Эрика Джеймс - Penkiasdešimt pilkų atspalvių

Žvilgtelėjusi į mane, Leandra vėl nukreipia akis į Kristianą. Jos veidas beveik toks pat raudonas kaip spindintys rausvi plaukai.

– Gal duoti jums laiko apsispręsti ir prieiti po minutės?

– Ne. Jau žinome, ko norime. – Kristianas apdovanoja padavėją santūria, bet gundoma šypsena. – Prašom dvi porcijas pasukų tešlos blynų su klevų sirupu ir šonine ant lėkštės krašto, dvi stiklines apelsinų sulčių, puodelį juodos kavos su nugriebtu pienu ir puodelį angliškos pusryčių arbatos, jei turite, – neatitraukdamas nuo manęs akių užsako pusryčius Kristianas.

– Dėkoju, sere. Viskas? – tyliai pasiteirauja Leandra, vengdama žiūrėti į mudu. Abu pasukame galvą į padavėją ir ta, išraudusi kaip žarija, skubiai nueina.

– Žinai, tiesą sakant, tai neteisinga, – sukuždu kuo atsainiau, spoksodama į plastikinį stalviršį ir smiliumi braukdama per įspaustą jo ornamentą.

– Kas neteisinga?

– Kaip tu sužavi žmones. Moteris. Mane.

– Aš tave žaviu?

Prunkšteliu.

– Nuolat.

– Dėl to kalta tik mano išvaizda, Anastazija, – švelniai paaiškina jis.

– Ne, Kristianai, tai daug daugiau nei vien išvaizda.

Jis suraukia kaktą.

– Panele Stil, aš taip pat jūsų žavesio spąstuose. Tas jūsų tyrumas. Jis prasiveržia pro visa kita.

– Ar dėl to apsigalvojai?

– Apsigalvojau?

– Na, taip… dėl… mūsų?

Ilgais grakščiais pirštais jis mąsliai pasitrina smakrą.

– Nepasakyčiau, kad ėmiau ir apsigalvojau. Mudviem tiesiog reikia iš naujo suderinti parametrus, jei nori – iš naujo nubrėžti mūšio lauko linijas. Neabejoju, kad tai mums pavyktų. Noriu, kad mano žaidimų kambaryje būtum nuolankioji. Jei nesilaikysi taisyklių, bausiu tave. O dėl viso kito… dėl viso kito, manau, galima tartis. Tokie mano reikalavimai, panele Stil. Ką pasakysite?

– Vadinasi, galėsiu miegoti su tavimi? Vienoje lovoje?

– Nori?

– Taip.

– Tada sutinku. Beje, kai guli mano lovoje, labai gerai miegu. Nė nemaniau, kad galėtų taip būti. – Jis nutyla ir vėl suraukia kaktą

– Bijojau, kad jei nesutiksiu su viskuo, paliksi mane, – sušnabždu.

– Niekur aš nedingsiu, Anastazija. Be to… – Kristianas nutyla ir, truputį pamąstęs, priduria: – Vadovaujamės tavo patarimu, atsižvelgiame į tavo pasiūlytą kompromiso sąvoką. Rašei apie ją elektroniniame laiške. Ir kol kas man puikiai sekasi.

– Džiaugiuosi, kad nori daugiau, – droviai sukuždu.

– Žinau.

– Iš kur?

– Patikėk. Tiesiog žinau. – Kristianas patenkintas nusišypso. Jis kažką slepia. Tik ką?

Tada Leandra atneša pusryčius ir mūsų pokalbis nutrūksta. Man gurgia pilvas, primindamas, kokia esu alkana. Kristianas pritariamai žiūri, kaip viską šluoju iš lėkštės, ir tas spoksojimas mane erzina.

– Ar galiu tave pavaišinti? – klausiu Kristiano.

– Pavaišinti? Kuo?

– Sumokėti už pusryčius.

Kristianas prunkšteli.

– Kažin, – priekaištingai atsako.

– Prašau. Aš taip noriu.

Susiraukęs jis pažvelgia į mane.

– Mėgini visiškai atimti iš manęs vyrišką savigarbą?

– Ši užeiga tikriausiai vienintelė, kurioje išgalėsiu apmokėti sąskaitą.

– Anastazija, aš vertinu tavo gerą ketinimą. Tikrai. Bet ne.

Papučiu lūpas.

– Neširsk, – įspėja Kristianas, o jo akys grėsmingai spindi.

SUPRANTAMA, KRISTIANAS NĖ NEKLAUSIA,kur gyvena mano mama. Turėdamas polinkį persekioti, ir taip žino. Kai sustabdo automobilį prie mamos namo, nepratariu nė žodžio. Kam?

– Gal norėtum užeiti? – nedrąsiai klausiu.

– Man reikia dirbti, Anastazija, bet vakare čia grįšiu. Kada man atvažiuoti?

Pajuntu nemalonų nusivylimo smilktelėjimą, bet stengiuosi nekreipti į jį dėmesio. Kodėl trokštu kiekvieną gyvenimo akimirką leisti su šiuo valdingu sekso dievu? A, taip, aš jį įsimylėjau, be to, jis moka skraidyti – štai kodėl.

– Ačiū… už tą „daugiau“.

– Nėra už ką, Anastazija.

Jis mane pabučiuoja, o aš įkvepiu gundančio Kristiano aromato.

– Iki pasimatymo.

– O kaipgi, – šnipšteli jis.

Atsisveikindama pamojuoju jam nuvažiuojančiam, nutviekstam Džordžijos saulės. Tebevilkiu jo bluzoną ir trumpikes – man per šilta.

Mamą randu virtuvėje, visiškai apimtą panikos. Ne kasdien ji savo namuose priima milijardierių, tad labai jaudinasi.

– Kaip laikaisi, mieloji? – klausia mama ir aš nuraustu, nes ji tikriausiai numano, ką veikiau naktį.

– Gerai. Šįryt Kristianas nusivežė mane sklandyti.

Tikiuosi, ši naujiena bent kiek ją išblaškys.

– Sklandyti? Tokiu mažu lėktuvu be variklio? Tai yra sklandymas?

Linkteliu.

– Oho.

Ji netenka žado – mamai tai visiška naujiena. Ji kelias akimirkas spokso į mane, bet pagaliau atitoksta ir vėl pradeda klausinėti:

– O vakar vakare? Ar pasišnekėjote?

Jėzau… Išraustu kaip vėžys.

– Šnekėjomės – ir vakar vakare, ir šiandien. Viskas į gera.

– Puiku.

Mamos dėmesys vėl nukrypsta į atverstas receptų knygas ant virtuvės stalo.

– Mama, jei nori, šiandien vakare valgį ruošiu aš.

– Ak, aukseli, tu labai maloni, bet aš noriu pati.

– Gerai.

Susiraukiu, mat puikiai žinau, kad mamos patiekalai būna nevykę. Bet gal su Bobu persikėlusi gyventi į Savaną patobulėjo? Buvo toks metas, kai mamos ruošto valgio nebūčiau siūliusi niekam, net… ko aš labiausiai nekenčiu? Net poniai Robinson-Elenai. Nors… jai gal būčiau ir pasiūliusi. Ar kada išvysiu tą prakeiktą moterį?

Nutariu brūkštelėti Kristianui padėkos laiškelį.

Siuntėjas: Anastazija Stil

Tema: Sklandymas, o ne pėrimas

Data: 2011 m. birželio 2 d. 10:20 RJL

Gavėjas: Kristianas Grėjus

Kartais tikrai moki padėti merginai puikiai praleisti laiką.

Ačiū

Ana x

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

Tema: Sklandymas prieš pėrimą

Data: 2011 m. birželio 2 d. 10:24 RJL

Gavėjas: Anastazija Stil

Geriau jau kuris nors iš tų dviejų užsiėmimų nei tavo knarkimas. Aš taip pat gerai praleidau laiką.

Šiaip ar taip, su tavimi visada puikiai jį leidžiu.

Kristianas Grėjus

Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Siuntėjas: Anastazija Stil

Tema: KNARKIMAS

Data: 2011 m. birželio 2 d. 10:26 RJL

Gavėjas: Kristianas Grėjus

AŠ NEKNARKIU. O jei ir knarkiu, labai nemandagu apie tai užsiminti.

Juk esate džentelmenas, pone Grėjau! Be to, atvykote į TIKRUS PIETUS!

Ana

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

Tema: Apsnūdimas

Data: 2011 m. birželio 2 d. 10:28 RJL

Gavėjas: Anastazija Stil

Niekada netvirtinau esąs džentelmenas, Anastazija, ir manau daug kartų aiškiai tau parodęs, kad toks nesu. RĖKSMINGOS didžiosios raidės manęs visiškai nebaugina. Bet prisipažįstu nekaltai melavęs: ne, tu neknarki, užtat kalbi per miegus. Ir tai nuostabu.

Kuo baigėsi mano bučinys?

Kristianas Grėjus

Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Po velnių… Žinau, kad šneku per miegus. Keitė daug kartų sakė. Po galais, ko būsiu prikalbėjusi? Ak, ne…

Siuntėjas: Anastazija Stil

Tema: Išplepėta paslaptis