Эрика Джеймс: Penkiasdešimt pilkų atspalvių

– Tai SIP leidykla.

– A, ta mažytė. Gerai. Tau pasisekė. – Pasilenkęs jis pakšteli man į kaktą. – Gudruolė. Kada pradėsi?

– Nuo pirmadienio.

– Taip greitai? Tuomet pasinaudosiu proga, kol dar esi čia. Apsisuk.

Ši paprasta Kristiano komanda sutrikdo, bet paklūstu, ir jis atsega man liemenėlę ir sijono užtrauktuką. Tada, uždėjęs delnus ant sėdmenų ir bučiuodamas petį, ima tempti sijoną žemyn. Palinksta dar arčiau, įbeda nosį man į plaukus ir giliai įkvepia. Spusteli sėdmenis.

– Jūs ir jaudinate mane, panele Stil, ir raminate. Koks svaiginantis derinys.

Kristianas pabučiuoja man į plaukus. Paskui, paėmęs už rankos, nusitempia į dušą.

– Oi! – spygteliu.

Vanduo labai karštas. Liedamasis tuo vandeniu, Kristianas man šypteli.

– Čia tik šlakelis karšto vandens.

Tiesą sakant, jis teisus. Jausmas neprilygstamas, o tas vanduo nuplauna ir Džordžijos ryto prakaitą, ir nuo mylėjimosi ant odos likusį lipnumą.

– Nusisuk, – liepia Kristianas ir aš klusniai nusisuku veidu į sieną. – Noriu tave nuprausti, – sumurma jis ir paima kūno prausiklį. Truputį jo išspaudžia sau į delną.

– Turiu tau dar kai ką pasakyti, – tariu, kai jis ima delnais trinti man pečius.

– Ak šit kaip? Ir ką gi? – švelniai klausia.

Giliai atsidūstu ir ryžtuosi.

– Ketvirtadienį Portlande mano bičiulio Chosė nuotraukų parodos atidarymas.

Rankomis liesdamas man krūtis, Kristianas sustingsta. Nors ir pabrėžiau žodį „bičiulis“.

– Taip, na ir kas? – šį kartą nedraugiškai klausia jis.

– Pažadėjau jam atvažiuoti. Gal nori vykti kartu?

Rodos, praeina visa amžinybė, kol Kristianas neskubėdamas vėl ima mane prausti.

– Kelintą valandą?

– Atidarymas pusę aštuntos vakare.

Jis pakšteli man į ausį.

– Gerai.

Mano pasąmonė lengviau atsikvepia ir atsipalaidavusi sudrimba sename, aptrintame fotelyje.

– Prieš atsiklausdama nervinaisi?

– Iš ko sprendi?

– Anastazija, dabar tavo kūne visiškai neliko įtampos, – trumpai paaiškina Kristianas.

– Na, man tik atrodė, kad tu… pavyduliauji.

– Taip ir yra, – niūriai tarsteli Kristianas. – Ir būtų gerai, jei to nepamirštum. Bet ačiū, kad manęs atsiklausei. Paimsime „Čarlį Tango“.

Ak, žinoma, sraigtasparnį – ir kaipgi aš, kvaiša, nesusiprotėjau?! Vėl skrisime… puiku! Nusišypsau jam.

– Ar galiu ir aš tave nuprausti? – klausiu.

– Kažin, – burbteli Kristianas ir, kad atsakymas neatrodytų toks piktas, švelniai pakšteli man į sprandą.

Nusisukusi į sieną nepatenkinta papučiu lūpas, o jis muilinais delnais toliau glamonėja man nugarą.

– Ar kada nors leisi man prie tavęs prisiliesti? – įsidrąsinusi klausiu.

Jis vėl sustingsta, šį kartą uždėjęs ranką ant užpakalio.

– Rankas ant sienos, Anastazija. Noriu paimti tave dar kartą, – sumurma jis man į ausį, čiumpa už klubų, ir aš suprantu, kad pokalbis baigtas.

PASKUI, APSIVILKĘ CHALATAISir pavalgę ponios Džouns gana meistriškai paruoštų spagečių su jūrų moliuskais, sėdime prie pusryčių baro.

– Gal dar vyno? – klausia Kristianas spindinčiomis pilkomis akimis.

– Prašyčiau mažą taurę.

„Sancerre“ vynas gaivus ir gardus. Kristianas pripila vieną taurę man, kitą sau.

– Kaip… hm… padėtis, dėl kurios turėjai grįžti į Siatlą? – nedrąsiai pasiteirauju.

Jis suraukia kaktą.

– Kol kas nesuvaldyta, – piktai suniurna jis. – Bet tau, Anastazija, nėra ko nerimauti. Šiandien vakare esu tau kai ką numatęs.

– Šit kaip?

– Taip. Noriu, kad pasiruoštum ir po penkiolikos minučių lauktum manęs žaidimų kambaryje.

Jis atsistoja ir nužvelgia mane.

– Gali pasiruošti savo kambaryje. Beje, drabužinė dabar jau pilna tau skirtų apdarų. Ir dėl drabužių nepageidauju klausytis jokių prieštaravimų.

Kristianas prisimerkia, tarsi ragindamas mane ką nors sakyti. Nepratariu nė žodžio ir jis patraukia į savo darbo kambarį.

Tarsi aš galėčiau prieštarauti ! Ir dar tau, Penkiasdešimt Atspalvių! Ne, mano užpakalis to tikrai nenusipelnė. Lieku sėdėti ant baro kėdės apstulbusi, mėgindama įsisąmoninti, ką išgirdau. Jis man nupirko drabužių. Suirzusi užverčiu akis į lubas – puikiai žinodama, kad jis manęs nepamatys. Automobilis, telefonas, kompiuteris, drabužiai… paskui dar nupirks sumautą butą ir tada jau tikrai tapsiu jo meiluže išlaikytine.

Oho! Pasąmonė vėl nutaisiusi bjaurų veidą. Nekreipdama į ją dėmesio, užlipu į savo kambarį. Taigi jis vis dar mano… kodėl? Maniau, Kristianas leido man miegoti su juo. Nujaučiu, kad jis nepratęs su kuo nors dalytis asmenine erdve, bet… aš taip pat. Man belieka guostis mintimi, kad bent jau turiu kur nuo jo pasprukti.

Atidžiai apžiūrėjusi duris atkreipiu dėmesį, kad jos su spyna, bet rakto nėra. Gal ponia Džouns turi atsarginį? Praveriu drabužinės duris ir po akimirkos vėl jas uždarau. Po velnių, Kristianas išleido krūvą pinigų! Ši drabužinė panaši į Keitės spintą: joje tiek daug drabužių, tvarkingai sukabintų ant skersinio. Giliai širdyje žinau, kad jie visi man tiks. Bet ilgai apie tai galvoti neturiu laiko – šiandien vakare turiu klūpoti Raudonajame kančių… arba malonumų (tikiuosi!) kambaryje.

KLŪPAU PRIE DURŲ VISIŠKAI NUOGA,tik su kelnaitėmis. Širdis daužosi kaip pašėlusi. Jėzau, maniau, po žaidimų vonios kambaryje jam jau pakaks. Tas vyras nepasotinamas, o gal visi vyrai tokie? Nenutuokiu, neturiu su kuo Kristiano palyginti. Užsimerkusi mėginu nusiraminti, užmegzti ryšį su giliai širdyje slypinčia nuolankiąja. Ji kažkur ten, pasislėpusi už mano vidinės dievaitės.

Mano gyslomis tarsi gazuotas vanduo srūva nekantrus laukimas. Ką jis darys? Kad aprimčiau, giliai įkvepiu ir iškvepiu, bet nepaneigsiu: aš susijaudinusi, įsiaudrinusi ir jau drėgna. Tai taip… noriu manyti, kad neteisinga , bet… taip nėra. Kristianui to reikia. Jis to nori – ir po kelių pastarųjų dienų… jam tiek padarius, turiu ryžtis priimti viską, ko jis mano norintis, viską, kas jam atrodo reikalinga.

Prisimenu jo žvilgsnį, kai vakare įėjau į svetainę, ilgesį jo veide, ryžtingus žingsnius prie manęs, tarsi būčiau oazė dykumoje. Dėl dar vieno tokio žvilgsnio turbūt bet ką padaryčiau. Nuo šio malonaus prisiminimo suglaudžiu šlaunis ir staiga prisimenu, kad privalau prasiskėsti. Šiaip taip prasižergiu. Ar dar ilgai jis vers mane laukti? Tas laukimas ir nepakeliamas, tamsus geismas sekina jėgas. Paskubomis pasižvalgau po švelniai apšviestą kambarį: kryžius, stalas, sofa, suolas… ir ta lova. Ji stūkso tokia didžiulė, paklota, su raudona atlasine patalyne. Kokiais įrankiais jis naudosis šį kartą?

Durys atsidaro ir pro jas žvaliai įeina Kristianas, visiškai nekreipdamas į mane dėmesio. Skubiai nuduriu akis į grindis, paklusniai klūpau praskėtusi šlaunis. Kažką padėjęs ant didelės komodos prie durų, jis lyg niekur nieko prieina prie lovos. Leidžiu sau į jį žvilgtelėti ir man apmiršta širdis. Jis mūvi tik tuos aptrintus, suplėšytus džinsus, net viršutinę sagą atsainiai atsisegęs. Jėzau, kaip patraukliai atrodo. Mano pasąmonė įnirtingai vėduojasi, o vidinė dievaitė siūbuoja ir linkčioja, pagavusi pirmykštį geidulingą ritmą. Ji visiškai pasiruošusi. Instinktyviai apsilaižau lūpas. Gyslomis pulsuoja kraujas – tirštas ir klampus nuo geidulingo alkio. Ką jis ketina su manimi daryti?

Apsisukęs jis vėl nužingsniuoja prie komodos. Atsidaręs vieną stalčių, ima traukti iš jo daiktus ir dėti ant komodos viršaus. Netveriu smalsumu, jis mane tiesiog degina, bet atsispiriu beveik neįveikiamai pagundai slapta dirstelėti į Kristianą. Baigęs darbą, jis ateina ir sustoja prieš mane. Matau basas jo pėdas ir trokštu jas išbučiuoti… liežuviu perbraukti per jo kojos keltį, čiulptelėti kiekvieną kojos pirštelį. Po galais…