Эрика Джеймс - Penkiasdešimt tamsesnių atspalvių

Jis pakabina šaukštą ledų ir pasiūlo man, tad išsižioju, bet tada Kristianas staiga vėl kyšteli tą šaukštą sau į burną.

– Jie per skanūs, kad dalyčiausi, – pareiškia išdykėliškai šypsodamasis.

– Ei! – imu protestuoti.

– Ką gi, panele Stil, mėgstate vanilinius?

– Taip, – sakau netikėtai ryžtingai ir bergždžiai mėginu jį nustumti.

Kristianas nusijuokia.

– Vis labiau linkstame kivirčytis, ar ne? Jumis dėtas taip nesielgčiau.

– Ledų… – maldauju.

– Ką gi, kadangi šiandien mane taip pamaloninote, panele Stil… – jis pasiduoda ir pakabina man dar vieną šaukštą. Šį kartą leidžia ledus suvalgyti.

Turiu tvardytis, kad neimčiau kikenti. Kristianas tikrai smaginasi ir gera jo nuotaika persiduoda man. Jis pakabina dar šaukštą ir sumaitina man truputį ledų, paskui dar. Gerai, pakaks .

– Hm… Na, tai vienas iš būdų užsitikrinti, kad valgysi, tai yra maitinti tave prievarta. Būtų nesunku priprasti…

Pakabinęs dar vieną šaukštą, Kristianas vėl pasiūlo ledų. Bet šį kartą nesižioju ir purtau galvą, tad jis leidžia lėtai tirpstantiems ledams lašėti man ant kaklo ir krūtinės. Paskui pasilenkia ir labai lėtai tuos lašelius nulaižo. Mane visą nutvilko geismas.

– Hm… Laižant nuo odos tie ledai dar skanesni, panele Stil.

Stipriai trūkteliu diržą ir lova grėsmingai sugirgžda, bet man tai nė motais – iš geismo visa degu. Jis pakabina dar šaukštą ledų ir leidžia jiems nudribti man ant krūtų. Paskui šaukštu tolygiai juos paskirsto ant abiejų krūtų ir spenelių.

Oi… šalta. Nuo vanilinių ledų vėsumo speneliai susitraukia ir sustandėja.

– Šalta? – meiliai klausia Kristianas ir pasilenkia vėl nulaižyti ir nučiulpti ledų – palyginti su ledų vėsuma, jo burna atrodo karšta.

Tai tikra kankynė. Tirpdami ledai nuo mano kūno srovelėmis teka ant lovos. Jo lūpos toliau lėtai mane kankina godžiai čiulpdamos ir švelniai slysdamos oda – ak, prašau! – ir netrukus imu dūsuoti.

– Nori dar?

Man dar nespėjus nei sutikti, nei atsisakyti, jo liežuvis įslysta man į burną – šaltas, įgudęs, Kristiano ir vanilės skonio. Gardu.

Bet vos tik spėju priprasti prie šio pojūčio, Kristianas vėl atsisėda ir paskirsto šaukštą ledų man ant pilvo, juosmens, o į bambos duobutę įkrečia dar geroką dribsnį. Oi, ledai šaltesni nei anksčiau, bet – net keista – degina odą .

– Dabar tavęs laukia jau žinoma užduotis, – sako Kristianas spindinčiomis akimis. – Turėsi visiškai nejudėti, kitaip ledai išteps visą lovą.

Jis pabučiuoja man krūtis, stipriai čiulpteli spenelius ir keliauja žemyn siurbčiodamas ir laižydamas ledus.

Aš stengiuosi, nepaisydama svaiginančio prieštaringo pojūčio – šalčio ir kraują kaitinančių jo prisilietimų, – mėginu nejudėti. Bet mano dubuo, įkliuvęs į Kristiano paspęstas šaltų vanilinių ledų pinkles, ima nevalingai judėti, sūpuotis savu ritmu. Jis pasislenka žemiau ir pradeda laižyti ledus man nuo papilvės, sukdamas ratus apie bambą ir kaišiodamas liežuvį į jos duobutę.

Sudejuoju. Po galais… Ir šąlu, ir kaistu, ir kamuojuosi, o jis nesiliauja. Ledų nužymėtu keliu leidžiasi dar žemiau, prie gaktiplaukių ir klitorio. Garsiai šūkteliu.

– Dabar tyliau, – švelniai sudraudžia Kristianas, stebukladariu liežuviu uoliai laižydamas ledus, tad imu dejuoti beveik be garso.

– Ak. Prašau… Kristianai…

– Žinau, mažyte, žinau, – šnabžda Kristianas, o jo liežuvis toliau daro stebuklus.

Jis nesiliauja – nesiliauja ir mano kūnas, rodos, kyla vis aukštyn ir aukštyn. Kristianas įleidžia man į makštį vieną pirštą, paskui kitą ir ima kankinamai lėtai juos kaišioti.

Netikėtai mane supurto protą temdantis orgazmas, užgoždamas visus kitus pojūčius, užtemdydamas visa aplink, aš rangausi ir dejuoju. Po sumautais velniais , taip greitai…

Ne iš karto susivokiu, kad Kristianas patarnavimus baigė. Jis, palinkęs virš manęs, maunasi sargį ir tuoj įsiskverbia – mitriai ir be ceremonijų.

– O taip! – sudejuoja jis ir stumia iki galo.

Jo oda lipni – mes abu išsitepę ištirpusiais ledais. Tai keistas, dėmesį blaškantis pojūtis, bet negaliu apie jį galvoti ilgiau nei kelias sekundes, nes Kristianas ištraukia ir mane apverčia.

– Šitaip, – burbteli ir staiga vėl įsiskverbia, bet iš karto nepradeda sūpuotis įprastu baudžiamuoju ritmu.

Jis pasikelia, atriša rankas, stumteli mane link galvūgalio taip, kad aš, galima sakyti, atsisėdu remdamasi į jį. Kristiano rankos slysteli aukštyn, prie krūtų, jis suima jas į saują, paskui pradeda švelniai tampyti spenelius. Sudejuoju, atlošiu galvą ir atremiu jam į petį. Jis nosimi braukia man per kaklą grybščiodamas odą dantimis, paskui stumtelėdamas į priekį dubenį maloniai lėtai mane užpildo, paskui vėl, ir vėl.

– Ar žinai, kiek daug man reiški? – kužda jis man į ausį.

– Ne, – uždususi ištariu.

Prikišęs lūpas prie sprando, jis nusišypso, pirštais suėmęs man žandikaulį ir kaklą tvirtai spusteli.

– Taip, žinai. Neleisiu tau išeiti.

Sudejuoju, o Kristianas ima sūpuotis energingiau.

– Tu mano, Anastazija.

– Taip, tavo, – šnopuodama patvirtinu.

– O tuo, kas mano, aš rūpinuosi, – iškošia jis pro dantis ir krimsteli man ausį.

Surinku.

– Gerai, mažyte, noriu tave girdėti.

Viena ranka apsivijęs mane per liemenį, o kita spausdamas sėdmenį jis smeigia dar stipriau ir vėl priverčia mane šūktelėti. O tada ima judėti baudžiamuoju ritmu. Jo alsavimas vis greitėja, ima trūkčioti, darosi panašus į manąjį. Kūno gelmėse pajuntu augant įtampą. Vėl!

Pasiduodu pojūčiams. Štai ką Kristianas man daro: ima mano kūną ir naudojasi juo taip, kad negalvoju apie nieką, tik apie jį.

Jo kerai galingi, apsukantys galvą. Esu peteliškė, įsipainiojusi jo tinkle, negalinti ir nenorinti ištrūkti. Priklausau jam… besąlygiškai.

– Nagi, mažyte, – pro sukąstus dantis iškošia Kristianas ir iš karto, lyg būčiau kerėtojo mokinė, liaujuosi priešinusis ir mudu drauge patiriame palaimą.

GULIU JAUKIAI ĮSITAISIUSI JO GLĖBYJE,ant limpančios paklodės. Pilvu ir krūtine jis prisispaudęs man prie nugaros, nosį įkišęs į plaukus.

– Tai, ką tau jaučiu, mane gąsdina, – sušnabždu.

Jis trumpai sustingsta.

– Mane taip pat, – tyliai sako.

– O jei mane paliksi? – Ši mintis siaubinga.

– Niekur aš nedingsiu. Vargu ar kada nors tavęs pasisotinsiu, Anastazija.

Atsigręžusi pažvelgiu į Kristianą. Jo veidas rimtas, nuoširdus. Pasilenkusi švelniai jį pabučiuoju. Šyptelėjęs Kristianas ištiesia ranką ir užkiša man už ausies plaukų sruogą.

– Anksčiau nebuvau jautęsis taip, kaip tą akimirką, kai mane palikai, Anastazija. Padarysiu viską, kad daugiau to nepatirčiau, – liūdnai, galima sakyti, net beviltiškai sako Kristianas.

Vėl jį pabučiuoju. Noriu kaip nors pakelti mudviem nuotaiką, bet Kristianas užbėga man už akių:

– Ar rytoj eisi į mano tėvo organizuojamą vasaros šventę? Tai kasmetis labdaros renginys. Pažadėjau jam, kad ateisiu.

Staiga susidrovėjusi nusišypsau.

– Žinoma, eisiu.

Oi, po galais… Neturiu kuo apsirengti.

– Kas yra?

– Nieko.

– Pasakyk, – užsispiria Kristianas.

– Neturiu kuo apsirengti.

Kristianas akimirką lyg ir susidrovi.

– Nesupyk, bet namie tebeturiu visus tau pirktus drabužius. Neabejoju, kad tarp jų esama ir poros suknelių.