Эрика Джеймс - Penkiasdešimt tamsesnių atspalvių

– Kitaip nemoku.

– Vis dar pykstu ant tavęs, kad nupirkai SIP leidyklą.

Jis šypteli.

– Žinau, mažyte, bet tavo pyktis manęs nesustabdys.

– Ką pasakysiu bendradarbiams, Džekui?

Kristianas prisimerkia.

– Tas šunsnukis geriau tegul pasisaugo.

– Kristianai! – papriekaištauju. – Jis mano viršininkas.

Kristianas stipriai sučiaupia lūpas. Atrodo kaip užsispyręs mokinukas.

– Nesakyk jiems, – įspėja.

– Ko nesakyti?

– Kad leidykla priklauso man. Sutartis pasirašyta vakar. Bet dar keturias savaites ši žinia nebus skelbiama, o per tą laiką SIP leidyklos vadovybės laukia permainos.

– Hm… Ar aš būsiu atleista? – sunerimusi klausiu.

– Labai abejoju, – pašaipiai, tramdydamas šypseną sako Kristianas.

Piktai į jį dėbteliu.

– O jei išeisiu pati ir susirasiu kitą darbą, ar nupirksi ir tą įmonę?

– Juk neketini mesti darbo, tiesa?

Kristiano išraiška pasikeičia, veide vėl šmėsteli slaptas priekaištas.

– Gal ir ketinu. Nežinau, ar palikai man daug laisvės rinktis.

– Taip ir bus, aš tikrai nupirksiu ir tą įmonę, – ryžtingai pareiškia jis.

Vėl rūsčiai į jį dėbteliu. Mano padėtis, šiaip ar taip, beviltiška.

– Ar nemanai, kad truputį per daug mane globoji?

– Taip. Puikiai suprantu, kaip visa atrodo.

– Kreipkis į daktarą Fliną, – sumurmu.

Kristianas padeda tuščią dubenėlį ir įbeda į mane ramų žvilgsnį. Atsidūstu. Nenoriu ginčytis. Atsistoju ir paimu jo dubenėlį.

– Nori deserto?

– Pagaliau prabilo tikroji Ana! – šūkteli jis ir geidulingai man nusišypso.

– Ne, tai ne tikroji aš. – Kodėl ne? Iki šiol snūduriavusi mano vidinė dievaitė atsisėda ir suklūsta. – Turime ledų. Vanilinių, – prunkšteliu.

– Šit kaip? – Kristianas išsišiepia iki ausų. – Manau, iš to galėtų išeiti kas nors gero.

Ką? Priblokšta žiūriu į jį, vikriai besistojantį nuo kilimo.

– Ar galiu pasilikti? – klausia jis.

– Ką?

– Ar galiu nakvoti?

– Tikėjausi, kad liksi.

– Puiku. Kur ledai?

– Orkaitėje, – meiliai nusišypsau.

Kristianas pakreipia galvą, atsidūsta, o tada žiūrėdamas į mane papurto galvą.

– Sarkazmas – žemiausia humoro forma, panele Stil.

Bet jo akys spindi.

Po velnių… Ką jis ketina daryti?

– Galėčiau vėl pasiguldyti tave ant kelių…

Sudedu dubenėlius į kriauklę.

– Pasiėmei tuos sidabro spalvos rutuliukus?

Kristianas delnais paplekšnoja sau per krūtinę, pilvą, džinsų kišenes.

– Keista, bet atsarginių rutuliukų nesinešioju. Darbe jų retai prireikia.

– Malonu girdėti, pone Grėjau, be to, rodos, pats sakėte, kad sarkazmas – žemiausia humoro forma.

– Matai, Anastazija, naujas mano šūkis – „Jei negali nugalėti, prisitaikyk.“

Nustebusi vėpsau – negaliu patikėti, kad Kristianas ką tik taip pasakė, – o jis šypsosi man ir atrodo toks pasibaisėtinai patenkintas savimi. Tada nusisuka, atidaro šaldytuvą ir išima puslitrį „Ben & Jerry’s“ aukščiausios kokybės vanilinių ledų.

– Puikiausiai tiks, – jis pakelia į mane geismo kupinas akis. – Ana ir „Ben & Jerry’s“, – visus šiuos žodžius pasako lėtai, aiškiai tardamas kiekvieną skiemenį.

Po galais, kad mane kur… Rodos, mano apatinis žandikaulis tarkšteli į grindis. Kristianas ištraukia stalo įrankių stalčių ir paima šaukštą. Kai pažvelgia į mane, jo žvilgsnis jau padūmavęs, o liežuvis slysta priekiniais dantimis. Oi, tas liežuvis…

Man užgniaužia kvapą. Gyslomis plūsteli tamsi, tviskanti, nesutramdoma aistra. Mudu smaginsimės su maistu.

– Tikiuosi, tau karšta, – šnabžda Kristianas. – Atvėsinsiu tave ledais. Eikš.

Jis ištiesia ranką ir aš suspaudžiu jo plaštaką.

Miegamajame Kristianas padeda ledus ant naktinės spintelės, nutraukia nuo lovos pūkinę antklodę, nuima abi pagalves ir viską sukrauna į krūvą ant grindų.

– Juk turi švarios patalynės, tiesa?

Linkteliu nenuleisdama nuo jo akių, tarsi pakerėta. Jis paima „Čarlį Tango“.

– Neišdykauk su mano balionu, – įspėju.

Kristiano lūpų kampučiai trūkteli, jis vos pastebimai šypteli.

– Ir neketinau, mažyte, bet noriu išdykauti su tavimi ant šitos paklodės.

Man kūnu nusirita virpulys.

– Noriu tave pririšti.

Oi…

– Gerai, – sušnabždu.

– Tik rankas. Prie lovos. Man reikia, kad nejudėtum.

– Gerai, – vėl sušnabždu, daugiau nė žodžio negalėdama pratarti.

Nenuleisdamas nuo manęs akių, Kristianas prieina.

– Štai kuo pasinaudosime, – jis suima mano chalato diržą, maloniai ir erzinamai lėtai atriša mazgą ir atsargiai jį ištraukia.

Chalato skvernai prasiskleidžia, o aš stoviu lyg paralyžiuota, deginama jo žvilgsnio. Po akimirkos Kristianas nusmaukia chalatą man nuo pečių. Drabužis nukrinta prie kojų ir aš lieku stovėti prieš jį visiškai nuoga. Kristianas krumpliais švelniai perbraukia man per veidą – tą prisilietimą pajuntu kirkšnyse. Pasilenkęs jis pabučiuoja mane į lūpas.

– Gulkis ant lovos. Aukštielninka, – sumurma, o drumstas jo žvilgsnis mane svilinte svilina.

Darau kaip liepiama. Miegamasis skendi tamsoje, tik naktinė lempelė skleidžia blausią šviesą.

Šiaip energiją tausojančių lempučių pakęsti negaliu – jų šviesa tokia blausi, – bet būdama čia nuoga su Kristianu džiaugiuosi, kad šviesa prislopinta. Jis stovi prie lovos ir įdėmiai žvelgia į mane.

– Galėčiau žiūrėti į tave visą dieną, Anastazija.

Taip taręs, jis užropoja ant lovos ir mane apžergia.

– Rankas virš galvos, – įsako.

Paklūstu Kristianui ir jis vieną chalato diržo galą pririša man prie kairio riešo, o kitą perkiša per metalinius lovos galvūgalio strypus. Diržą įtempia tiek, kad kairė ranka kabo man virš galvos. Tada jis supančioja man dešinę ranką ir tvirtai pririša diržą.

Kai žiūriu į Kristianą surišta, jis akivaizdžiai atsipalaiduoja. Jam patinka, kad aš supančiota. Mat taip negaliu jo liesti. Man dingteli, kad nė viena iš jo nuolankiųjų nėra jo lietusi, negana to, jau ir nepalies. Jis visuomet valdydavo padėtį ir laikydavosi atokiau. Štai kodėl Kristianui taip patinka tos taisyklės.

Nulipęs nuo manęs, jis pasilenkia ir pakšteli į lūpas. Paskui atsistoja ir per galvą nusivelka marškinius. Nusimauna džinsus ir numeta juos ant grindų.

Jis visiškai nuogas ir atrodo nuostabiai. Mano vidinė dievaitė trigubu šuoliu įveikia nevienodo aukščio kliūtis ir staiga pajuntu, kad burnoje sausa. Kristiano kūno sudėjimas klasikinis: platūs raumeningi pečiai, siauri klubai – tikras apverstas trikampis. Akivaizdu, kad jis daug sportuoja. Galėčiau žiūrėti į jį visą dieną. Priėjęs prie lovos kojūgalio, jis sučiumpa mane už kulkšnių ir stipriai trūkteli į save, kad mano rankos būtų ištiestos ir visiškai negalėčiau jų pajudinti.

– Taip daug geriau, – sumurma.

Tada, paėmęs puslitrį ledų, Kristianas vikriai užlipa ant lovos ir vėl mane apžergia. Labai lėtai atplėšia pakuotę ir įbeda į ledus šaukštą.

– Hm… ledai dar kietoki, – sako pakėlęs antakį. Prigrandęs vanilinių ledų, įsikiša šaukštą į burną. – Gardu, – laižydamasis sumurma. – Nuostabu, kad seni geri vaniliniai ledai gali būti tokie skanūs. – Tada jis pažvelgia į mane. – Nori? – paerzina.

Sėdėdamas ant manęs ir valgydamas ledus Kristianas atrodo beprotiškai patrauklus, jaunas, nerūpestingas – jo akys spindi, veidas švyti. Ak, po velnių, ką jis ketina man daryti? Lyg galėčiau nuspėti… Atsakydama droviai linkteliu.