Эрика Джеймс - Penkiasdešimt tamsesnių atspalvių

– Lytėjimas yra mano griežtų ribų skyriuje, Anastazija, – sušnabžda jis.

– Žinau. Gaila, kad nesuprantu kodėl.

Luktelėjęs jis atsidūsta ir tyliai prabyla:

– Mano vaikystė buvo baisi. Vienas iš tos rinktinės kekšės sąvadautojų… – prisiminus tą neįsivaizduojamą siaubą, Kristiano balsas užlūžta, o kūnas įsitempia. – Negaliu to prisiminti, – virpėdamas sušnabžda jis.

Staiga prisimenu deginimo randus, kuriais nusėta jo krūtinė, ir man suspaudžia širdį. Ak, Kristianai… Dar stipriau apkabinu jam kaklą.

– Ar ji tave bardavo? Tavo motina? – tyliai, švelniai ir verksmingai klausiu.

– Nepamenu. Bet ji manimi nesirūpino. Negynė nuo savo sąvadautojo. – Prunkštelėjęs Kristianas pašaipiai priduria: – Man rodos, tai aš ja rūpinausi. Paskui, kai ji nusižudė, praėjo keturios dienos, kol kažkas pakėlė triukšmą ir mus rado… Tai aš prisimenu.

Nesusilaikiusi aikteliu iš siaubo. Po šimts… Pajuntu šleikštulį.

– Tai tikrų tikriausias mėšlas, – pašnabždomis sakau.

– Penkiasdešimt atspalvių, – sumurma Kristianas.

Stipriau priglaudžiu lūpas jam prie kaklo – ir guosdama, ir pati ieškodama paguodos, įsivaizduodama mažą apskretusį berniuką pilkomis akimis, vienišą ir apleistą, prie savo motinos lavono.

Ak, Kristianai… Įkvepiu jo aromato. Jis kvepia dieviškai, nuo jo sklinda mano mėgstamiausias pasaulio kvapas. Jis stipriau mane apkabina, pabučiuoja į plaukus, aš sėdžiu saugi jo glėbyje, o Teiloro vairuojamas automobilis dideliu greičiu lekia per tamsą.

KAI NUBUNDU, MES JAUvažiuojame per Siatlą.

– Sveika, – meiliai tarsteli Kristianas.

– Atsiprašau, – sumurmu sėsdamasi, mirksėdama ir rąžydamasi. Tebesu jo glėbyje, ant kelių.

– Ana, galėčiau amžinai žiūrėti į tave miegančią.

– Ar ką nors šnekėjau?

– Ne. Mes jau visai netoli tavo namų.

Šit kaip.

– Pas tave nevažiuosime?

– Ne.

Atsisėdu ir įdėmiai pažvelgiu į jį.

– Kodėl?

– Nes rytoj tau reikia į darbą.

– Hm… – nepatenkinta papučiu lūpas.

– O kodėl klausi – buvai ką nors sumaniusi?

Pasimuistau.

– Na, galbūt…

Kristianas tyliai sukikena.

– Anastazija, nė pirštu tavęs neliesiu tol, kol nemaldausi manęs, kad tai daryčiau.

– Ką?!

– Taip elgiuosi tam, kad imtum su manimi šnekėtis. Kai kitą kartą mylėsimės, turėsi labai išsamiai man išdėstyti, ko nori.

– Hm…

Teiloras sustabdo automobilį prie namo, kuriame gyvenu, ir Kristianas nustumia mane nuo kelių. Tada išlipa ir atidaręs palaiko man mašinos dureles.

– Kai ką tau turiu.

Jis nueina prie „Audi“ bagažinės, atidaro ją ir išima didelę dovanų popieriumi apvyniotą dėžę. Po galais, kas tai?

– Atplėšk, kai būsi namie.

– Tu neužeisi?

– Ne, Anastazija.

– O kada vėl tave pamatysiu?

– Rytoj.

– Mano viršininkas nori, kad rytoj eičiau su juo į barą.

Kristiano veidas suakmenėja.

– Šit kaip? – jo balse girdėti slaptas grasinimas.

– Atšvęsti pirmosios mano savaitės darbe, – paskubomis priduriu.

– Kur?

– Nežinau.

– Galėčiau atvažiuoti tavęs pasiimti.

– Gerai… Atsiųsiu tau elektroninį laišką arba žinutę.

– Sutarta.

Kristianas palydi mane prie laiptų ir palaukia, kol rankinėje susirandu raktus. Kai atsirakinu duris, jis pasilenkia, švelniai suima man smakrą ir atlošia galvą. Jo burna atsiduria virš mano burnos ir jis užsimerkęs apiberia bučiniais man veidą nuo akies iki burnos kampučio.

Tyliai sudejuoju, nutirpstu, ima linkti kojos.

– Iki rytojaus, – sušnabžda jis.

– Labanakt, Kristianai, – girdžiu savo balsą, persmelktą geismo.

Jis nusišypso.

– Eik vidun, – liepia ir aš, nešina paslaptingu paketu, užlipu laiptais. – Iki, mažyte! – šūkteli Kristianas, tada apsisuka ir lengvu žingsniu, grakščiai grįžta prie automobilio.

Vos įkėlusi koją į butą, atidarau dėžę ir joje randu savo „MacBook Pro“ nešiojamąjį kompiuterį, „BlackBerry“ telefoną ir dar vieną stačiakampę dėžę. Kas čia? Nuvynioju sidabro spalvos popierių. Randu juodos glotnios odos dėklą.

Atidarau jį, o viduje – planšetinis kompiuteris. Po velnių… „iPad“. Ant jo ekrano padėta balta kortelė su Kristiano ranka rašyta žinute.

Anastazija, jis – tavo.

Žinau, ką nori išgirsti.

Tegu už mane tai pasako ši muzika.

Kristianas

Turiu Kristiano Grėjaus sudarytą muzikos įrašų rinkinį, kurį jis man padovanojo su moderniausiu planšetiniu kompiuteriu. Nepritariamai papurtau galvą, nes tai nepaprastai brangi dovana, bet iš tiesų šitas daikčiukas man patinka. Leidykloje Džekas irgi tokį turi, tad žinau, kaip jis veikia.

Įjungiu kompiuterį ir net aikteliu pamačiusi jo ekrano užsklandą – sklandytuvo modeliuko atvaizdą. Tai „Blanik L-23“, kurį jam padovanojau, pastatytas ant mažyčio stiklinio stovo ir, rodos, padėtas Kristiano kontoroje, ant rašomojo stalo. Žiūriu išpūtusi akis.

Jis tą modeliuką surinko! Tikrai surinko. Dabar prisimenu, kad su gėlėmis atsiųstoje kortelėje Kristianas apie jį užsiminė. Man ima suktis galva, tą akimirką suprantu, kad ruošdamas šią dovaną Kristianas viską gerai apgalvojo.

Nustumiu strėlytę į ekrano apačią, norėdama jį atrakinti, ir vėl aikteliu. Fone – mudu su Kristianu, nusifotografavę palapinėje per universiteto diplomų teikimo šventę. Čia ta pati nuotrauka, kuri buvo įdėta „Seattle Times“. Kristianas atrodo toks gražus, kad nesusilaikau džiugiai nenusišypsojusi: taip, ir jis – mano!

„Nacionalinė Didžiosios Britanijos biblioteka“? Paliečiu jos simbolį ir pasirodo meniu „Istoriniai rinkiniai“. Paeinu žemyn ir pasirenku „XVIII–XIX a. romanus“. Pasirodo dar vienas meniu. Įvedu pavadinimą: „Henris Džeimsas, „Amerikiečiai“. Atsidaro dar vienas langas, o jame – nuskenuotas romano tekstas, kurį galiu skaityti. Po perkūnais, tai senas leidimas, 1879 metų, ir jis – mano planšetiniame kompiuteryje! Jis nupirko man visą Didžiosios Britanijos nacionalinę biblioteką, kad galėčiau naudotis vos liesdama ekraną.

Greitai išeinu puikiai žinodama, kad žiūrinėdama knygas galiu visiškai prarasti laiko nuovoką. Žvilgsnis užkliūva už „Gero maisto“ simbolio, užverčiu akis į lubas ir nusišypsau, dar matau „Žinių“ simbolį, „Orų“ simbolį, bet pridėtoje kortelėje Kristianas mini muziką. Grįžtu į pagrindinį meniu, paliečiu „Skaitmeninio grotuvo“ simbolį ir atsidaro muzikos kūrinių sąrašas. Peržiūriu jį ir nejučia šypteliu. Tomas Talis – jo moteto taip lengvai nepamiršiu. Šiaip ar taip, klausiausi jo du kartus – kai jis mane plakė ir kai dulkino.

„Kerai.“ Prisimenu, kaip šokome didžiojoje svetainėje, ir dar plačiau nusišypsau. Bacho „Marčelo koncertas“ – na jau ne, šią akimirką klausytis tokios liūdnos muzikos aš nenusiteikusi. Hm… Džefas Baklis – taip, jo dainų esu girdėjusi . „Snow Patrol“ – mėgstamiausia mano grupė – ir „Enigmos“ daina „Geismo principai“3. Tik Kristianas taip gali. Kita, pavadinta „Turėjimas“4… o kaipgi, tai Penkiasdešimties Atspalvių stichija . Ir dar kelios, kurių nesu girdėjusi.

Pasirenku pirmą dėmesį patraukusią dainą ir paspaudžiu „Groti“. Tai Neli Furtado daina „Pamėgink“5. Neli uždainuoja, jos balsas apsupa ir apgaubia mane tarsi šilkinė skara. Atsigulu ant lovos.