Эрика Джеймс: Penkiasdešimt pilkų atspalvių

– Darau tai, kad prisimintum, jog negalima nuo manęs sprukti. Nors tai labai jaudina, vis dėlto nenoriu, kad kada nors nuo manęs bėgtum, – pašnabždomis paaiškina jis.

Pašaipa nepraslysta man pro ausis. Bėgau nuo jo vengdama to, ką dabar patirsiu. Jei būtų išskėtęs rankas, būčiau bėgusi pas jį, o ne nuo jo.

– Be to, vartei akis. Žinai, kaip man tai nepatinka.

Dabar jis kalba ramiai – nervingumas ir baimė staiga kažkur išgaravo. Kad ir kas Kristianui buvo nutikę, jis susitvardė. Sprendžiu iš jo intonacijos, iš to, kaip pirštais liečia man nugarą ir laiko mane, ir atmosfera kambaryje pasikeičia.

Užsimerkiu ir įsitempiu, laukdama kirčio. O jis stiprus, diržas garsiai pliaukšteli per užpakalį – kaip tik tokio skausmo ir baiminausi. Nejučia šūkteliu ir giliai įkvepiu.

– Skaičiuok, Anastazija! – įsako jis.

– Vienas! – rikteliu, šis skaitvardis nuskamba tarsi keiksmažodis.

Kristianas kerta vėl ir pulsuojantis skausmas atsiliepia visur, kur odą lietė diržas. Po velnių… tikrai skausminga.

– Du! – šūkteliu. Ir man taip gera šaukti.

Kristianas kvėpuoja greitai, nelygiai, o aš beveik nekvėpuoju – iš paskutiniųjų telkiu dvasines jėgas. Diržas vėl pliaukšteli.

– Trys!

Nors nenoriu verkti, akyse susitvenkia ašaros. Jėzau, skauda labiau, nei tikėjausi, tai daug skaudžiau, nei būti periamai ranka. Kristianas visiškai nesitramdo.

– Keturi! – sukliegiu vėl nuo diržo kirčio, skruostais jau teka ašarų upeliai. Nenoriu verkti. Man pikta, kad verkiu.

Kristianas kerta vėl.

– Penki, – ištariu neatgaudama kvapo, smaugiama raudos, ir tą akimirką dingteli, kad nekenčiu Kristiano. Dar vienas… dar vieną tikrai galiu ištverti. Jaučiu, kad užpakalis – kaip nutvilkytas.

– Šeši, – sušnabždu vėl pajutusi veriantį skausmą, girdžiu, kaip jis numeta ant grindų diržą, apkabina mane uždusęs, kupinas užuojautos… o aš nenoriu, kad mane liestų.

– Nelįsk… ne…

Instinktyviai imu vaduotis iš Kristiano glėbio, stumti jį šalin. Gintis nuo jo.

– Neliesk manęs! – piktai šūkteliu.

Atsistoju ir įsmeigiu akis į Kristianą, o jis žiūri į mane, tarsi ruoščiausi vėl sprukti, – išplėtęs akis, suglumęs. Įpykusi rankomis nusibraukiu ašaras ir perlieju jį rūsčiu žvilgsniu.

– Tau tikrai tai patinka? Matyti mane tokią? – Chalato rankove nusišluostau nosį.

Jis sutrikęs žiūri į mane.

– Žinai, esi sumautas šunsnukis.

– Ana… – apstulbęs maldaujamai ištaria jis.

– Nedrįsk vadinti manęs Ana! Pirma išsikuopk savo mėšlą, Grėjau!

Taip tarusi, nerangiai pasisuku, išeinu iš žaidimų kambario ir tyliai uždarau duris.

Stipriai gniauždama rankeną, atsiremiu į duris. Kur man eiti? Ar spruksiu? Ar liksiu? Aš tokia įsiutusi, karštos ašaros degina skruostus ir aš niršiai jas braukiu. Nieko taip netrokštu, kaip susiriesti į kamuoliuką. Susiriesti ir kaip nors išgyti. Atgaivinti savo sugriautą tikėjimą. Kaip galėjau būti tokia kvaiša? Žinoma, kad visa tai kelia didžiulį skausmą.

Atsargiai pasitrinu sėdynę. Oi! Ji nepaprastai jautri. Kur man eiti? Tik ne į jo kambarį. Gal į savo kambarį, į kambarį, kuris bus mano… ne, yra… buvo mano. Štai kodėl Kristianas norėjo, kad jį turėčiau. Jis žinojo, kad bus dienų, kai man reikės nuo jo slėptis.

Nerangiai patraukiu į tą pusę puikiai suprasdama, kad Kristianas gali atsekti iš paskos. Miegamajame dar tamsu, tik prie horizonto matyti šviesesnis ruoželis. Atsargiai, kad neprisiliesčiau prie patalynės išvanotu skaudamu užpakaliu, įsiropščiu į lovą. Chalato nenusivelku, tik stipriau jį susisiaučiu, susiriečiu į kamuoliuką ir pasiduodu jausmams – įsikniaubusi į pagalvę pratrūkstu garsiai raudoti.

Ką aš sau maniau? Kodėl leidausi jo mušama? Troškau tos tamsos, norėjau sužinoti, kaip blogai visa tai galėtų būti, bet man tos tamsos per daug. Aš taip negaliu. O jis taip daro; jį tai jaudrina.

Koks akis atveriantis potyris. Bet turiu būti sąžininga ir pripažinti, kad jis mane įspėjo, ir ne kartą. Jis nenormalus. Kristianui reikia to, ko negaliu jam duoti. Dabar tai suprantu. Nenoriu, kad jis mane vėl taip muštų. Prisimenu porą ankstesnių kartų, kai pakėlė prieš mane ranką, ir pagalvoju, kad tuomet jis buvo palyginti švelnus. Bet ar jam to gana? Įsikniaubusi į pagalvę, imu raudoti smarkiau. Prarasiu jį. Kristianas nebus su manimi, jei neduosiu to, ko jam reikia. Ir kodėl, kodėl, kodėl įsimylėjau Penkiasdešimt Atspalvių? Kodėl? Kodėl negaliu mylėti Chosė, Polo Kleitono ar kito vaikino iš savo aplinkos?

O, tas pamišėlio žvilgsnis, kurį mačiau išeidama… Buvau tokia nukankinta, tokia priblokšta barbariškumo… ar jis man atleis… ar aš atleisiu jam? Mintys iškrikusios, padrikos, šmėsčioja ir aidi galvoje. Mano pasąmonė liūdnai linguoja galvą, o vidinės dievaitės niekur nematyti. Ak, mano dvasiai šis rytas labai niūrus. Aš tokia vieniša. Noriu grįžti pas mamą. Prisimenu oro uoste atsisveikinant jos ištartus žodžius: „Klausyk savo širdies, mieloji, ir prašau, labai prašau – stenkis per daug negalvoti. Atsipalaiduok ir džiaukis gyvenimu. Tu dar tokia jauna, širdele. Gyvenime dar tiek daug patirsi, tad neskubink įvykių. Esi nusipelniusi visko, kas geriausia.“

Klausiau savo širdies ir dėl to dabar man skauda užpakalį, aš suglumusi ir visiškai palūžusi dvasiškai. Turiu išeiti. Išties… turiu jį palikti. Kristianas man netinkamas, o aš netinkama jam. Vargu ar mudviem galėtų pavykti. Bet vien nuo minties, kad daugiau jo nepamatysiu, vos neuždūstu… mano Penkiasdešimt Atspalvių…

Išgirstu veriantis duris. Ak, ne, jis jau čia. Kristianas kažką padeda ant naktinės spintelės, o netrukus pajuntu įlinkstant čiužinį: jis lipa į lovą šalia manęs.

– Ššš… – pašnabždomis ramina mane Kristianas, o aš noriu pasitraukti, pasislinkti į kitą lovos pusę, bet esu tarsi paralyžiuota. Negaliu pajudėti, tad guliu sustingusi, bet nelinkusi nusileisti. – Neatstumk manęs, Ana, prašau, – sukužda jis. Švelniai apkabina, įbeda nosį man į plaukus, pabučiuoja į kaklą. – Neaugink neapykantos man, – tyliai ir skausmingai liūdnai priduria prikišęs lūpas.

Vėl suspaudžia širdį ir vėl imu kūkčioti. Jis nesiliauja manęs meiliai ir švelniai bučiavęs, bet aš lieku abejinga ir įsitempusi.

Taip ir gulime šalia, nė vienas ilgai nepratariame nė žodžio. Kristianas tiesiog laiko mane apkabinęs, o aš labai palengva nusiraminu ir liaujuosi verkti. Prašvinta, dulsva šviesa ryškėja, išaušta rytas, o mudu tebegulime tylėdami.

– Atnešiau tau advilio ir arnikų tepalo, – pagaliau prabyla Kristianas.

Labai lėtai pasisuku Kristiano glėbyje, kad matyčiau jo veidą. Galvą atremiu į jo ranką. Jo akys – pilkos kaip titnagas, neperprantamos.

Žiūriu į gražų jo veidą. Jis neišduoda, ką jaučia, bet nenuleidžia nuo manęs akių ir žiūri beveik nemirksėdamas. Ak, koks jis gražus – net kvapą gniaužia. Per tokį trumpą laiką tapo man neapsakomai brangus… Pakeliu ranką, pirštų galiukais paglostau jam skruostą, perbraukiu per barzdos šerelius. Jis užsimerkia ir iškvepia.

– Atsiprašau, – sukuždu.

Suglumęs jis atsimerkia ir vėl pažvelgia į mane.

– Už ką?

– Už tai, ką pasakiau.

– Nepasakei man nieko naujo. – Jo akyse išvystu palengvėjimą. – Atsiprašau, kad suteikiau tau skausmo.

Gūžteliu pečiais.

– Pati prisiprašiau. – Ir dabar suprantu. Sunkiai atsidūstu. Tai lemiama akimirka. Turiu jam pasakyti svarbiausią dalyką. – Vargu ar galiu būti tokia, kokios manęs nori, – sušnabždu.