Эрика Джеймс: Penkiasdešimt pilkų atspalvių

– Be to, dar kramtote lūpą, – sušnabžda jis, slinkdamas į kairę, bet ir aš slenku.

– Jūs manęs nebausite, – toliau jį erzinu. – Šiaip ar taip, juk ir pats vartote akis.

Mėginu Kristianą perkalbėti. Jis toliau slenka į kairę, aš – taip pat.

– Tiesa, bet jūs ką tik įliejote į šį žaidimą daugiau jaudulio. – Jo akys liepsnoja spinduliuodamos nevaldomą, nekantrų laukimą.

– Žinokite, aš gana greita, – sakau kuo atsainiau.

– Aš irgi nelėtas.

Kristianas persekioja mane savo virtuvėje.

– Ar pasiduosite geruoju? – klausia jis.

– Ar kada nors pasidaviau geruoju?

– Panele Stil, ką turite omenyje? – Jis patenkintas šypteli. – Jei turėsiu jus gaudyti, jums bus tik blogiau.

– Tik jei mane pagausi, Kristianai. O kol kas nė nemanau leistis sugaunama.

– Anastazija, tu gali pargriūti ir užsigauti. Taip tiesiogiai pažeistum septintą, o dabar – šeštą taisyklę.

– Nuo tos dienos, kai susipažinau su jumis, pone Grėjau, ir taip gyvenu nuolatiniame pavojuje, nereikia nė taisyklių.

– Taip, iš tiesų.

Jis stabteli, suraukia kaktą. O tada staiga puola ir aš klykdama pasileidžiu prie valgomojo stalo. Man pavyksta išsisukti ir dabar mudu skiria stalas. Širdis daužosi, gyslomis plūsta adrenalinas… Dieve… kaip visa tai jaudina… Vėl jaučiuosi kaip maža mergaitė, nors toli gražu tokia nebesu. Atidžiai stebiu Kristianą, o jis atsargiai sėlina prie manęs. Aš savo ruožtu traukiuosi.

– Jūs gerai žinote, kaip atitraukti vyro dėmesį, Anastazija.

– Mūsų tikslas – tenkinti vienam kito norus, pone Grėjau. Nuo ko atitraukiau jūsų dėmesį?

– Nuo gyvenimo. Nuo pasaulio. – Jis atsainiai mosteli ranka.

– Skambindamas fortepijonu atrodėte dėl kažko labai sunerimęs.

Kristianas stabteli, sukryžiuoja rankas ant krūtinės, bet, sprendžiant iš veido, jo nuotaika puiki.

– Galime visą dieną žaisti gaudynių, mažyte, bet aš tave sučiupsiu, o tada tau bus tik blogiau.

– Ne, nesučiupsi. – Neturėčiau pernelyg pasitikėti savo jėgomis. Šiuos žodžius kartoju sau tarsi mantrą. Mano pasąmonė susiradusi „Nike“ sportbačius ir jau pasiruošusi žemam startui.

– Galima pamanyti, kad nenori būti sugauta.

– Nenoriu. Tai ir yra esmė. Baudžiama jaučiuosi taip pat, kaip tu jautiesi liečiamas.

Kristiano nuotaika akimirksniu pasikeičia. Žaismingas Kristianas kažkur dingsta, dabar jis stovi ir spokso į mane, tarsi būčiau skėlusi jam antausį. Jis visas išbalęs.

– Tu tikrai taip jautiesi? – sušnabžda.

Iš tų keturių žodžių ir intonacijos daug ką suprantu. Ak. Tie žodžiai labai daug pasako man ir apie jį, ir apie tai, kaip jis jaučiasi. Jie atskleidžia Kristiano baimę ir pasibjaurėjimą. Susiraukiu. Ne, taip siaubingai aš nesijaučiu. Toli gražu. Ar vis dėlto jaučiuosi?

– Ne. Baudžiama taip blogai nesijaučiu, bet daugmaž įsivaizduok, koks tas pojūtis, – sumurmu nedrąsiai žvelgdama į jį.

– Ak… – atsidūsta Kristianas.

Mėšlas . Jis visiškai sutrikęs, lyg būčiau iš po kojų ištraukusi kilimą.

Giliai įkvėpusi, žengiu iš už stalo, sustoju prieš jį ir pažvelgiu į baimingas jo akis.

– Tau taip nepatinka bausmės? – pašnabždomis klausia Kristianas, o jo akyse atsispindi siaubas.

– Na… ne, – mėginu jį nuraminti. Varge, tai šitaip jis jaučiasi, kai kas nors jį liečia? – Ne. Kai baudi, mano jausmai būna prieštaringi. Man tai nepatinka, bet negalėčiau pasakyti, kad negaliu tverti.

– Bet vakar vakare žaidimų kambaryje tu…

– Darau tai dėl tavęs, Kristianai, nes tau to reikia. O man – ne. Vakar vakare tu manęs neužgavai. Viskas buvo kitaip, aš galiu tai sau paaiškinti, be to, pasitikiu tavimi. Tačiau kai nori mane bausti, man neramu, kad sukelsi skausmą.

Jo akys patamsėja kaip dangus prieš audros šėlsmą. Laikas eina, tįsta, slysta mums tarp pirštų ir pagaliau jis tyliai atsako:

– Noriu kelti tau skausmą. Bet ne tokį, kokio negalėtum ištverti.

Po velnių!

– Kodėl?

Jis ranka persibraukia per plaukus, trūkteli pečiais.

– Tiesiog man to reikia. – Kristianas nutyla, sielvartingai pažvelgia į mane, paskui užsimerkia ir papurto galvą. – Negaliu tau pasakyti, – sušnabžda.

– Negali ar tiesiog nesakysi?

– Nesakysiu.

– Vadinasi, žinai kodėl?

– Taip.

– Bet man nesakysi.

– Jei pasakysiu, išlėksi iš šio kambario kaip akis išdegusi ir niekada nenorėsi grįžti. – Jis nepatikliai žvilgteli į mane. – Negaliu rizikuoti, Anastazija.

– Nori, kad likčiau?

– Tu nė neįsivaizduoji, kaip noriu. Jei tave prarasčiau, neištverčiau.

O Dieve…

Kristianas įbeda į mane akis ir, staiga suspaudęs glėbyje, ima aistringai bučiuoti. Aš išmušta iš vėžių, bet jaučiu, kad Kristianas apimtas panikos ir šio bučinio jam būtinai reikia.

– Nepalik manęs. Per miegus sakei, kad manęs nepaliksi, ir maldavai, kad nemesčiau tavęs, – murma jis man prie lūpų.

A… mano naktiniai prisipažinimai.

– Nenoriu išeiti. – Man suspaudžia ir skausmingai nudiegia širdį.

Šiam vyrui manęs reikia. Jo baimė atvira ir akivaizdi, bet jis pasiklydęs… kažkur tamsoje. Jo akys išplėstos, niūrios, kenčiančios. Galiu jį paguosti, trumpai palydėti per tamsą ir išvesti į šviesą.

– Parodyk man, – sušnabždu.

– Ką parodyti?

– Ar labai gali skaudėti.

– Ką?

– Nubausk mane. Noriu patirti, ar labai skauda.

Visiškai sutrikęs, Kristianas atšlyja nuo manęs, žingteli atatupstas.

– Sutiktum pamėginti?

– Taip. Sakiau, kad sutikčiau.

Bet turiu slaptą motyvą. Jei padarysiu tai dėl Kristiano, galbūt jis sutiks, kad jį liesčiau.

Jis nustebęs sumirksi.

– Ana, tu mane glumini.

– Aš ir pati suglumusi. Mėginu susivokti. Be to, taip mudu pagaliau tiksliai žinosime, ar galiu tai pakelti. Jei iškęsiu, galbūt tu…

Man pritrūksta žodžių, o Kristianas vėl išplečia akis. Jis supranta, kad turiu omenyje leidimą jį liesti. Kelias akimirkas, rodos, abejoja, bet paskui nuo griežto sprendimo jo veidas tarsi suakmenėja, jis prisimerkia ir mąsliai nužvelgia mane.

Staiga Kristianas griebia mano ranką, pasisuka ir per svetainę, o paskui laiptais vedasi į žaidimų kambarį. Malonumas ir kančia, atlygis ir bausmė – šie seniai girdėti žodžiai aidu atsiliepia mano sąmonėje.

– Parodysiu tau, kaip skauda, tada galėsi apsispręsti. – Jis stabteli prie durų. – Pasiruošusi?

Linkteliu – sprendimas priimtas ir man susvaigsta galva, truputį pykina, aš visa išblykštu.

Kristianas atidaro duris, tebelaikydamas mano ranką nuo stovo šalia durų pasiima į diržą panašų daiktą, tada nusiveda mane į kambario kampą, prie raudona oda aptraukto suolo.

– Gulkis skersai suolo, – tyliai suniurna.

Gerai. Tai galiu padaryti. Atsigulu ant glotnios, minkštos odos. Nusimesti chalato jis neliepė. Kažkur sąmonės paribyje šmėsteli šiokia tokia nuostaba, kad Kristianas neliepė jo nusivilkti. Po velnių, dabar skaudės… žinau.

– Esame čia, Anastazija, nes pati sutikai. Ir bėgai nuo manęs. Šmaukštelėsiu šešis kartus ir tu skaičiuosi su manimi.

Po galais, geriau jau tiesiog imtųsi darbo. Kodėl visuomet baudžia mane nepaprastai mėgaudamasis? Žinodama, kad Kristianas nemato, užverčiu akis.

Jis pakelia mano chalato skverną ir kažkodėl pasijuntu labiau apnuoginta nei būdama nuoga. Kristianas švelniai glamonėja man užpakalį, šiltu delnu glosto abu sėdmenis, paskui leidžiasi žemiau, prie šlaunų.