Эрика Джеймс - Penkiasdešimt tamsesnių atspalvių

Kas čia dabar?

Suglumusi einu per gatvę į barą, svarstydama, kas ką tik įvyko, o mano pasąmonė pakelia šlykščią galvą ir piktai sako: „Ji kažkaip susijusi su Kristianu.“

„Penkiasdešimt“ – vingrų, atšakotą urvą primenantis, bet šiaip niekuo neišsiskiriantis baras beisbolo čempionatų laimėtojų nuotraukomis ir plakatais nukabinėta siena. Džekas su Elizabete jau sėdi prie baro, dar atėjo Kortnė, kita redaktorė, du vyrukai iš Finansų skyriaus ir Klerė, dirbanti priimamajame. Ji kaip visada įsisegusi sidabrinius žiedo formos auskarus.

– Labas, Ana! – pasisveikina Džekas ir duoda butelį „Budweiser“ alaus.

– Į sveikatą… Ačiū… – sumurmu, vis dar sukrėsta susitikimo su pamėkliškąja mergina.

– Į sveikatą.

Susidaužiame buteliais ir Džekas ima toliau šnekučiuotis su Elizabete. Klerė maloniai man nusišypso.

– Na, kaip praėjo pirma savaitė naujame darbe? – paklausia.

– Ačiū, gerai. Rodos, visi labai draugiški.

– Šiandien atrodai gerokai laimingesnė.

– Penktadienis… – paskubomis burbteliu. – Taigi, ką ketini veikti savaitgalį?

MANO FIRMINĖ DĖMESIO NUKREIPIMOtaktika suveikia, aš išgelbėta. Netrukus sužinau, kad Klerė – viena iš septynių vaikų ir ketina vykti į savo didelės šeimos susitikimą Takomoje. Ji gana energingai įtraukia mane į pokalbį ir staiga susizgrimbu, kad su savo amžiaus mergina nesišnekėjau nuo to laiko, kai Keitė išvažiavo į Barbadosą.

Išsiblaškiusi pagalvoju, kaip sekasi Keitei… ir Eliotui. Reikės paklausti Kristiano, gal ką nors apie juodu girdėjo. Ak, be to, antradienį grįžta Etanas, Keitės brolis, ir jis apsigyvens mūsų bute. Niekaip neįsivaizduoju, kad ši naujiena Kristianą pradžiugintų. Nuo visų šių minčių susitikimas su pamėkliškąja mergina užsimiršta.

Mudviem su Klere besišnekučiuojant, Elizabetė paduoda man antrą butelį alaus.

– Ačiū, – šyptelėjusi padėkoju.

Su Klere pokalbis mezgasi lengvai, – šnekėti ji mėgsta, – ir nė nepajuntu, kaip mano rankose per vyrukų iš Finansų skyriaus malonę atsiranda trečias butelis alaus.

Elizabetei su Kortne išėjus, Džekas prisiartina prie mudviejų su Klere. Kur Kristianas? Vienas iš finansininkų užkalbina Klerę.

– Ana, kaip manai, ar teisingai padarei nuspręsdama dirbti pas mus? – maloniai klausia Džekas, stovėdamas truputį per arti. Bet pastebėjau, kad jis linkęs į tokį artumą ir su kitomis moterimis, net leidykloje.

– Šią savaitę darbas man labai patiko, ačiū, Džekai. Taip, manau, kad apsisprendžiau teisingai.

– Tu labai protinga mergina, Ana. Toli eisi.

Nuraustu.

– Ačiū, – sumurmu nežinodama, ką daugiau atsakyti.

– Ar toli nuo čia gyveni?

– Lydekų Turgaus rajone.

– Netoli nuo manęs. – Jis šypsodamasis prislenka dar arčiau ir atsiremia į barą, taip beveik užspeisdamas mane kampe. – Ką ketini veikti savaitgalį?

– Na… Aš…

Pajuntu jį pirmiau, nei pamatau. Tarsi mano kūnas būtų radaras, sureguliuotas taip, kad reaguotų jam būnant netoliese. Tą pačią akimirką ir atsipalaiduoju, ir įkaistu, – kokia keista vidinė priešybė! – be to, pajuntu tą nenusakomą, elektros srovę primenančią, pulsuojančią įtampą.

Kristianas apkabina mane per pečius, tarsi tai būtų įprastas gestas, simbolizuojantis jo šiltus jausmus man, – bet aš žinau, kad taip toli gražu nėra. Jis aiškiai parodo, kad priklausau jam, ir šį kartą tuo mane pradžiugina. Kristianas švelniai pabučiuoja man į plaukus.

– Sveika, mažyte, – sušnabžda.

Kristiano apkabinta, pajuntu palengvėjimą, saugumą ir susijaudinimą. Jis prisitraukia mane arčiau, aš pakeliu akis ir matau jį, nutaisiusį visiškai ramų veidą, bet žvilgsniu veriantį Džeką. Paskui Kristianas prisimena mane, kreivai šypteli ir skubiai pabučiuoja. Jis vilki tamsiai mėlyną dryžuotą švarką ir baltus marškinius prasagstyta apykakle, mūvi džinsus. Atrodo kaip saldainiukas.

Džekui pasidaro nejauku ir jis nerangiai pasitraukia.

– Džekai, čia Kristianas, – suveblenu, tarsi norėdama atsiprašyti. Ir ko man atsiprašyti? – Kristianai, čia Džekas.

– Aš Anos vaikinas, – spausdamas Džekui ranką sako Kristianas, o jo veide šmėsteli vos pastebima, santūri šypsena, neatsispindinti akyse.

Pažvelgiu į Džeką, tylomis vertinantį prieš akis stovintį vyriškumo etaloną.

– Aš viršininkas, – išdidžiai pareiškia Džekas. – Ana man užsiminė apie buvusį vaikiną.

Mėšlas… Su Penkiasdešimčia tokių žaidimų geriau nežaisti.

– Na, jau ne buvęs , – ramiai atsako Kristianas. – Eikš, mažyte, mums jau metas.

– Prašom pasilikti, dar išgerkite su mumis, – nesutrikęs pakviečia Džekas.

Vargu ar tai gera mintis. Kodėl jaučiuosi taip nepatogiai? Žvilgteliu į Klerę, kuri, žinoma, net išsižiojusi ir neslėpdama susižavėjimo spokso į Kristianą. Kada gi liausiuosi sukti galvą dėl jo poveikio moterims?

– Mudu turime kitų planų, – paslaptingai šyptelėjęs pareiškia Kristianas.

Šit kaip? Man kūnu nusirita nekantraus laukimo virpulys.

– Gal kitą kartą, – priduria jis. – Eime, – kreipiasi į mane, imdamas už rankos.

– Iki pirmadienio.

Nusišypsau Džekui, Klerei ir vaikinams iš Finansų skyriaus, labai stengdamasi nepaisyti akivaizdaus nepasitenkinimo Džeko veide, ir paskui Kristianą išeinu pro duris.

Prie šaligatvio mūsų laukia „Audi“, o prie vairo sėdi Teiloras.

– Kodėl man atrodo, kad tarp tavęs ir Džeko vyko nesveikos varžytuvės? – klausiu Kristiano, atidariusio man mašinos dureles.

– Todėl, kad jos vyko, – burbteli jis, paslaptingai man šypteli ir užtrenkia dureles.

– Labas, Teilorai, – sakau ir mudviejų žvilgsniai susitinka užpakalinio vaizdo veidrodėlyje.

– Panele Stil… – maloniai šypsodamasis linkteli Teiloras.

Kristianas įsitaiso šalia manęs, tvirtai suima ranką ir švelniai pabučiuoja krumplius.

– Sveika, – meiliai sako.

Man nukaista skruostai, mat žinau, kad Teiloras mus girdi, ir džiaugiuosi bent tuo, kad jis nemato mane kiaurai veriančio, vidurius deginančio Kristiano žvilgsnio. Vos susitvardau nepuolusi jam į glėbį tiesiog čia, mudviem sėdint ant užpakalinės automobilio sėdynės.

Oi, užpakalinė automobilio sėdynė… Hm..

– Sveikas, – sušnabždu jusdama, kaip džiūsta burna.

– Ką šį vakarą norėtum veikti?

– Rodos, sakei, kad mudu turime planų.

– Ak, aš žinau, ką norėčiau veikti, Anastazija. Klausiu, ko norėtum tu ?

Džiugiai jam nusišypsau.

– Suprantu, – išdykėliškai ir geismingai šypsodamasis sako Kristianas. – Taigi… maldavimas. Kur nori maldauti: mano ar savo namuose? – pakreipęs galvą, jis apdovanoja mane neapsakomai gundoma šypsena.

– Man rodos, jūs labai pasitikite savimi, pone Grėjau. Bet, vengdami rutinos, šį kartą galėtume važiuoti pas mane.

Tyčia prikandu lūpą ir Kristiano veide plyksteli geismas.

– Teilorai, prašom važiuoti į panelės Stil namus.

– Klausau, sere.

Teiloras klusniai linkteli ir automobilis pajuda.

– Na, kaip praleidai dieną? – klausia jis.

– Gerai. O tu?

– Ačiū, puikiai.

Į mano paiką plačią šypseną Kristianas atsako tuo pačiu ir vėl pabučiuoja man ranką.

– Atrodai žavingai, – sako.

– Ir tu.

– O tavo viršininkas, Džekas Haidas, – ar jis išmano savo darbą?

Pala! Tai bent netikėtas posūkis! Suraukiu kaktą.

– Kodėl klausi? Tik nesakyk, kad dar nepamiršai tų nesveikų jūsų varžytuvių…