Эрика Джеймс - Penkiasdešimt tamsesnių atspalvių

– Į sveikatą, – linkteliu ir, kol jis deda butelį į šaldytuvą, gurkšnelį išgeriu.

– Gal padėti ruošti valgį? – klausia jis.

– Ne, nereikia… Sėdėk.

– Mielai padėčiau.

Sprendžiant iš veido, Kristianas kalba nuoširdžiai.

– Gali pjaustyti daržoves.

– Šiaip valgio aš negaminu, – prisipažįsta jis, įtariai žvelgdamas į mano duodamą peilį.

– Numanau, kad tau ir nereikia.

Jam prieš nosį padedu pjaustymo lentą ir kelias raudonas paprikas. Kristianas sumišęs dėbso į jas.

– Nesi pjaustęs daržovių?

– Ne.

Triumfuodama jam nusišypsau.

– Šaipaisi iš manęs?

– Rodos, aš moku pjaustyti daržoves, o tu – ne. Pripažinkime tiesą, Kristianai: manau, tau tai pirmas kartas. Žiūrėk, aš parodysiu.

Liesteliu Kristianą ir jis žingteli atatupstas. Mano vidinė dievaitė atsisėda ir susikaupia.

– Štai taip.

Perpjaunu raudoną papriką ir atsargiai išimu sėklas.

– Rodos, visai paprasta.

– Tau tikrai neturėtų būti labai sunku, – pašaipiai sumurmu.

Akimirką ramiai pažiūrėjęs į mane, Kristianas imasi darbo, o aš toliau ruošiu kubeliais pjaustytą vištieną. Jis ima atsargiai, neskubėdamas pjaustyti papriką griežinėliais. Dieve, užtruksime visą naktį…

Nusiplovusi rankas, susirandu kinišką keptuvę, tada paimu aliejaus, kitų reikalingų sudedamųjų dalių, ir vis švelniai prie jo prisiliečiu: tai klubu, tai ranka, tai nugara, tai plaštaka. Tai vos juntami, lyg ir atsitiktiniai prisilietimai. Kiekvieną kartą, kai prisiliečiu, Kristianas sustingsta.

– Suprantu, ką darai, Anastazija, – suniurzga jis, tebepjaustydamas tą pačią papriką.

– Rodos, tai vadinama maisto ruošimu, – atkertu nekaltai klapsėdama blakstienomis.

Tada paimu kitą peilį ir sustoju prie Kristiano: ant tos pačios pjaustymo lentos nulupu ir, toliau neįkyriai prie jo glaustydamasi, susmulkinu česnaką, svogūnėlius, prancūziškas pupas.

– Tu gana įgudusi, – ėmęsis antros raudonos paprikos sumurma jis.

– Pjaustyti? – pažvelgiu į Kristianą ir vėl suklapsiu blakstienomis. – Ilgametė praktika…

Vėl lyg netyčia prisiglaudžiu prie Kristiano, šį kartą – užpakaliu. Jis vėl sustingsta.

– Jei dar kartą taip padarysi, Anastazija, paimsiu tave tiesiog ant virtuvės grindų.

O, čia tai bent! Planas veikia.

– Pirma turėsi manęs maldauti, kad leisčiausi.

– Meti man iššūkį?

– Galbūt.

Kristianas padeda peilį ir lėtai prieina, degindamas mane liepsningu žvilgsniu. Pasilenkęs man už nugaros, išjungia dujas. Aliejus kiniškoje keptuvėje beveik tą pačią akimirką nutyla.

– Man rodos, pavalgysime vėliau, – sako jis. – Padėk vištieną į šaldytuvą.

To iš Kristiano Grėjaus gyvenime nesitikėjau išgirsti, bet tik jis geba tokį sakinį ištarti taip, kad skambėtų gundomai, išties gundomai. Paimu dubenį su vištiena, truputį negrabiai uždengiu jį lėkšte ir padedu į šaldytuvą. Atsisukusi pamatau jį stovintį šalia.

– Ką gi, ketini maldauti? – pašnabždomis klausiu narsiai žvelgdama į tamsėjančias Kristiano akis.

– Ne, Anastazija, – papurto galvą jis ir meiliai, gundomai priduria: – Nemaldausiu.

Taip ir stovime žiūrėdami vienas į kitą, rydami vienas kitą akimis – atmosfera tarp mudviejų kaista, oras kone kibirkščiuoja, nei jis, nei aš nepratariame nė žodžio, tik žiūrime. Nejučia prikandu lūpą, nes geidžiu šio vyro, ir tas geismas toks stiprus, kad įkaitina kraują, užgniaužia kvapą ir ima tvenktis žemiau juosmens. Matau, kaip mano reakciją atspindi jo laikysena, jo žvilgsnis.

Staiga Kristianas čiumpa mane už klubų, prisitraukia, aš suleidžiu pirštus jam į plaukus, o jis įsisiurbia man į lūpas. Priremia mane prie šaldytuvo, o kai jo liežuvis susiranda manąjį, išgirstu nedrąsų protestą – butelių ir indelių tarškėjimą šaldytuve. Neatitraukdama lūpų sudejuoju, jis pakelia vieną ranką, sugriebia mane už plaukų ir, mudviem aistringai bučiuojantis, trūktelėdamas atlošia galvą.

– Ko nori, Anastazija? – pašnabždomis klausia.

– Tavęs, – vos atgaudama kvapą sakau.

– Kur?

– Lovoje.

Kristianas truputį atsitraukia, paima mane ant rankų ir greitai, rodos, visiškai nesunkiai nuneša į miegamąjį. Pastato mane prie lovos ir pasilenkęs įjungia naktinę lempą. Tada paskubomis apsidairo ir tuoj pat užtraukia šviesiai rusvas užuolaidas.

– O kas dabar? – meiliai klausia.

– Pamylėk mane.

– Kaip?

Jėzau…

– Turi man tiksliai pasakyti, mažyte.

Po velnių.

– Nurenk mane.

Aš jau šnopuoju.

Kristianas šypteli, smiliumi užkabina prasegtą palaidinę ir prisitraukia mane arčiau.

– Gera mergaitė, – sumurma ir, neatitraukdamas degančių akių, neskubėdamas ima sagstyti palaidinukės sagas.

Nedrąsiai uždedu rankas jam ant dilbių, kad neprarasčiau pusiausvyros. Kristianas neprieštarauja. Prie rankų liestis leidžiama. Atsagstęs palaidinukę, jis nusmaukia ją man nuo pečių, aš patraukiu rankas nuo jo dilbių, kad palaidinė nukristų ant grindų. Tada Kristiano ranka nuslysta man prie džinsų juosmens, jis atsega sagą ir atitraukia užtrauktuką.

– Pasakyk, ko nori, Anastazija.

Kristiano akys degte dega, lūpos truputį pravertos, jis alsuoja greitai ir negiliai.

– Išbučiuok mane nuo čia iki čia, – sušnabždu pirštu braukdama sau nuo paausio per kaklą.

Kristianas nubraukia plaukus, kad neužstotų būsimo ugnies ruožo, ir pasilenkęs švelniais, maloniais bučiniais nužymi mano nurodytą trajektoriją, o paskui vėl bučiuodamas pakyla prie ausies.

– Numauk man džinsus ir kelnaites, – sumurmu ir Kristianas, tebesiliesdamas man prie kaklo, nusišypso, o tada suklumpa.

Ak, jaučiuosi galinga… Nykščiais užkabinęs džinsų juosmenį, jis atsargiai iki pat kulkšnių nutraukia ir juos, ir kelnaites. Nuspiriu batelius be užkulnių, išlipu iš nusmauktų drabužių ir lieku vien su liemenėle. Jis stabteli, klausiamai pažvelgia į mane, bet nesistoja.

– Kas dabar, Anastazija?

– Pabučiuok mane, – sušnabždu.

– Kur?

– Pats žinai.

– Kur?

Ak, jis nusiteikęs žaisti šį žaidimą iki galo. Truputį susigėdusi skubiai parodau sau į tarpkojį ir jis išdykėliškai nusišypso. Užsimerkiu – ir pažeminta, ir nepaprastai įsiaudrinusi.

– A, mielai, – sukikena Kristianas.

Jis pabučiuoja mane ir duoda valią liežuviui – tam įgudusiam, džiaugsmą teikiančiam liežuviui. Dejuodama sugriebiu Kristianą už plaukų. Bet jis nesiliauja, sukdamas liežuvį ratu jaudrina klitorį, varo mane iš proto, dar ir dar, vėl ir vėl… Aaa!.. Dar praėjo tik… kiek laiko praėjo?.. Oi…

– Kristianai, prašau… – imu maldauti.

Nenoriu patirti orgazmo stovėdama. Neturiu tiek jėgų.

– Ko tu prašai, Anastazija?

– Pamylėk mane.

– Tą ir darau, – sumurma jis, švelniai čiulpdamas man klitorį.

– Ne. Noriu, kad įsiskverbtum.

– Tikrai to nori?

– Prašau…

Bet malonaus, nuostabaus kankinimo jis nenutraukia. Garsiai sudejuoju.

– Kristianai… prašau.

Kristianas atsistoja ir pažvelgia į mane, lūpos blizga nuo nenuginčijamo įrodymo, kad aš susijaudinusi.

Tai taip kaitina kraują…

– Na? – klausia jis.

– Kas „na“?

Aš dūsuoju žvelgdama į jį, apimta nenumaldomo geismo.

– Aš vis dar su drabužiais.

Nustebusi spoksau į Kristianą.

Turiu jį nurengti? Taip, aš galiu. Ištiesiu ranką prie marškinių, bet jis žingteli atatupstas.