Эрика Джеймс - Penkiasdešimt pilkų atspalvių

– Nuodija kraują, ar ne? – šypsodamasis klausia Kristianas.

– Nežinau, ką turi omenyje, – atsakau dėdamasi naivuole.

Jis dar pritildo muziką, o man smagu. Mano vidinė dievaitė stovi ant pakylos ir laukia, kol jai bus įteiktas aukso medalis. Jis pritildė muziką. Pergalė!

– Ne aš įkėliau šitą dainą, – lyg niekur nieko paaiškina jis ir stipriau spusteli greičio pedalą: aš lošteliu, o automobilis nuskrieja tuščia gatve.

Ką? Niekšas – jis puikiai žino, ką daro. O kas įkėlė? Ir dar turiu klausytis besiplėšančios Britnės. Kas… kas?

Daina baigiasi ir „iPod“ pradeda groti kitą – liūdną Damieno Raiso kūrinį. Kas? Kas? Žiūriu pro langą ir iš susijaudinimo darosi silpna. Kas?

– Tai padarė Leila, – į taip ir neužduotą klausimą atsako Kristianas. Ir iš kur jis žino, apie ką galvoju?

– Leila?

– Mano buvusioji – tai ji įkėlė tą dainą į kompiuterį.

Sėdžiu priblokšta, klausydamasi Damieno, tyliai liejančio savo širdgėlą. Buvusioji… buvusioji nuolankioji? Buvusioji…

– Viena iš tų penkiolikos? – klausiu.

– Taip.

– Kas jai nutiko?

– Mudu išsiskyrėme.

– Kodėl?

Viešpatie… Tokiam pokalbiui per ankstus metas. Bet jis atrodo atsipalaidavęs, net laimingas, o svarbiausia – nusiteikęs šnekėtis.

– Ji norėjo daugiau, – tyliai, net mąsliai sako Kristianas, vėl baigdamas sakinį tuo galingu žodeliu – „daugiau“, – leidžia jį apgaubti bežadei tarp mudviejų stojančiai tylai.

– O tu nenorėjai? – lepteliu nespėjusi prikąsti liežuvio. Po galais, ar tikrai noriu tai žinoti?

Jis papurto galvą.

– Niekada nenorėdavau daugiau, kol nesutikau tavęs.

Aikteliu, iš džiaugsmo susvaigsta galva. Argi ne to trokštu? Jis nori daugiau. Jis taip pat to nori! Mano vidinė dievaitė padaro atbulinį salto, nušoka nuo pakylos ir pasileidžia per stadioną vartydamasi per galvą. Ne vien aš to noriu.

– Kas nutiko kitoms keturiolikai? – klausiu.

Jėzau, pagaliau jis prašneko – naudokis proga.

– Nori sąrašo? Išsiskyrė, buvo nukirsdintos, mirė?

– Tu ne Henrikas Aštuntasis…

– Na, gerai. Su tam tikromis pertraukomis ilgalaikius santykius palaikiau tik su keturiomis moterimis, jei neskaičiuosime Elenos.

– Elenos?

– Tau ji – ponia Robinson. – Jis santūriai ir mąsliai šypteli.

Elena! Po galais. Ta ragana turi vardą, ir dar kažin kokį užsienietišką. Man prieš akis iškyla tobula vampyrė išblyškusia oda, juodais kaip smala plaukais, raudonomis kaip kraujas lūpomis, ir suprantu, kad ta moteris graži. „Neturėčiau nuolat apie tai galvoti. Neturėčiau nuolat apie tai galvoti.“

– O kaip klostėsi tų keturių moterų likimas? – teiraujuosi norėdama nukreipti mintis kitur.

– Kokia jūs smalsi, panele Stil, kokia ištroškusi informacijos, – žaismingai papriekaištauja Kristianas.

– Ak, ir kas taip sako – ponas, klausinėjantis, kada man prasidėjo mėnesinės?

– Anastazija, vyras turi žinoti tokius dalykus.

– Šit kaip?

– Aš turiu tai žinoti.

– Kuriems galams?

– Nes nenoriu, kad pastotum.

– Ir aš nenoriu! Na, bent jau kelerius ateinančius metus – dar ne.

Kristianas sutrikęs keliskart sumirksi, paskui lengviau atsikvepia. Gerai. Kristianas vaikų nenori. Tik dabar ar apskritai? Nuo tokio netikėto jo atvirumo man svaigsta galva. Gal viskas dėl to, kad dar labai ankstus rytas? O gal Džordžijos vandenyje yra kokių nors ypatingų medžiagų? Gal kaltas Džordžijos oras? Ką dar norėčiau sužinoti? Carpe diem.

– Tai kas nutiko toms keturioms? – vėl klausiu.

– Viena susirado kitą draugą. Kitos trys norėjo daugiau . O tuo metu nieko daugiau negalėjau joms duoti.

– O kitos? – neatlyžtu.

Jis žvilgteli į mane ir tik papurto galvą.

– Su kitomis tiesiog nesusiklostė santykiai.

Nieko sau, kiek daug sužinojau, dabar turiu viską įsisąmoninti. Pažvelgiu į šoninį automobilio veidrodėlį ir pamatau, kad dangus mums už nugaros žydras ir švelniai rožinis. Aušra lipa mums ant kulnų.

– Kur mudu važiuojame? – suglumusi klausiu, žiūrėdama į Devyniasdešimt Penktąjį tarpregioninį greitkelį. Kol kas žinau tik tiek, kad traukiame į pietus.

– Į aerodromą.

– Juk ne į Siatlą grįžtame, tiesa? – teiraujuosi sunerimusi ir vos atgaudama kvapą. Neatsisveikinau su mama. Ji tikisi, kad ateisime vakarieniauti!

Kristianas nusijuokia.

– Ne, Anastazija, mes mėgausimės laisvalaikio užsiėmimu, kuris mano mėgstamiausiųjų sąraše yra antras.

– Antras? – klausiu suraukusi kaktą.

– Taip. Patį mėgstamiausią laisvalaikio leidimo būdą atskleidžiau tau šiandien rytą.

Žiūriu į nepriekaištingą jo profilį suraukusi antakius, įtemptai mąstydama.

– Mėgautis jumis, panele Stil. Šis užsiėmimas – pačiame mano sąrašo viršuje. Mėgautis jumis visais įmanomais būdais.

A…

– Ką gi, mano nesveikų pramogų sąraše ši veikla taip pat gana aukštoje vietoje, – rausdama sumurmu.

– Malonu girdėti, – tarsteli Kristianas.

– Taigi, į aerodromą?

Jis man nusišypso.

– Sklandyti.

Šis žodis man jau girdėtas. Apie sklandymą Kristianas jau buvo užsiminęs.

– Vysimės aušrą, Anastazija.

Kristianas pasisuka į mane ir nusišypso, o navigatoriaus ekranėlyje atsiranda nuoroda sukti į dešinę, nors iš pirmo žvilgsnio ten – pramoninis rajonas. Jis sustoja prie didelio balto pastato su iškaba „Bransviko sklandytojų asociacija“.

Sklandytojų! Mudu sklandysime?

Kristianas išjungia automobilio variklį.

– Eime? – klausia jis.

– Ketini sklandyti?

– Taip.

– Ir aš noriu!

Nesvyruoju nė akimirkos. Šypsodamasis jis pasilenkia ir mane pabučiuoja.

– Dar vienas pirmas kartas, panele Stil, – sako lipdamas iš automobilio.

Pirmas? Koks dar pirmas? Jis pirmą kartą sklandys… mėšlas! Ne, juk sakė, kad yra tai daręs. Lengviau atsikvepiu. Kristianas apeina automobilį iš priekio ir atidaro man dureles. Dangus švelniai balsvas, mirguliuoja ir neryškiai spindi, nors juo ir plaukia vienas kitas debesėlis. Aušra jau čia pat.

Kristianas už rankos vedasi mane į kitą pastato pusę, už kurios – didelė degutbetoniu dengta aikštelė, o joje stovi keli lėktuvai. Prie jų su Teiloru mūsų jau laukia vyras plikai skusta galva ir nuožmiu žvilgsniu.

Teiloras! Ar Kristianas bent žingsnį žengia be šio vyro? Plačiai nusišypsau ir Teiloras atsako man malonia šypsena.

– Pone Grėjau, tai jūsų vilkiko pilotas, ponas Markas Bensonas, – sako Teiloras.

Kristianas ir Bensonas paspaudžia vienas kitam ranką ir trumpai pasikalba apie vėjo greitį, kryptis ir panašius dalykus.

– Labas, Teilorai, – droviai sumurmu.

– Panele Stil, – pasisveikina Teiloras linktelėdamas galvą ir aš susiraukiu. – Ana, – pasitaiso jis. – Pastarąsias porą dienų ponas Grėjus turėjo daug vargo. Džiaugiuosi, kad esame čia, – priduria jis, tarsi būtume sąmokslininkai.

Tai bent naujiena. Kokio vargo? Tikrai ne dėl manęs! Koks staigmenų kupinas ketvirtadienis! Matyt, Savanos vandenyje yra kažkokių medžiagų, truputį atrišančių vyrams liežuvius.

– Anastazija, – pakviečia mane Kristianas. – Eikš. – Jis ištiesia ranką.

– Iki. – Nusišypsau Teilorui ir jis, paskubomis, bet pagarbiai su manimi atsisveikinęs, patraukia į automobilių aikštelę.

– Pone Bensonai, tai mano mergina, Anastazija Stil.