Эрика Джеймс - Penkiasdešimt pilkų atspalvių

Kristianas Grėjus

Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Perskaičiusi Kristiano atsakymą susiraukiu. Jis rašo taip glaustai ir formaliai, o ne sąmojingai ir stilingai kaip anksčiau.

Siuntėjas: Anastazija Stil

Tema: Grįžtanti namo

Data: 2011 m. birželio 3 d. 13:01 RJL

Gavėjas: Kristianas Grėjus

Mieliausias pone Grėjau,

tikiuosi, radote išeitį iš „padėties“. Jūsų laiško stilius verčia mane nerimauti.

Ana x

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

Tema: Grįžtanti namo

Data: 2011 m. birželio 3 d. 10:04

Gavėjas: Anastazija Stil

Anastazija,

padėtis galėtų būti ir geresnė. Ar lėktuvas jau pakilo? Jei taip, neturėtum siųsti elektroninių laiškų. Keli sau grėsmę, o tai tiesiogiai prieštarauja sutartyje įrašytai asmeninio saugumo taisyklei. Apie bausmę kalbėjau rimtai.

Kristianas Grėjus

Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Mėšlas. Na, gerai. Varge… Kodėl jis taip siunta? Gal suirzęs dėl tos „padėties“? Gal Teiloras nepasirodė darbe, gal akcijų biržoje prarado kelis milijonus, o gal nutiko dar kas nors?

Siuntėjas: Anastazija Stil

Tema: Neadekvati reakcija

Data: 2011 m. birželio 3 d. 13:06 RJL

Gavėjas: Kristianas Grėjus

Brangus pone niurzgaliau,

lėktuvo durys vis dar atdaros. Vėluojame išskristi, bet tik dešimt minučių. Mano ir aplink sėdinčių keleivių gerovė garantuota. Kol kas galite nuleisti savo niežtintį delną.

Panelė Stil

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

Tema: Atsiprašau – niežtintis delnas nuleistas

Data: 2011 m. birželio 3 d. 10:08

Gavėjas: Anastazija Stil

Pasiilgau ir jūsų, panele Stil, ir jūsų miklaus liežuvio.

Noriu, kad saugiai pasiektumėte namus.

Kristianas Grėjus

Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Siuntėjas: Anastazija Stil

Tema: Atsiprašymas priimtas

Data: 2011 m. birželio 3 d. 13:10 RJL

Gavėjas: Kristianas Grėjus

Dabar uždaromos durys. Daugiau iš manęs neišgirsite nė garso, juolab kad turite bėdų dėl klausos.

Iki

Ana x

Išjungiu „BlackBerry“ telefoną, bet man vis tiek neramu. Kristianui kažkas yra. Galbūt nepavyko suvaldyti „padėties“. Atsilošusi pakeliu akis aukštyn, į bagažo lentyną, kur sukrauti mano krepšiai. Mamos padedama šiandien rytą dar suspėjau nupirkti Kristianui dovanėlę – norėjau padėkoti už skrydį pirmąja klase ir sklandymą. Prisiminusi sklandymą šypteliu – tai buvo visai kas kita. Dar nežinau, ar įteiksiu jam savo paiką dovaną. Jis gali pamanyti, kad tai vaikiška, nors, jei būtų keistai nusiteikęs, gal ir nepamanytų. Viena vertus, nekantrauju grįžti, kita vertus, nuogąstauju, kas manęs laukia po kelionės. Ir šiaip, ir taip svarstydama, kokia galėtų būti ta „padėtis“, atkreipiu dėmesį, kad vienintelė laisva vieta vėl likusi būtent šalia manęs. Dingteli: ar tik Kristianas nenupirko ir greta esančios vietos, kad negalėčiau su niekuo pasikalbėti, bet papurtau galvą. Nuveju šią juokingą mintį šalin: juk niekas negali taip griežtai kontroliuoti ir būti toks pavydus. Lėktuvas ima riedėti prie kilimo tako ir aš užsimerkiu.

PO AŠTUONIŲ VALANDŲ ĮŽENGUSIį Siatlo-Takomos tarptautinio oro uosto atvykimo terminalą, randu manęs jau laukiantį Teilorą, laikantį lentelę su užrašu „Panelė A. Stil“. Dievaži, šito jau per daug! Bet man vis tiek malonu jį matyti.

– Labas, Teilorai.

– Panele Stil, – labai oficialiai pasisveikina jis, bet skvarbiose rudose akyse matau ir šypsnį. Teiloras kaip visuomet atrodo nepriekaištingai: dailus tamsiai pilkas kostiumas, balti marškiniai, tamsiai pilkas kaklaraištis.

– Žinau, kaip atrodote, Teilorai, nereikia lentelės, be to, norėčiau, kad vadintumėte mane tiesiog Ana.

– Ana. Ar galėčiau paimti jūsų bagažą?

– Ne, susitvarkysiu ir pati. Ačiū.

Matau, kaip jis stipriai sučiaupia lūpas.

– Ne-nebent jį paėmęs jaustumėtės geriau, – išmikčioju.

– Dėkoju. – Jis stveria mano kuprinę ir neseniai įsigytą lagaminą su ratukais, skirtą drabužiams, kurių pripirko mama. – Prašom čia, ponia.

Atsidūstu. Jis toks mandagus. Norėčiau pamiršti, bet vis dėlto prisimenu, kad šis vyras pirko man apatinius. Tiesą sakant, – ši mintis trikdo, – jis yra vienintelis vyras, pirkęs man apatinių drabužių. Net Rėjui nėra tekę tverti šio sunkaus išmėginimo. Tylėdami mudu prieiname prie juodo „Audi“ visureigio oro uosto automobilių aikštelėje ir Teiloras atidaro man dureles. Įlipu svarstydama, ar grįžti į Siatlą tokiu trumpu sijonėliu buvo gera mintis. Džordžijoje su juo jaučiausi šauniai ir neatkreipiau niekieno dėmesio. O čia – tarsi būčiau pusnuogė. Teiloras įdeda mano kuprinę su lagaminu į bagažinę ir pajudame prie Eskalos.

Mūsų kelionė lėta, mat stringame transporto spūstyje. Teiloras atidžiai žvelgia į kelią. Žodis „nekalbus“ jam būtų per švelnus, beviltiškai švelnus apibūdinimas.

Daugiau šitos tylos negaliu tverti.

– Teilorai, kaip sekasi Kristianui?

– Ponas Grėjus susirūpinęs, panele Stil.

A, tai tikriausiai dėl tos „padėties“. Imu kasti šią aukso gyslą.

– Susirūpinęs?

– Taip, ponia.

Susiraukusi dėbteliu į Teilorą, o jis žvilgteli į mane užpakalinio vaizdo veidrodėlyje ir mudviejų žvilgsniai susitinka. Daugiau jis nieko nesako. Viešpatie, ir jis gali tvirtai laikyti liežuvį už dantų kaip tikras kontrolės maniakas.

– Ar jam viskas gerai?

– Tikiuosi, ponia.

– Jums geriau vadinti mane panele Stil?

– Taip, ponia.

– A! Na, gerai…

Ką gi, pokalbis nutrūksta ir vėl važiuojame tylėdami. Imu manyti, kad Teiloro plepumas, kai jis prasitarė man, girdi, Kristianas turėjo daug vargo, tebuvo išimtis. Galbūt dabar dėl to Teiloras nesmagiai jaučiasi, nerimauja, kad buvo neištikimas darbdaviui. Ta tyla mane tiesiog dusina.

– Gal galėtumėte įjungti muziką?

– Žinoma, ponia. Ko norėtumėte pasiklausyti?

– Ko nors raminančio.

Kai mudviejų žvilgsniai vėl susitinka veidrodėlyje, Teiloro lūpose pamatau šypseną.

– Gerai, ponia.

Jis spusteli kelis į vairą įmontuotus mygtukus ir mudu skiriančią erdvę užplūsta švelnūs styginiais atliekamo Pachelbelio „Kanono“ garsai. Taip… kaip tik to man dabar ir reikia.

– Ačiū.

Patogiai atsiremiu į sėdynės atlošą ir mes lėtai, bet nesustodami Penktuoju tarpregioniniu greitkeliu įvažiuojame į Siatlą.

PO DVIDEŠIMT PENKIŲ MINUČIŲTeiloras išlaipina mane prie įspūdingo pastato fasado, kur yra įėjimas į Eskalą.

– Prašom eiti, ponia, – sako jis, laikydamas man duris. – Atnešiu jūsų bagažą.

Teiloro veidas mielas, malonus ir net globėjiškas.

Jėzau… „Dėdė Teiloras“, – štai kokia mintis man dingteli.

– Ačiū, kad mane pasitikote.

– Nėra už ką, panele Stil.

Jis nusišypso, o aš žengiu į vidų. Durininkas linkteli ir pamoja man.

Į trisdešimtą aukštą kylu tokia susijaudinusi, kad net silpna. Kodėl taip nervinuosi? Suprantu: taip yra dėl to, kad nenutuokiu, kaip Kristianas bus nusiteikęs, kai pas jį ateisiu. Mano vidinė dievaitė tikisi jį būsiant geros nuotaikos; bet pasąmonė, kaip ir aš, labai nervinasi.