Эрика Джеймс: Penkiasdešimt pilkų atspalvių

Kristianas išplečia akis, sumirksi, veide vėl šmėsteli baimė.

– Tu esi tokia, kokios noriu.

Ką?!

– Nieko nesuprantu. Aš neklusni ir gali būti visiškai tikras: daugiau niekada nesileisiu mušama. O tau to reikia – pats sakei.

Kristianas vėl užsimerkia, jo veide atsispindi daugybė prieštaringų jausmų. Kai vėl atsimerkia, jo veidas atrodo suakmenėjęs. Ak, ne…

– Tu teisi. Turiu leisti tau išeiti. Aš tavęs nevertas.

Man kūnas nueina pagaugais, pašiurpsta visi plaukeliai, o pasaulis tolsta, palikdamas plačią žiojinčią prarają, į kurią turiu kristi. Ak, ne…

– Nenoriu išeiti, – sušnabždu.

Po galais, tai tiesa. Bet pagaliau turiu apsispręsti. Man iš akių vėl plūsteli ašaros.

– Ir aš nenoriu, kad išeitum, – skausmingu balsu sušnabžda Kristianas. Jis ištiesia ranką, švelniai paglosto man skruostą, nykščiu nubraukia ašarą. – Kai sutikau tave, pajutau, kad gyvenu. – Jo nykštys slenka apatine mano lūpa.

– Ir aš, – linkteliu. – Įsimylėjau tave, Kristianai.

Jis vėl išplečia akis, tik šį kartą jose – gryna, niekuo neatmiešta baimė.

– Ne, – sukužda Kristianas taip, tarsi būčiau išmušusi pagrindą jam iš po kojų.

Ak, ne…

– Negali manęs mylėti, Ana. Ne… taip negali būti, – sako Kristianas skausmingu balsu.

– Bet su tavimi aš laiminga. – Suraukiu kaktą.

– Ne, dabar, kai darau tai, ką noriu daryti, tu nelaiminga.

Po velnių. Dabar tikrai viskas baigta. Štai ir išsiskyrimo priežastis – nesuderinamumas. Nejučia prisimenu vargšeles buvusias nuolankiąsias.

– Šios problemos mudu niekada neišspręsime, tiesa? – pašnabždomis klausiu šiurpdama iš baimės.

Jis niūriai palinguoja galvą. Užsimerkiu. Negaliu į jį žiūrėti.

– Ką gi… Tada geriau jau eisiu, – sumurmu ir sėsdamasi susiraukiu.

– Ne, neišeik. – Kristianą, rodos, apima panika.

– Man nėra prasmės likti.

Staiga pasijuntu nuvargusi, nusivariusi kaip šuo ir tikrai noriu eiti. Išlipu iš lovos, Kristianas paseka mano pavyzdžiu.

– Ketinu apsirengti. Tad norėčiau būti viena, – ryžtingai, dalykiškai pareiškiu ir palieku jį stovėti miegamajame.

Nulipusi laiptais, apsidairau didžiulėje svetainėje ir prisimenu, kad vos prieš kelias valandas sėdėjau padėjusi galvą Kristianui ant peties, o jis skambino fortepijonu. Nuo to laiko tiek daug nutiko. Aš praregėjau, koks Kristianas iškrypęs, be to, dabar žinau, kad jis negeba mylėti – nei duoti meilės, nei jos priimti. Baisiausi nuogąstavimai pasitvirtino. Keista, bet jaučiuosi išsilaisvinusi.

Kančia tokia didžiulė, kad atsisakau ją pripažinti. Jaučiuosi tarsi apdujusi. Rodos, atsiskyriau nuo kūno ir dabar iš šalies stebiu besirutuliojančią dramą. Paskubomis, bet kruopščiai nusiprausiu po dušu galvodama tik apie artimiausią akimirką. „Dabar spustelėk kūno prausiklio tūbelę. Padėk jį atgal į lentyną. Plaušine nusitrink veidą, pečius…“ ir taip toliau, ir taip toliau. Visai paprasti, inertiški veiksmai, kuriems užtenka paprasto, inertiško mąstymo.

Nusiprausiu ir greitai nusišluostau. Plaukų nesitrinkau. Iš nedidelio lagaminėlio išsitraukusi džinsus ir marškinėlius trumpomis rankovėmis, apsirengiu vonios kambaryje. Džinsai trina užpakalį, bet, tiesą sakant, šis skausmas man patinka, nes nukreipia mintis ir trumpam užmirštu savo dūžtančią, raudančią širdį.

Pasilenkiu užsegti lagamino ir akis užkliūva už maišelio su dovana Kristianui – sklandytuvo „Blanik L23“ modeliukas, kurį, žinoma, dar reikia sumontuoti. Akys vėl paplūsta ašaromis. Ak… Buvo ir laimingesnių laikų, kai turėjau vilties gauti iš Kristiano daugiau. Išimu maišelį iš lagamino, mat turiu palikti jam šią dovaną. Paskubomis išplėšiu iš užrašų knygelės lapą, brūkšteliu jam raštelį ir palieku jį ant dovanos.

Tai man priminė laimingas akimirkas.

Ačiū.

Ana

Įdėmiai žiūriu į save veidrodyje. Į mane žvelgia išblyškusi ir susirūpinusi pamėklė. Susisuku plaukus į kuodą stengdamasi nekreipti dėmesio į paburkusius nuo ašarų akių vokus. Pasąmonė pritariamai linkčioja. Net ji supranta, kad dabar geriau nesišaipyti. Negaliu patikėti, kad pasaulis byra į švarių pelenų krūveles, kad visos mano viltys ir svajonės negailestingai sutryptos. Ne, ne, negalvok apie tai. Tik ne dabar, dar ne. Sunkiai atsidususi, pasiimu lagaminą ir, padėjusi ant Kristiano pagalvės sklandytuvo modeliuką su rašteliu, einu į didįjį kambarį.

Kristianas kalbasi telefonu. Mūvi juodus džinsus ir sportinius marškinėlius. Basas.

– Ką jis sakė?! – užrinka taip, kad net krūpteliu. – Po velnių, geriau būtų išklojęs sumautą tiesą. Koks jo telefono numeris? Turiu jam paskambinti… Tas Velčas – tikras niekšas. – Jis pažvelgia į mane ir nebeatitraukia tamsių bauginančių akių. – Rask ją, – trumpai drūtai liepia ir baigia pokalbį.

Priėjusi prie sofos ir kaip įmanydama stengdamasi nepaisyti Kristiano, pasiimu kuprinę. Išimu iš jos „Mac“ nešiojamąjį kompiuterį, grįžtu į virtuvę ir atsargiai padedu jį ant pusryčių baro su „BlackBerry“ telefonu ir automobilio rakteliais. Atsisukusi į Kristianą pamatau jį spoksantį į mane, suakmenėjusį iš siaubo.

– Man reikia pinigų, kuriuos Teiloras gavo už mano automobilį. – Kalbu ramiai ir aiškiai, visiškai sutramdžiusi jausmus… nuostabu .

– Ana, man tų daiktų nereikia, jie tavo, – dar netikėdamas savo akimis sako jis. – Pasilik juos.

– Ne, Kristianai. Paėmiau juos prieš savo valią ir daugiau jų nebenoriu.

– Ana, būk protinga, – net dabar nesusilaiko nepapriekaištavęs.

– Nenoriu turėti nieko, kas man tave primintų. Man tik reikia pinigų, kuriuos Teiloras gavo už automobilį, – monotoniškai pakartoju.

Jis garsiai atsidūsta.

– Tikrai nori mane įžeisti?

– Ne. – Susiraukusi pažvelgiu į jį. Aišku, kad ne… aš tave myliu. – Nenoriu. Tik ginuosi, – sušnabždu. Nes nenori su manimi tokių santykių, kokių noriu aš.

– Ana, prašau, pasilik tuos daiktus.

– Kristianai, nenoriu ginčytis, man tik reikia tų pinigų.

Kristianas prisimerkia, bet dabar bauginama aš nesileidžiu. Na, gal truputį. Ramiai atlaikau jo žvilgsnį – nesumirksiu ir nenuleidžiu akių.

– Čekis tiks? – kandžiai klausia Kristianas.

– Tiks. Manau, čekius išrašyti tikrai moki.

Jis nė nešypteli, apsisuka ir nužingsniuoja į savo darbo kambarį. Neskubėdama dar pasidairau po jo apartamentus, pažvelgiu į meno kūrinius ant sienų – abstrakčius, romius, santūrius… net šaltus. „Jie čia puikiai tinka“, – išsiblaškiusi pagalvoju. Žvilgsnis nuklysta prie fortepijono. Jėzau, jei būčiau laiku prikandusi liežuvį, būtume mylėjęsi ant fortepijono. Ne, krušęsi – būtume krušęsi. Ši mintis liūdina ir tarsi akmuo prislegia tai, kas dar liko iš širdies. Jis su manimi niekada nesimylėjo, tiesa? Jis visuomet tik krušo.

Grįžęs Kristianas paduoda man voką.

– Teiloras išsiderėjo gerą kainą. Mašina klasikinė. Pati gali jo paklausti. Jis parveš tave namo.

Kristianas krypteli galvą rodydamas man už nugaros. Atsisuku ir pamatau prie durų stovintį Teilorą, kaip visada vilkintį nepriekaištingą kostiumą.

– Nebūtina. Galiu grįžti ir viena, ačiū.

Atsigręžusi vėl pažvelgiu į Kristianą ir jo akyse išvystu sunkiai tramdomą įtūžį.

– Ar ketini priešintis man kiekviename žingsnyje?

– O kam keisti visą gyvenimą turėtą įprotį? – Tarsi atsiprašydama, vos pastebimai trūkteliu pečiais.