidą ir laiko, kad žvelgčiau į aistros ir ryžto kupinas jo akis.

Garsiai įkvepiu, o Kristianas pasilenkia. Ir ima aistringai mane bučiuoti. Susiliesdami barkšteli mudviejų dantys, o tada jo liežuvis įslysta man į burną.

Aistra sprogsta mano kūno gelmėse tarsi Liepos 4-osios fejerverkai, atsakau į jo bučinį ne mažiau aistringai, suleidusi pirštus jam į plaukus, stipriai juos pešdama. Jis sudejuoja – išleidžia žemą, gerklinį, geismą žadinantį garsą, tokį, kad suvirpu iki širdies gelmių, o paskui jo ranka nuslysta nugara, juosmeniu, sėdmenimis, sustoja žemiau jų, pirštai per tamsiai violetinės suknelės audinį stipriai įsispaudžia į šlaunį.

Į šį bučinį sudedu visą pastarųjų penkių dienų nerimą bei sielvartą ir staiga man dingteli, kad šią aklos aistros akimirką Kristianas daro ir jaučia tą patį.

Sunkiai alsuodamas, jis atšlyja. Kupinos geismo akys spindi ir dar labiau kaitina jau ir taip karštą kraują, tekantį mano gyslomis. Prasižiojusi mėginu įkvėpti į plaučius taip reikalingo oro.

– Tu… priklausai… man, – pabrėždamas kiekvieną žodį piktai suniurna Kristianas. Paskui atsitraukia, pasilenkia ir rankomis įsiremia į kelius, tarsi būtų bėgęs maratoną. – Dėl Dievo meilės, Ana.

Šnopuodama, mėgindama suvaldyti maištingą savo kūno reakciją ir atgauti pusiausvyrą, atsiremiu į sieną.

– Atsiprašau, – atgavusi kvapą sušnabždu.

– Yra už ką. Suprantu, kodėl taip elgeisi. Nori to fotografo, Anastazija? Jis tau tikrai neabejingas.

Kaltai papurtau galvą.

– Ne. Jis – tik draugas.

– Užaugęs visą gyvenimą stengiausi vengti stiprių jausmų. Bet tu… tu žadini jausmus, kurie man visiškai svetimi. Ir man labai… – jis susiraukia ieškodamas tinkamo žodžio. – Neramu. Mėgstu kontrolę, Ana, bet tavo draugijoje ji tiesiog… – Kristianas atsitiesia ir atidžiai pažvelgia į mane, – kažkur išgaruoja. – Jis atsainiai mosteli ranka, persibraukia ja per plaukus ir giliai atsidūsta. Tada tvirtai paima mane už rankos. – Eime, mums reikia pasikalbėti, o tu turi pavalgyti.

1 Portlando tarptautinio oro uosto kodas skrydžių kontrolės sistemoje. (Čia ir toliau vertėjos pastabos.)

2 Bokštas Siatle, Vašingtono valstijoje, vienas žinomiausių JAV šiaurės vakarų regiono simbolių.

ANTRAS SKYRIUS

Kristianas paskubomis nusiveda mane į jaukų restoranėlį.

– Čia turėtų būti gerai, – sumurma jis. – Daug laiko neturime.

Restoranas man atrodo visai neblogas. Medinės kėdės, lininės staltiesės, sienos tokios pat spalvos kaip ir Kristiano žaidimų kambaryje – sodriai raudonos, kaip kraujas, – kur ne kur nukabinėtos veidrodžiais auksuotais rėmais, baltos žvakės ir vazelės su baltomis rožėmis. Kažkur salės gilumoje Ela Ficdžerald tyliai ir sentimentaliai niūniuoja apie tai, kas vadinama meile. Čia labai romantiška.

Padavėjas palydi mus prie stalelio dviem už nedidelės pertvaros, aš atsisėdu nerimaudama ir klausdama savęs, ką jis ketina pasakyti.

– Turime mažai laiko, – mums atsisėdus pareiškia Kristianas padavėjui. – Tad abu užsisakysime po vidutiniškai iškeptą jautienos nugarinės kepsnį su Berno padažu, jei turite, skrudintomis bulvytėmis ir žaliomis daržovėmis, kokių turi virėjas; ir atneškite man vynų sąrašą.

– Mielai, sere.

Padavėjas, nustebintas ramaus Kristiano dalykiškumo, skubiai nueina. Kristianas pasideda ant stalelio „BlackBerry“ telefoną. Jėzau, ar apskritai galiu ką nors rinktis?

– O jei aš nemėgstu kepsnių?

Jis atsidūsta.

– Nepradėk, Anastazija.

– Aš ne mažas vaikas, Kristianai.

– Tai ir nesielk kaip mažas vaikas.

Lyg būčiau gavusi antausį. Tai štai kas manęs laukia: jaudinantis ir sunkus pokalbis labai romantiškoje aplinkoje, bet tikrai ne apie širdeles ir gėlytes.

– Elgiuosi kaip mažas vaikas, nes nemėgstu kepsnių? – sumurmu slėpdama, kad jaučiuosi įžeista.

– Nes tyčia kurstai man pavydą. Tai vaikiška. Ar tau visai nerūpi tavo draugo jausmai, jei taip su juo elgiesi?

Kristianas stipriai sučiaupia lūpas ir rūsčiai dėbteli. Nešinas vynų sąrašu grįžta padavėjas.

Nuraustu – apie tai visai nepagalvojau. Vargšas Chosė – tikrai nenoriu suteikti jam tuščių vilčių. Staiga suakmenėju. Kristianas teisus – pasielgiau neapgalvotai. Jis permeta akimis vynų sąrašą.

– Gal norėtum išsirinkti vyną? – pasiteirauja kilstelėdamas antakius ir žiūri į mane klausiamai, neslėpdamas pasipūtimo. Jis puikiai žino, kad apie vyną nieko nenusimanau.

– Tu išrink, – atsakau dar pikta, bet jau sudrausminta.

– Prašyčiau dvi taures „Barossa Valley Shiraz“.

– Hm… šios rūšies vyną parduodame tik buteliais, sere.

– Tada atneškite butelį, – įsakmiai išdrožia Kristianas.

– Gerai, sere.

Padavėjas nueina suirzęs, ir nenuostabu. Susiraukusi žvilgteliu į Penkiasdešimt Atspalvių. Kas jam neduoda ramybės? Ak, gal aš? Kažkur sielos gelmėse tūnojusi mano vidinė dievaitė mieguista atsikelia, pasirąžo ir nusišypso. Ji gana ilgai miegojo.

– Tu labai piktas.

Kristianas įbeda į mane ramų žvilgsnį.

– Kaip tik svarstau kodėl.

– Ką gi, gal ir gerai iš karto duoti tinkamą toną ruošiantis asmeniškam ir atviram pokalbiui apie ateitį, tiesa? – meiliai nusišypsau jam.

Kristianas stipriai sučiaupia lūpas, bet paskui, nors ir labai nenoriai, jo lūpų kampučiai kilsteli nuo tramdomos šypsenos.

– Atleisk… – sako jis.

– Atsiprašymas priimtas, be to, man malonu tau pranešti, kad po paskutinio karto, kai drauge valgėme, nenutariau tapti vegetare.

– Kadangi tai buvo ir paskutinis kartas, kai apskritai valgei, manau, tai dar diskutuotinas klausimas.

– Ir vėl tas žodis – diskutuotinas.

– Diskutuotinas, – be garso sužiopčioja Kristianas, jo akyse blyksteli kibirkštėlė. Tada jis ranka persibraukia per plaukus ir vėl surimtėja. – Ana, kai paskutinį kartą kalbėjomės, tu mane palikai. Aš truputį nervinuosi. Užsiminiau, kad noriu tave susigrąžinti, bet… tavo atsakymo nesulaukiau.

Kristiano žvilgsnis įdėmus ir kupinas vilties, o atvirumas visiškai mane pavergia. Po galais, ką atsakyti?

– Ilgėjausi tavęs… tikrai tavęs ilgėjausi, Kristianai. Kelios pastarosios dienos buvo… sunkios.

Nutylu, nes prisiminus, kokias baisias kančias teko kęsti, kai jį palikau, gumulas gerklėje dar padidėja. Pastaroji savaitė man buvo pati baisiausia gyvenime, o skausmas – neapsakomas. Net neturiu su kuo jo palyginti. Bet gyvenimas tęsiasi ir vėl įsuka mane į verpetą.