Эрика Джеймс - Penkiasdešimt tamsesnių atspalvių

Kristianas atsainiai šypteli.

– Tas vyras nori įsitempti tave į lovą, Anastazija, – dalykiškai pareiškia jis.

Iš netikėtumo net išsižioju, nukaistu kaip žarija ir nervingai žvilgteliu į Teilorą.

– Na, man nerūpi, ko jis nori. Kodėl apskritai apie tai šnekamės? Juk žinai, kad jis man visiškai ne galvoj. Džekas – tik mano viršininkas.

– Tai ir yra esmė. Jis trokšta to, kas priklauso man. Todėl man reikia žinoti, ar jis išmano savo darbą.

– Manau, taip, – sakau gūžtelėdama.

Ką Kristianas rezga?

– Na, geriau paliktų tave ramybėje, kitaip atsidurs gatvėje.

– Oi, Kristianai, ką tu čia šneki? Jis nieko blogo nepadarė.

Kol kas… Jis tik stovi per arti.

– Jei bent pirštu tave palies, pranešk man. Tai vadinama didžiule moraline niekšybe, arba seksualiniu priekabiavimu.

– Mes tik išgėrėme bare pasibaigus darbo dienai.

– Kalbu rimtai. Vienas nederamas žingsnis – ir jis lėks iš darbo.

– Tu neturi tokios galios. – Dievaži! Bet dar nespėjus užversti akių į automobilio lubas topteli mintis, pribloškianti nelyginant dideliu greičiu lekiantis vilkikas. – Tiesa, Kristianai?

Jis man paslaptingai šypteli.

– Ketini pirkti leidyklą, – apimta siaubo sušnabždu.

Išgirdus panikos persmelktą mano balsą, šypsena jo veide išblėsta.

– Tu ją jau nupirkai. SIP leidyklą. Jau nupirkai?

Kristianas nedrąsiai žvilgteli į mane, sumirksi.

– Gali būti.

– Nupirkai ar nenupirkai?

– Nupirkau.

Kas čia per velniava?

– Kodėl? – priblokšta pakuždomis klausiu. Na, šito jau tikrai per daug…

– Nes galiu sau tai leisti, Anastazija. Man reikia, kad būtum saugi.

– Bet sakei, kad į mano karjerą nesikiši!

– Ir nesikišiu.

Ištraukiu ranką.

– Kristianai… – man pritrūksta žodžių.

– Širsti ant manęs?

– Taip. Aišku, kad širstu. – Aš nesitveriu pykčiu. – Nesuprantu, kaip atsakingas verslininkas gali priimti tokius sprendimus atsižvelgdamas vien į tai, kokią merginą tuo metu dulkina.

Išbalusi nervingai žvilgteliu į Teilorą, kuris stojiškai nekreipia į mus dėmesio.

Po galais. Kaip ne laiku užsimiršau ir vėl ėmiau tiesiai kloti viską, kas man galvoj.

Kristianas žiojasi ketindamas kažką sakyti, bet apsigalvoja ir tik rūsčiai į mane dėbteli. O aš piktu žvilgsniu perveriu jį. Atmosfera automobilyje, ką tik, po malonaus mudviejų susitaikymo, buvusi šilta, dabar tampa santūri: vienam į kitą rūsčiai dėbčiojant, virš galvų tvenkiasi neišsakytų žodžių ir nebylių abipusių priekaištų debesys.

Laimė, nejauki kelionė automobiliu ilgai netrunka, Teiloras sustoja prie buto, kuriame gyvenu.

Nelaukdama, kol kas nors atidarys man dureles, greitai išsiropščiu iš mašinos.

Nugirstu Kristianą Teilorui burbtelint:

– Turbūt geriau, jei palauksi.

Rankinėje ieškodama raktų nuo laukujų durų, jaučiu jį stovint už nugaros.

– Anastazija… – kreipiasi į mane ramiai, lyg būčiau užspeistas laukinis žvėris.

Atsidususi atsisuku į jį. Siuntu ant Kristiano ir tas pyktis akivaizdus, tai niūri tikrovė, grasinanti mane uždusinti.

– Pirma, jau gana seniai tavęs nedulkinau – man rodos, labai seniai, – o antra, šiaip ar taip, norėjau įkelti koją į leidybą. Iš keturių Siatlo leidyklų SIP yra pelningiausia, bet pasiekusi kritinį tašką ir netrukus ims tūpčioti vietoje, tad jai reikia plėstis.

Šaltai nužvelgiu Kristianą. Jo žvilgsnis skvarbus, net grėsmingas, bet velnioniškai seksualus. Galėčiau nuskęsti išlydyto plieno sklidiname duburyje.

– Vadinasi, dabar tu mano viršininkas, – piktai sakau.

– Teoriškai – aš tavo viršininko viršininko viršininkas.

– Ir teoriškai didžiulė moralinė niekšybė, kad dulkinuosi su savo viršininko viršininko viršininku.

– Šiuo metu tu su juo bariesi, – susiraukia Kristianas.

– Todėl, kad jis tikras šunsnukis, – sušnypščiu.

Nustebęs ir priblokštas, Kristianas žingteli atatupstas. Po velnių… Ar peržengiau ribą?

– Šunsnukis? – sumurma Kristianas ir jo veidas pasikeičia – pralinksmėja.

Prakeikimas! Aš ant tavęs pykstu, tad neversk manęs juoktis!

– Taip.

Kaip įmanydama stengiuosi žvelgti į jį kaip morališkai papiktinta.

– Šunsnukis? – vėl pakartoja Kristianas. Šį kartą jo lūpos virpteli nuo tramdomos šypsenos.

– Neversk manęs juoktis, kai ant tavęs pykstu! – užrinku.

Staiga jis apdovanoja mane akinama, plačia, tikra amerikietiška šypsena ir nebesusilaikau. Išsišiepiu iki ausų ir pati imu juoktis. Kaip nereaguoti į džiaugsmą, kurį matau jam šypsantis?

– Po galais, jei ir išsišiepiau kaip kvaišelė, dar nereiškia, kad nesiuntu ant tavęs, – sumurmu vos atgaudama kvapą, tvardydamasi, kad neimčiau kikenti kaip universiteto komandos šokėjų vadė. „Nors niekad ir nebuvau komandą palaikanti šokėja“, – niūriai pagalvoju.

Kristianas pasilenkia, regis, ketindamas mane pabučiuoti, bet to nepadaro. Prikiša nosį man prie plaukų ir giliai įkvepia.

– Jūs kaip visada nenuspėjama, panele Stil. – Pralinksmėjęs ir atidžiai žvelgdamas į mane, jis atšlyja. – Tai ar ketinate kviesti mane užeiti, ar siųsite į visas keturias puses už tai, kad pasinaudojau savo, kaip Jungtinių Valstijų piliečio, verslininko ir vartotojo, demokratine teise pirkti ką tik noriu?

– Ar kalbėjotės apie tai su daktaru Flinu?

Kristianas nusijuokia.

– Tai pakviesi mane užeiti ar ne, Anastazija?

Mėginu nutaisyti griežtą žvilgsnį, – kai prikandu lūpą, sekasi geriau, – bet atverdama duris vėl šypsausi. Kristianas nusisuka, mosteli Teilorui ir „Audi“ nuvažiuoja.

KEISTA REGĖTI KRISTIANĄsavo namuose. Kai jis čia, butas atrodo mažytis.

Vis dar pykstu: ta jo manija persekioti peržengė visas ribas, ir tik dabar man topteli, iš kur jis žinojo, kad iš SIP leidyklos pašto dėžutės siunčiami laiškai tikrinami. Apie SIP leidyklą jis tikriausiai žino daugiau už mane. Ši mintis labai nemaloni.

Ką daryti? Ir kodėl jam būtinai reikia, kad būčiau saugi? Dėl Dievo, juk aš lyg ir … suaugusi. Kaip man jį nuraminti?

Žiūriu į Kristianą, kuris žingsniuoja po butą nelyginant į narvą uždarytas plėšrūnas, ir pyktis mąžta. Matyti Kristianą savo bute gera, juolab kad maniau, jog tarp mūsų viskas baigta. Nepakanka sakyti, kad gera: aš jį myliu, mane apėmusi pakili, svaiginanti, jaudinanti nuotaika ir smarkiai daužosi širdis. Jis apsižvalgo vertindamas aplinką, kurioje atsidūrė.

– Geras butas, – pagiria.

– Tėvai Keitei nupirko.

Kristianas išsiblaškęs linkteli, tada įžūlus jo pilkų akių žvilgsnis susminga į mane – kiaurai perveria.

– Hm… gal nori ko nors išgerti? – sumurmu nervindamasi ir rausdama.

– Ačiū, ne, Anastazija.

Jo žvilgsnis apniunka.

Kodėl taip nervinuosi?

– Ką norėtum veikti, Anastazija? – tyliai klausia jis, žengdamas prie manęs, laukinis ir įsiaudrinęs. – Aš žinau, ką noriu veikti, – priduria kimiu balsu.

Traukiuosi atatupsta, kol nugara atsiremiu į spinteles akmens masės stalviršiu – virtuvės zoną žymintį atitvarą.

– Vis dar siuntu ant tavęs.

– Žinau.

Jis tarsi atsiprašydamas kreivai šypteli ir aš atlyžtu… Ką gi, gal ne taip jau labai pykstu…

– Norėtum ko nors užkąsti? – klausiu.

Kristianas lėtai linkteli.

– Taip. Tavęs… – sumurma.

Man visi raumenys žemiau juosmens įsitempia. Gundo vien jo balsas, o tas žvilgsnis, tas alkanas žvilgsnis, rėkte rėkiantis: „Geidžiu tavęs dabar“… Dieve…