Эрика Джеймс - Penkiasdešimt pilkų atspalvių

Myliu šitą vyrą. Man patinka jo aistra ir kokį poveikį jam darau. Džiaugiuosi, jog taip toli skrido vien tam, kad pamatytų mane. Man patinka, kad jam rūpiu… tikrai rūpiu. Tai taip netikėta ir teikia tokį pasitenkinimą… Jis priklauso man, o aš – jam.

– Štai taip, mažyte, – sušnabžda Kristianas.

Ir aš patiriu orgazmą, jis nusirita kūnu tarsi didžiulė banga, užklumpa lyg šėlstantis tornadas, praryjantis mane gyvą. Staiga Kristianas stipriai prisispaudžia mane apkabinęs per nugarą ir taip pat patiria palengvėjimą.

– Ana, mažyte! – rikteli jis, o tas šauksmas laukinis, sujudinantis ir sukrečiantis pačias mano sielos gelmes.

ŽIŪRIME VIENAS Į KITĄ –pilkos akys į mėlynas akis – arti sukišę veidus, gulėdami milžiniškoje lovoje, abu glėbyje suspaudę po pagalvę. Nuogi. Nesiliesdami. Tik žiūrime ir džiaugiamės vienas kitu, apsikloję vien paklode.

– Nori miegoti? – švelniai ir rūpestingai klausia Kristianas.

– Ne. Aš nepavargusi.

Keista, bet jaučiuosi žvali. Gera buvo pasišnekėti – noriu dar.

– Ką nori veikti? – vėl klausia jis.

– Kalbėtis.

Kristianas nusišypso.

– Apie ką?

– Apie daug ką.

– Pavyzdžiui?

– Apie tave.

– Ką dar nori apie mane žinoti?

– Koks tavo mėgstamiausias filmas?

Jis plačiai nusišypso.

– Šiandien – „Fortepijonas“.

Jo šypsena užkrečianti.

– Žinoma. Kokia aš kvailė. Jo tokia liūdna ir jaudinanti muzika, kurią, be abejo, tu ir pats gali paskambinti, ar ne? Esate daug pasiekęs, pone Grėjau.

– Didžiausias mano pasiekimas – jūs, panele Stil.

– Vadinasi, esu septyniolikta.

Nesuprasdamas, apie ką kalbu, jis suraukia kaktą.

– Septyniolikta?

– Septyniolikta moteris, su kuria… santykiavai.

Kristiano lūpų kampučiai kilsteli, akys nepatikliai žybteli.

– Ne visai.

– Sakei, kad prieš mane buvo penkiolika. – Aš akivaizdžiai sutrikusi.

– Kalbėjau apie moteris, buvusias mano žaidimų kambaryje. Maniau, tai turėjai omenyje. Neklausei manęs, su kiek moterų esu santykiavęs.

– A… – Po velnių… jų buvo daugiau… Kiek? Išsproginu akis. – Ir patyręs vanilinį seksą?

– Ne. Vienintelis vanilinis mano laimikis esi tu.

Tebesišypsodamas man, Kristianas palinguoja galvą.

Kodėl tai jam atrodo juokinga? Ir kodėl aš atsakau jam šypsena kaip kokia kvaiša?

– Negaliu pasakyti, kiek jų buvo. Lovos baldakimo stulpe įrantų ar ko nors panašaus nedarau.

– Bet apytikriai kiek – dešimtys, šimtai… tūkstančiai?

Kuo didesni skaičiai, tuo labiau pučiu akis.

– Dešimtys. Dėl Dievo meilės, žinoma, kad dešimtys.

– Ir visos nuolankiosios?

– Taip.

– Liaukis vaipytis, – švelniai subaru mėgindama išlaikyti rimtą veidą, bet man nepavyksta.

– Negaliu. Tu juokinga.

– Kvailai juokinga ar linksmai juokinga?

– Turbūt ir tokia, ir tokia, – atsako jis.

– Prakeikimas, koks tu įžūlus.

Kristianas pasislenka ir pakšteli man į nosies galiuką.

– Tu būsi priblokšta, Anastazija. Pasiruošusi išgirsti tiesą?

Linkteliu išplėtusi akis ir vis dar paikai šypsodamasi.

– Visos jos buvo besipraktikuojančios nuolankiosios, bet ir aš tuomet mokiausi. Siatle ir jo apylinkėse yra vietelių, kur gali nueiti ir pasipraktikuoti. Pasimokyti daryti tai, ką darau aš, – paaiškina jis.

Ką?!

– O!

Sutrikusi mirksiu.

– Taip, aš mokėdavau už seksą, Anastazija.

– Nėra kuo didžiuotis, – išdidžiai burbteliu. – Be to, tu neklydai… aš tikrai priblokšta. Ir įširdusi, kad negaliu priblokšti tavęs.

– Tu mūvėjai mano trumpikes.

– Ar tai tave pribloškė?

– Taip.

Mano vidinė dievaitė šoka su kartimi ir įveikia keturių su puse metro aukštį.

– O susipažinti su mano tėvais važiavai išvis be kelnaičių.

– Ar tai tave pribloškė?

– Taip.

Jėzau, dabar aukštis – beveik penki metrai.

– Rodos, priblokšti tave galiu tik apatiniais drabužiais.

– Pasakei man, kad esi dar nekalta. Tada patyriau didžiausią sukrėtimą gyvenime.

– Taip, tą akimirką tavo veidas buvo vertas „Kodak“ momentinės nuotraukos, – sukikenu.

– Leidaisi plakama raitelio šmaikščiu.

– Ar tave tai pribloškė?

– Žinoma.

Plačiai nusišypsau.

– Na, galėčiau ir vėl leistis…

– Ak, viliuosi, panele Stil. Gal šį savaitgalį?

– Gerai, – droviai linkteliu.

– Sutarta?

– Taip. Aš vėl eisiu į Raudonąjį kančių kambarį.

– Be to, vadini mane vardu.

– Tave tai pribloškia?

– Pribloškia, kad man tai patinka.

– Kristianai…

Jis nusišypso.

– Rytoj noriu kai ką išmėginti. – Kristiano akys spindi iš susijaudinimo.

– Ką?

– Tai staigmena. Staigmena tau, – tyliai ir švelniai paaiškina jis.

Kilsteliu antakį ir kartu užgniaužiu žiovulį.

– Jums su manimi nuobodu, panele Stil? – pašaipiai klausia Kristianas.

– Niekada nenuobodu.

Prisislinkęs jis švelniai pabučiuoja mane į lūpas.

– Miegok, – liepia ir išjungia šviesą.

Tą tylos akimirką, kai išsekusi ir pasisotinusi užsimerkiu, dingteli, kad atsidūriau tornado akyje. Kad ir ką Kristianas pasakė ir ko nepasakė , vargu ar kada nors jaučiausi tokia laiminga.

DVIDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS

Kristianas stovi narve iš plieninių virbų. Mūvi nuskalbtus, nudriskusius džinsus, jo krūtinė ir kojos gundomai nuogos, ir jis žiūri į mane. Gražiame veide šviečia gašli šypsena, o akys – pilkos kaip išlydytas plienas. Rankose jis laiko dubenį braškių. Atidžiai žvelgdamas į mane, grakščiai kaip lengvaatletis atžingsniuoja artyn. Paėmęs didelę prinokusią braškę iškiša ranką pro virbus.

– Valgyk, – sako, pabrėžtinai ištardamas l, liežuviu paglostydamas gomurį.

Mėginu prisiartinti prie jo, bet aš pririšta, mano riešus laiko kažkokia nematoma jėga. Paleiskit mane.

– Eikš, valgyk, – kreivai, bet viliojamai šypsodamasis paragina jis.

Aš tempiu ir tempiu… paleiskit mane! Noriu rėkti, klykti, bet negaliu išleisti nė garso. Esu be žado. Jis dar labiau ištiesia ranką ir braškė atsiduria man prie lūpų.

– Valgyk, Anastazija. – Jo lūpos taria mano vardą geismingai paglamonėdamos kiekvieną skiemenį.

Išsižioju ir kandu, narvas dingsta, o mano rankos išsilaisvina. Ištiesiu jas norėdama paliesti Kristianą, pirštais perbraukti per jo krūtinės plaukus.

– Anastazija…

Ne… Sudejuoju.

– Nagi, mažyte.

Ne. Noriu tave liesti.

– Pabusk.

Ne. Prašau… Nenoromis labai trumpai pramerkiu akis. Guliu lovoje ir kažkas nosimi brauko man per ausį.

– Pabusk, mažyte, – šnabžda kažkas, ir nuo to malonaus balso man gyslomis, rodos, ima tekėti šilta lydyta karamelė.

Tai Kristianas. Vaje, lauke dar tamsu, o reginiai iš ką tik sapnuoto sapno tebėra ryškūs, trikdantys ir gundantys.

– A… ne… – sumurmu. Noriu vėl priglusti jam prie krūtinės, grįžti į sapną. Kodėl jis mane žadina? Dar naktis – bent jau man taip rodosi. Po velnių… Ar jis nori sekso… dabar?

– Laikas keltis, mažyte. Tuoj įjungsiu naktinę lempą, – ramiai sako Kristianas.

– Ne, – suniurnu.

– Noriu, kad drauge vytumės aušrą, – sako jis bučiuodamas man veidą, akių vokus, nosies galiuką, lūpas, ir aš atsimerkiu. Naktinė lempa įjungta. – Labas rytas, gražuole, – sušnabžda Kristianas.