Эрика Джеймс - Penkiasdešimt tamsesnių atspalvių

– Na jau ne, – įspėja jis mane.

Velnias, jis turi omenyje džinsus.

Hm… Staiga man dingteli išganinga mintis. Mano vidinė dievaitė iš džiaugsmo nesitveria kailyje, o aš atsiklaupiu prieš Kristianą. Gana negrabiai, virpančiais pirštais atsegu juosmens sagą, antuką, tada nusmaukiu džinsus su trumpikėmis ir jis išsilaisvina. Nieko sau…

Iš apačios žvilgteliu į Kristianą, o jis žiūri į mane apimtas… ko? Jaudulio? Susižavėjimo? Nuostabos?

Jis išlipa iš džinsų, nusimauna kojines, o tada aš suimu jį , tvirtai suspaudžiu ir patraukiu ranką, kaip buvau mokyta. Kristianas sudejuoja, įsitempia ir sukandęs dantis ima garsiai šnopuoti. Labai atsargiai jį apžioju ir pradedu čiulpti… stipriai. Mmm… skonis geras.

– Aaa… Ana… Aaa… Švelniai…

Kristianas atsargiai suima man galvą, o aš įsileidžiu jį giliau į burną, kiek galėdama suspaudusi lūpas, patraukusi dantis, stipriai čiulpdama.

– Aaa, velnias… – švokščia jis.

Tai geras, įkvepiantis, gundantis garsas, tad aš darbuojuosi toliau, įsileidžiu į burną jį visą, liežuviu suku ratus aplink jo galą. Hm… jaučiuosi lyg Afroditė.

– Ana, pakaks. Daugiau nereikia.

Bet aš vis nesiliauju – „Maldauk, Grėjau, maldauk.“

– Ana, tu laimėjai, – pro sukąstus dantis sušnypščia Kristianas. – Nenoriu nuleisti tau į burną.

Čiulpteliu dar ir Kristianas pasilenkia, sučiumpa mane už pečių, pastato, o tada nubloškia ant lovos. Per galvą nusitraukęs marškinius, jis sugriebia numestus džinsus ir kaip pavyzdingas skautas išsitraukia folijos paketėlį. Kaip ir aš, jis greitai alsuoja.

– Nusisek liemenėlę, – liepia.

Atsisėdusi padarau, ko jis nori.

– Gulkis. Noriu į tave pažiūrėti.

Atsigulu ir žiūriu į jį, lėtai besismaukiantį sargį. Beprotiškai jo geidžiu. Kristianas pažvelgia į mane ir apsilaižo.

– Gražiai atrodai, Anastazija Stil.

Jis palinksta ir neskubėdamas slenka per mane, apiberdamas kūną bučiniais. Pabučiuoja abi krūtis, pažaidžia su vienu speneliu, paskui su kitu, o aš slegiama dejuoju ir rangausi, bet jis nesiliauja.

Ne… Liaukis. Aš tavęs geidžiu.

– Kristianai, prašau…

– Ko prašai? – stabtelėjęs tarp krūtų klausia jis.

– Noriu, kad būtum viduj.

– Tikrai?

– Prašau…

Atidžiai žiūrėdamas į mane, jis koja praskiria mano kojas ir pasislinkęs pakimba virš manęs. Tada, neatitraukdamas nuo manęs akių, maloniai lėtai įsiskverbia.

Užsimerkiu mėgaudamasi šia pilnatve, šiuo nuostabiu jausmu, kad priklausau jam, pasitikdama jį, norėdama su juo susilieti, nejučiomis kilsteliu dubenį ir garsiai sudejuoju. Jis atsitraukia, paskui labai lėtai vėl mane užpildo. Mano pirštai susiranda švelnius kaip šilkas, nepaklusnius Kristiano plaukus, o jis toliau sūpuojasi – labai lėtai.

– Greičiau, Kristianai, greičiau… Prašau…

Jis triumfuodamas pažvelgia į mane, godžiai pabučiuoja, o tada ima kaip reikiant judėti – negailestingai, tarsi bausdamas… po velnių – ir dabar jau žinau, kad ilgai neužtruksiu. Jis atranda tinkamą ritmą. Kristiano užgulta, įsijaudrinu, mano kojų raumenys įsitempia.

– Nagi, mažyte, – gaudydamas kvapą sušnabžda jis, – nevaržyk savęs.

Šie jo žodžiai man tarsi pražūtis: Kristiano užgulta, sprogstu į daugybę šukelių – nuostabiai, trumpai prarasdama sąmonę, – o netrukus, garsiai šaukdamas mano vardą, išsilieja ir jis.

– Ana! Velnias, Ana!

Jis užgriūva visu svoriu ir įsikniaubia man į kaklą.

KETVIRTAS SKYRIUS

Atitokusi atsimerkiu ir pažvelgiu į veidą vyro, kurį myliu. Kristiano išraiška švelni, meili. Pasirėmęs alkūnėmis, delnais spausdamas man skruostus, jis nosimi brūkšteli man per nosį. Dingteli liūdna mintis, kad, ko gero, Kristianas atsigulė taip, kad negalėčiau jo liesti. Jis švelniai pabučiuoja mane į lūpas ir nusirita nuo manęs.

– Man to trūko, – pašnabždomis sako jis.

– Ir man, – sukuždu.

Pirštais suėmęs smakrą, Kristianas godžiai mane pabučiuoja. Tai aistringas, maldaujamas bučinys, tik… ko jis prašo? Nenutuokiu. Nuo tokio bučinio net kvapą užgniaužia.

– Daugiau manęs nepalik, – atvirai maldaudamas sako Kristianas, nutaisęs rimtą veidą, įdėmiai žvelgdamas tiesiai į akis.

– Gerai, – sušnabždu ir nusišypsau. Jis atsako man akinama šypsena; jo kerinčiame žvilgsnyje, galinčiame palenkti net kiečiausią širdį, atsispindi ir palengvėjimas, ir pakili nuotaika, ir berniukiškas džiugesys. – Ačiū už planšetinį kompiuterį.

– Nėra už ką, Anastazija.

– Kurią iš įrašytų dainų labiausiai mėgsti?

– Ne, šios paslapties neišduosiu, – plačiai nusišypso jis. – Nagi, eik ir pataisyk man valgio, merga.

– Merga? – sukikenu.

– Merga. Valgio. Prašyčiau tuoj pat.

– Kad jau taip gražiai prašote, sere, tuoj einu į virtuvę.

Ropšdamasi iš lovos, netyčia užkabinu pagalvę ir iš po jos išlenda subliūškęs sraigtasparnio pavidalo balionas. Kristianas jį paima ir suglumęs pakelia akis į mane.

– Čia mano balionas, – sakau kaip tikra savininkė ir užsimetu chalatą. Dieve… kodėl Kristianas būtinai turėjo jį rasti?

– Lovoje? – sumurma Kristianas.

– Taip, – nuraustu. – Jis man palaikė draugiją.

– „Čarliui Tango“ pasisekė, – nustebęs sako jis.

Taip, aš sentimentali, Grėjau, nes tave myliu.

– Tai mano balionas, – pakartoju, apsisuku ir patraukiu į virtuvę, palikdama Kristianą išsišiepusį iki ausų.

SĖDIME SU KRISTIANU ANTpersiško Keitės kilimo, lazdelėmis iš kiniškų dubenėlių valgome riebaluose keptą vištieną su daržovėmis ir gurkšnojame atvėsintą „Pinot Grigio“. Kristianas – susitaršiusiais nuo šėlionių lovoje plaukais – atsirėmęs į sofą ir ištiesęs ilgas kojas. Jis mūvi džinsus ir vilki marškinius – daugiau nieko. Iš jo „iPod“ tyliai dainuoja „Buena Vista Social Club“.

– Skanu, – pagarbiai pripažįsta jis ir vėl įninka valgyti.

Sukryžiavusi kojas sėdžiu šalia godžiai valgydama, nežmoniškai alkana ir grožiuosi basomis jo kojomis.

– Paprastai valgį ruošiu aš. Keitė nekokia virėja.

– Mama išmokė?

– Ne visai, – ironiškai sakau. – Kai ėmiau domėtis valgio ruošimu, mama su Trečiuoju Vyru jau gyveno Mansfilde, Teksase. O Rėjus… Na, jei ne aš, jis būtų gyvenęs misdamas vien skrebučiais ir išsinešti parduodamu maistu.

Kristianas įbeda į mane akis.

– Kodėl nelikai Teksase su mama?

– Jos vyras Stivas… mudu neradome bendros kalbos. Be to, ilgėjausi Rėjaus. Jos santuoka su Stivu neilgai truko. Manau, mama netrukus atsitokėjo. Apie Stivą ji niekada nekalba, – tyliai priduriu.

Rodos, tai paslapties gaubiama jos gyvenimo dalis, apie kurią mudvi nesame šnekėjusios.

– Vadinasi, likai Vašingtone su patėviu?

– Labai trumpai gyvenau Teksase. Paskui grįžau pas Rėjų.

– Toks įspūdis, kad tu juo rūpinaisi, – švelniai sako Kristianas.

– Turbūt… – gūžteliu aš.

– Tu pratusi rūpintis žmonėmis.

Atkreipiu dėmesį į slaptą priekaištą Kristiano balse ir pakeliu į jį akis.

– Kas yra? – klausiu nusigandusi, kodėl toks budrus jo veidas.

– Aš noriu tavimi rūpintis.

Jo akys spindi, kupinos kažkokio sunkiai nusakomo jausmo. Man suspurda širdis.

– Pastebėjau, – sušnabždu. – Tik keistokai tą rūpestį rodai.

Kristianas suraukia kaktą.