Эрика Джеймс - Penkiasdešimt tamsesnių atspalvių

Įsidrąsinusi kelias akimirkas atidžiai žiūriu į jo profilį: tiesią nosį, putlokas ryškių kontūrų lūpas, gundomai ant kaktos užkritusius plaukus. Šis nežemiškas vyras, be jokios abejonės, ne man skirtas.

Užpakalinę automobilio dalį užplūsta švelni muzika, – skamba įspūdingas, man nežinomas klasikinis koncertas orkestrui, – o Teiloras įsuka į gatvę, kur transporto srautas jau menkas, ir važiuoja Penktojo tarpregioninio greitkelio ir Siatlo link.

Kristianas pasisuka taip, kad matytų mane.

– Kaip sakiau, Anastazija, turiu tau pasiūlymą.

Aš nervingai žvilgteliu į Teilorą.

– Teiloras tavęs negirdi, – patikina mane Kristianas.

– Negali būti!

– Teilorai! – šūkteli Kristianas.

Teiloras neatsiliepia. Kristianas šūkteli dar kartą ir vėl jokio atsako. Tada pasilenkęs patapšnoja jam per petį. Teiloras iš vienos ausies išsiima ausinę, kurios nė nepastebėjau.

– Klausau, sere.

– Ačiū, Teilorai. Viskas gerai, klausykis toliau.

– Klausau, sere.

– Na, dabar patenkinta? Jis klausosi muzikos per „iPod“. Pučinio. Nekreipk į jį dėmesio. Aš jau nekreipiu.

– Tu liepei jam klausytis muzikos?

– Taip.

Ak…

– Na, gerai, ką nori pasiūlyti?

Staiga Kristianas susikaupia, dabar atrodo ryžtingas ir dalykiškas. Po velnių. Mudu vėl atnaujiname derybas dėl sutarties. Atidžiai klausausi.

– Pirmiausia norėčiau tavęs kai ko paklausti. Ar nori nuolatinių santykių be jokio iškrypėliško dulkinimo ir tik su vaniliniu seksu?

Iš nuostabos net išsižioju.

– „Iškrypėliško dulkinimo“? – spigiai pakartoju.

– Iškrypėliško dulkinimo.

– Negaliu patikėti, kad taip ir pasakei.

– Vis dėlto pasakiau. Atsakyk man, – ramiai paprašo Kristianas.

Nuraustu. Mano vidinė dievaitė maldauja manęs priklaupusi ant vieno kelio ir suglaudusi delnus.

– Tavo iškrypėliškas dulkinimas man patinka, – sušnabždu.

– Taip ir maniau. O kas tau nepatinka ?

Nepatinka, kad negaliu tavęs liesti. Nepatinka tavo mėgavimasis mano kančiomis, diržo keliamas skausmas…

– Žiaurios ir neįprastos bausmės grėsmė.

– Ką turi galvoje?

– Na, savo žaidimų kambaryje laikai lazdas, bizūnus ir panašius įnagius, o aš vos juos pamačiusi šiurpstu iš siaubo. Nenoriu, kad išmėgintum juos ant mano nugaros.

– Sutarta, daugiau nebus jokių bizūnų, jokių lazdų ir, žinoma, diržų, – pašaipiai šyptelėjęs, pažada Kristianas.

Suglumusi įsispoksau į jį.

– Mėgini iš naujo nustatyti griežtas ribas?

– Ne visai. Tiesiog noriu tave suprasti ir susidaryti aiškesnį vaizdą, kas tau patinka, o kas ne.

– Iš esmės, Kristianai, man sunku susitaikyti su tuo, kad tau malonu kelti man skausmą, ir su mintimi, kad baudi mane, nes peržengiau kažkokią miglotą ribą.

– Bet ji ne miglota. Taisyklės surašytos juodu ant balto.

– Aš tų taisyklių nenoriu.

– Visiškai jokių taisyklių?

– Visiškai jokių.

Papurtau galvą, bet širdis šokinėja iki gerklės. Ką jis dabar darys?

– Bet neprieštarausi, jei kartais tave išpersiu?

– Kuo?

– Šituo, – jis kilsteli ranką.

Neramiai pasimuistau.

– Ne, griežtai neprieštarauju. Ypač jei naudosi tuos sidabro spalvos rutuliukus…

Ačiū Dievui, automobilio salone tamsu; man dega skruostai, o prisiminusi tą vakarą nutylu nebaigusi sakinio. Taip… tai aš pakartočiau.

Kristianas patenkintas nusišypso.

– Išties, buvo malonu.

– Dar ir kaip malonu… – sumurmu.

– Vadinasi, šiek tiek skausmo vis dėlto galėtum ištverti.

Gūžteliu.

– Taip, ko gero, taip.

Oi, kam jam reikia žinoti tokius dalykus? Mano nerimo rodiklis šauna aukštyn, pagal Richterio skalę pakyla keliais balais.

Kristianas susimąstęs pirštais brauko sau per smakrą.

– Anastazija, noriu, kad viską pradėtume iš naujo. Iš pradžių tik vanilinis seksas, o vėliau, kai tu manimi labiau pasitikėsi ir aš būsiu tikras, kad atvirai su manimi kalbiesi, galbūt žengsime toliau, prie to, ko norėčiau aš.

Spoksau į jį apstulbusi, visiškai tuščia galva – kaip sugedęs kompiuteris. Manau, Kristianas nerimauja, bet gerai jo nematau – mudu supa Oregono tamsa. Bet staiga man dingteli, kad tai ir yra svarbiausia.

Jis nori šviesos, bet ar galiu jo prašyti, kad darytų tai dėl manęs? O aš? Argi nemėgstu tamsos? Kartais truputis tamsos man patinka. Staiga galvoje praplaukia viliojantis prisiminimas nakties, kai klausiausi Tomo Talio.

– O kaip bausmės?

– Bausmių nebus, – papurto galvą jis. – Jokių.

– O taisyklės?

– Ir taisyklių nebus.

– Visiškai jokių taisyklių? Bet tu turi savų poreikių…

– Tavęs man reikia labiau, Anastazija. Kelias dienas gyvenau kaip pragare. Nuojauta man kužda, kad leisčiau tau eiti savo keliu, sako, kad aš tavęs nevertas. Tavo nuotraukos, kurias padarė tas vaikinas… Dabar suprantu, kokią jis tave mato. Atrodai nerūpestinga ir graži. Tu ir dabar graži, bet sėdi čia ir… matau tavo kančią. Man sunku, nes žinau, kad dėl tokios tavo savijautos kaltas vien aš. Tačiau esu savanaudis. Geidžiu tavęs nuo tos akimirkos, kai pargriuvai mano kontoroje. Tu daili, sąžininga, atvira, stipri, sąmojinga, apgaulingai naivi – tavo savybių sąrašas be galo. Žaviuosi tavimi ir gerbiu. Geidžiu tavęs ir vien nuo minties, kad galėtum priklausyti kam nors kitam, jaučiuosi taip, tarsi peilio ašmenys skrostų mano tamsią sielą.

Man išdžiūsta burna. Po galais… Jei tai ne meilės prisipažinimas, tai nežinau kas. Man iš burnos, tarsi pralaužę užtvanką, pasipila žodžiai:

– Kristianai, kodėl manai turįs tamsią sielą? Aš taip nepasakyčiau. Galbūt esi liūdnas, bet geras žmogus. Aš matau… tu dosnus, kilnus ir niekada nesi man melavęs. O aš labai stengiausi. Praeitą šeštadienį patyriau didžiulį sukrėtimą. Man tarsi akys atsivėrė. Supratau, kad anksčiau elgeisi su manimi labai švelniai ir kad negalėčiau būti tokia mergina, kokios tu nori. Paskui, kai išėjau, man dingtelėjo, kad fizinis skausmas, kurį sukėlei, nebuvo toks baisus kaip dvasinė kančia praradus tave. Stengiuosi, kad būtum patenkintas, bet tai nelengva.

– Aš visą laiką tavimi patenkintas, – sušnabžda jis. – Kiek turiu tau kartoti?

– Niekada nežinau, apie ką galvoji. Kartais atrodai toks užsisklendęs… kaip visiškai atskira respublika. Tu mane baugini. Todėl ir tyliu. Nenumanau, kaip būsi nusiteikęs po akimirkos. Tavo nuotaika per sekundės dalį pasiekia vieną kraštutinumą ir grįžta prie kito. Tai mane glumina, be to, neleidi ir neleisi tavęs liesti, o aš taip noriu parodyti, kaip stipriai tave myliu…

Kristianas tamsoje sumirksi, – man rodos, sutrikęs, – ir daugiau negaliu tverti. Atsisegusi saugos diržą, užsiropščiu jam ant kelių ir užklupusi iš netyčių rankomis suimu jo galvą.

– Myliu tave, Kristianai Grėjau. O tu pasiruošęs visa tai daryti dėl manęs. Tai aš tavęs neverta ir man labai gaila, kad dėl tavęs negaliu padaryti visko, ko tu nori. Galbūt ilgainiui… Nežinau… bet… taip, priimu tavo pasiūlymą. Kur pasirašyti?

Kristianas apkabina mane ir stipriai priglaudžia.

– Ak, Ana… – sukužda ir įbeda nosį man į plaukus.

Taip ir sėdime: apsikabinę, klausydamiesi muzikos – raminančio kūrinio fortepijonui, – atspindinčios automobilyje vyraujančią nuotaiką, malonią, po audros įsiviešpatavusią ramybę. Patogiai įsitaisau Kristiano glėbyje, padedu galvą į linkį tarp jo kaklo ir peties. Jis švelniai paglosto man nugarą.