Эрика Джеймс - Penkiasdešimt tamsesnių atspalvių

– Niekas nepasikeitė. Negaliu būti tokia, kokios manęs nori, – šiaip taip ištariu, rydama gerklėje įstrigusį gumulą.

– Esi tokia, kokios tavęs noriu, – jaudindamasis sako Kristianas.

– Ne, Kristianai, nesu.

– Tu nusiminusi dėl to, kas pastarąjį kartą įvyko. Elgiausi kvailai, o tu… Tu – taip pat. Kodėl neištarei saugos žodžio, Anastazija? – Kristianas pakeičia toną, dabar jo žodžiuose girdėti kaltinimas.

Ką? Pala, kokia čia permaina?

– Atsakyk.

– Nežinau. Buvau priblokšta. Mėginau būti tokia, kokios manęs nori, mėginau ištverti skausmą ir man aptemo sąmonė. Supranti… tiesiog pamiršau, – susigėdusi sušnabždu ir atsiprašydama gūžteliu pečiais.

Galbūt viso šio sielvarto mudu galėjome išvengti…

– Pamiršai! – pasibaisėjęs šūkteli jis, tvirtai įsikibęs stalelio kraštų ir verdamas mane rūsčiu žvilgsniu. Nuo to žvilgsnio net susigūžiu.

Mėšlas! Jis vėl įsiuto. Mano vidinė dievaitė taip pat piktai į mane dėbteli. „Matai, pati dėl visko kalta!“

– Kaip galiu tavimi pasitikėti? – tyliai sako Kristianas. – Ar apskritai kada nors galėsiu pasitikėti?

Vyną atnešęs padavėjas randa mudu spoksančius vienas į kitą – žydromis ir pilkomis akimis. Abiejų žvilgsniuose atsispindi neišsakyti abipusiai kaltinimai, o tuo metu padavėjas su visai nereikalingu šauniu pokšt atkemša butelį ir į Kristiano taurę įpila šlakelį vyno. Kristianas automatiškai ištiesia ranką ir paragauja gėrimo.

– Gerai, – atžariai tarsteli.

Padavėjas nedrąsiai pripila taures, pastato butelį ant stalo ir sprunka. Per visą tą laiką Kristianas taip ir nenuleido nuo manęs akių. Aš palūžtu pirma, neatlaikau jo žvilgsnio, paimu taurę ir godžiai gurkšteliu vyno. Skonio beveik nejuntu.

– Atsiprašau, – sušnabždu ir staiga sau pasirodau tikra kvaiša. Palikau Kristianą, nes maniau, kad mudu vienas kitam netinkame, o jis sako, kad galėjau jį sustabdyti?

– Dėl ko? – sunerimęs klausia jis.

– Kad nepasakiau saugos žodžio.

Kristianas užsimerkia, tarsi nuo širdies būtų nusiritęs akmuo.

– Visų tų kančių būtume galėję išvengti, – sumurma.

– Atrodai puikiai.

Ką ten puikiai. Atrodai taip, kaip visada.

– Išorė gali būti apgaulinga, – tyliai sako jis. – Toli gražu nesijaučiu gerai. Ana, jaučiuosi taip, tarsi saulė būtų nusileidusi ir penkias dienas nepatekėjusi. Tūnau amžinoje naktyje.

Nuo šio Kristiano prisipažinimo man net kvapą užgniaužia. Dieve, visai kaip aš…

– Žadėjai niekada manęs nepalikti, bet vos iškilo šiokių tokių sunkumų, iš karto išmovei pro duris.

– Kada žadėjau niekada tavęs nepalikti?

– Kai kalbėjai per miegus. Anastazija, jau daugybę metų nebuvau girdėjęs didesnę paguodą teikiančių žodžių. Man tarsi akmuo nuo širdies nusirito.

Man suspaudžia širdį ir vėl paimu taurę.

– Sakei, kad mane myli, – pašnabždomis priduria Kristianas. – Ar tai – jau praeitis? – kimiai, nerimastingai klausia.

– Ne, Kristianai, ne praeitis.

Jis giliai atsidūsta – atrodo toks pažeidžiamas.

– Gerai, – sumurma.

Kristiano prisipažinimas mane pribloškė. Jo jausmai pasikeitė. Kai anksčiau prasitariau, kad jį myliu, Kristianą apėmė siaubas. Ateina padavėjas. Vikriai padėjęs lėkštes, vėl lekia šalin.

Po galais. Maistas.

– Valgyk, – liepia Kristianas.

Giliai širdyje žinau, kad esu alkana, bet dabar skrandis atsisako priimti valgį. Sėdžiu prieš vienintelį vyrą, kurį iki šiol mylėjau, ir diskutuoju apie trapią mūsų santykių ateitį – argi taip žadinamas sveikas apetitas. Neryžtingai žvilgteliu į kepsnį.

– Dėl Dievo meilės, Anastazija, jei nevalgysi, pasiguldysiu tave ant kelių čia pat, restorane, ir lytinis pasitenkinimas bus niekuo dėtas. Valgyk!

Nesikarščiuok, Grėjau. Pasąmonė žiūri į mane pro savo akinių pusmėnulio formos rėmeliais viršų. Ir visiškai pritaria Penkiasdešimčiai Atspalvių.

– Gerai, pavalgysiu. Prašyčiau nuleisti savo niežtintį delną.

Kristianas nė nešyptelėdamas tebežiūri į mane skvarbiu žvilgsniu. Nenoriai paimu peilį, šakutę ir atsipjaunu gabalėlį kepsnio. Ak, koks gardus, net seilė varva! Aš alkana – labai alkana. Imu kramtyti ir matau, kad Kristianas atsikvepia lengviau.

Vakarieniaujame tylėdami. Muzika pasikeitė. Salės gilumoje švelniu balsu dainuoja moteris, o jos žodžiai tarsi kartoja mano mintis. Jam atsiradus mano gyvenime, jau niekada nebūsiu tokia, kokia buvau anksčiau.

Žvilgteliu į Penkiasdešimt Atspalvių. Jis valgo ir stebi mane. Viliojančiame jo žvilgsnyje – ir alkis, ir ilgesys, ir nerimas.

– Ar žinai, kas dainuoja? – pamėginu pradėti normalų pokalbį.

Kristianas liaujasi kramtęs, suklūsta.

– Ne… Šiaip ar taip, dainuoja gerai.

– Ir man ji patinka.

Pagaliau Kristiano veide šmėsteli santūri, paslaptinga šypsena. Ką jis sumanė?

– Kas yra? – klausiu.

Jis papurto galvą.

– Pavalgyk, – švelniai paragina.

Sudoroju pusę maisto lėkštėje. Daugiau negaliu. Bet kaip išsiderėti, kad jis nuo manęs atstotų?

– Aš jau soti, daugiau nenoriu. Ar pakankamai suvalgiau, sere?

Kristianas ramiai žvelgia į mane nieko nesakydamas, paskui užmeta akį į savo rankinį laikrodį.

– Mano skrandis pilnas, – priduriu ir išgeriu gurkšnelį gardaus vyno.

– Netrukus turėsime eiti. Teiloras jau čia, be to, rytoj tau į darbą.

– Tau taip pat.

– Kad galėčiau dirbti, man pakanka daug mažiau miego nei tau, Anastazija. Bent jau pavalgei…

– Ar atgal „Čarliu Tango“ neskrisime?

– Ne, pamaniau, kad galėčiau truputį išgerti. Mus paims Teiloras. Be to, jei vairuos jis, bent kelias valandas galėsiu praleisti su tavimi automobilyje. O ką gi kita galėtume jame veikti, jei ne šnekėtis?

Ak, štai koks jo planas.

Kristianas pamoja padavėjui prašydamas sąskaitos, o paskui paima savo „BlackBerry“ telefoną ir kažkam skambina.

– Mes restorane „Le Picotin“, Trečiajame Pietvakarių aveniu, – ir baigia pokalbį.

Telefonu Kristianas visada kalba trumpai ir griežtai.

– Tu labai stačiokiškai elgiesi su Teiloru ir, tiesą sakant, su visais kitais žmonėmis.

– Aš tik iš karto einu prie reikalo, Anastazija.

– Bet šį vakarą prie reikalo taip ir nepriėjai. Niekas nepasikeitė, Kristianai.

– Noriu tau kai ką pasiūlyti.

– Mūsų santykiai nuo pasiūlymo ir prasidėjo.

– Turiu visai kitokį pasiūlymą.

Prieina padavėjas ir Kristianas, nė nežvilgtelėjęs į sąskaitą, paduoda jam savo kreditinę kortelę. Jis mąsliai žvelgia į mane, o padavėjas paima jo kortelę. Zirzteli Kristiano telefonas ir jis žvilgteli į ekraną.

Jis nori kai ką pasiūlyti? Ką dabar sumanė? Galvoje šmėsteli pora galimybių: pagrobimas, perėjimas dirbti pas jį. Ne, tai neįtikima. Kristianas apmoka sąskaitą.

– Eime. Teiloras mūsų laukia.

Kristianas atsistoja ir paima mane už rankos.

– Nenoriu tavęs prarasti, Anastazija.

Jis švelniai pabučiuoja man krumplius ir virpulys nuo odą liečiančių jo lūpų nusirita man per visą kūną.

Lauke prie restorano mūsų laukia „Audi“. Kristianas atidaro dureles. Įlipu ir patogiai įsitaisau ant prabangios, oda aptrauktos sėdynės. Jis nueina prie vairuotojo pusės, Teiloras išlipa iš automobilio ir juodu persimeta keliais žodžiais. Neįprasta. Man smalsu. Apie ką jie kalbasi? Po kelių akimirkų juodu jau vėl sėdi automobilyje ir aš dirsteliu į Kristianą, ramiu veidu žvelgiantį tiesiai į priekį.