Эрика Джеймс - Penkiasdešimt pilkų atspalvių

– Malonu susipažinti, – sumurmu, mudu paspaudžiame vienas kitam ranką.

Bensonas apdovanoja mane akinama šypsena.

– Man taip pat, – atsako – iš akcento suprantu, kad britas.

Įsikimbu Kristianui į ranką vis labiau jaudindamasi – man net truputį silpna. Nieko sau… sklandysim! Per degutbetonio aikštelę paskui Marką Bensoną sekame prie kilimo ir leidimosi tako. Juodu su Kristianu nesiliauja šnekučiavę. Pokalbio esmę suprantu. Skrisime „Blanik L-23“ lėktuvu, kuris, matyt, yra geresnis už L-13 modelį, nors dėl to dar būtų galima ginčytis. Bensonas pilotuos „Piper Pawnee“. Jau beveik penkerius metus jis pilotuoja sklandytuvų vilkikus. Man visa tai nieko nereiškia, bet matau, kad Kristianas labai susidomėjęs, jaučiasi kaip žuvis vandenyje, ir man malonu į jį žiūrėti.

Sklandytuvas ilgas, aptakus ir baltas su oranžiniais dryžiais. Jame – nedidelė dvivietė piloto kabina, sėdynės sumontuotos viena už kitos. Ilgu baltu trosu jis pritvirtintas prie paprasto lėktuvėlio su vienu propeleriu. Bensonas pakelia didelį kabiną dengiantį skaidraus stiklo kupolą, kad mudu įliptume.

– Pirmiausia turime susiveržti parašiuto diržais.

Parašiuto!

– Aš pats, – pertraukia jį Kristianas ir paima diržų komplektą iš Bensono, kuris nuolaidžiai jam šypsosi.

– Atnešiu šiek tiek balasto, – sako Bensonas ir pasuka prie lėktuvo.

– Tau patinka veržti mane diržais, – ramiai sakau Kristianui.

– Panele Stil, jūs nė neįsivaizduojate… Nagi, lipkite į diržus.

Padėjusi ranką jam ant peties, padarau kaip liepta. Kristianas truputį įsitempia, bet nesujuda. Kai mano kojos atsiduria diržų kilpose, jis trūkteli parašiutą aukštyn ir aš kyšteliu rankas į pečių diržus. Kristianas mitriai suveržia visus diržus ir įtempęs užsega kiekvieną sagtį.

– Štai, dabar bus gerai, – švelniai sako spindinčiomis akimis. – Ar turi čia vakarykštį plaukų raištį?

Linkteliu.

– Nori, kad pasikelčiau plaukus ant pakaušio ir susiriščiau?

– Taip.

Paskubomis susirišu plaukus.

– Lipk, – įsakmiai paragina Kristianas. Jis vis dar toks valdingas.

Prieinu prie sklandytuvo, taikydamasi į užpakalinę sėdynę.

– Ne, lipk į priekinę. Užpakalyje sėdi pilotas.

– Bet juk tu nieko nematysi.

– Matysiu pakankamai. – Jis plačiai nusišypso.

Kažin ar anksčiau esu mačiusi Kristianą tokį laimingą – valdingą, bet laimingą. Įsiropščiu į kabiną ir įsitaisau ant odinės sėdynės. Ji stebėtinai patogi. Kristianas pasilenkęs uždeda man ant pečių diržus, įtempia, kyštelėjęs ranką man tarp kojų sučiumpa apatinį diržą ir įkiša jo sagtį į laikiklį, kabantį man papilvėje. Jis įtempia visus mane laikančius diržus.

– Hm, du kartai per vieną rytą – kaip man sekasi, – sušnabžda jis ir greitai mane pabučiuoja. – Ilgai neužtruksime – dvidešimt minučių, daugiausia pusvalandį. Tokiu ryto metu šiltosios oro srovės nestiprios, bet kai taip anksti atsiduri aukštai danguje, tai net kvapą užgniaužia. Tikiuosi, nesinervini.

– Aš jaudinuosi. – Džiugiai jam nusišypsau.

Iš kur ta paika šypsena? Tiesą sakant, viena mano asmenybės dalis mirtinai įbauginta. O mano vidinė dievaitė… ji – už sofos, palindusi po antklode.

– Gerai.

Kristianas atsako man šypsena, paglosto veidą ir dingsta iš akiračio.

Girdžiu ir juntu Kristianą judant, lipant į sėdynę už nugaros. Žinoma, jis mane taip priveržė diržais, kad negaliu nei pajudėti, nei pasukti galvos ir į jį pasižiūrėti… kaip visuomet! Ant žemės sėdime labai žemai. Man prieš akis – prietaisų skydas su apskritomis skalėmis, svirtimis ir kažkokia didele lazda. Prie nieko nekišu nagų.

Linksmai šypsodamasis iš kažkur išdygsta Markas Bensonas, patikrina mano diržus, paskui pasilenkia ir pažiūri į piloto kabinos grindis. Manau, ten ir yra balastas.

– Viskas gerai, saugu. Pirmas kartas? – klausia jis manęs.

– Taip.

– Jums patiks.

– Ačiū, pone Bensonai.

– Vadinkite mane Marku. – Jis kreipiasi į Kristianą: – Viskas gerai?

– Taip. Važiuojam.

Labai džiaugiuosi, kad nieko nevalgiau. Aš nepaprastai susijaudinusi, tad vargu ar skrandis atlaikytų maistą, šį jaudulį ir pakilimą nuo žemės. Vėl visiškai atsiduodu šio patyrusio gražuolio valiai. Markas užvožia kabinos gaubtą, nueina prie vilkiko ir įlipa į savo kabiną.

Vienmotorio „Piper“ propeleris ima suktis, o man iš tų nervų širdis pašoka iki gerklės. Jėzau… aš tikrai sklandysiu. Markas lėtai rieda kilimo ir leidimosi taku, trosas įsitempia ir, staiga trūktelėję, mudu pajudame į priekį. Riedame. Girdžiu, kad už nugaros vyksta pokalbis radijo ryšiu. Manau, Markas kalbasi su skrydžių valdymo centru, bet ką jis sako, nesuprantu. „Piper“ lėktuvas didina greitį, mudu irgi riedame vis greičiau. Mus labai krato, velkantis vieno variklio lėktuvas vis dar rieda žeme. Jėzau, ar apskritai pakilsime? Staiga širdis dingsta man iš gerklės, išsmunka iš kūno ir šlepteli ant kabinos grindų – mes jau ore.

– Štai taip, mažyte! – šūkteli už nugaros sėdintis Kristianas.

Mudu uždarame stiklo burbule – tik jis ir aš. Girdžiu vien pro šalį švilpiantį vėją ir tolumoje ūžiantį „Piper“ variklį.

Abiem rankomis įsikertu į sėdynės ranktūrius – net krumpliai pabąla. Skrendame į vakarus, į šalies gilumą, tolyn nuo tekančios saulės, kylame vis aukštyn, skriejame virš laukų ir miškų, virš namų ir Devyniasdešimt Penktojo tarpregioninio greitkelio.

Dieve… Kaip nuostabu, mums virš galvų – tik dangus. Šviesa nepaprasta – išsklidusi, šilta, ir aš prisimenu Chosė postringavimus apie „stebuklingą momentą“, apie fotografų dievinamą paros metą, tokį kaip dabar, ką tik prašvitus, o aš dabar su Kristianu.

Staiga prisimenu Chosė parodą. Hm… Turiu pasakyti Kristianui. Trumpai pasvarstau, kaip jis sutiks šią žinią. Bet dėl to nesuksiu galvos, bent jau dabar, kai mėgaujuosi skrydžiu. Mums kylant ir žemei vis tolstant, man užgula ausis. Čia taip ramu. Puikiai suprantu, kodėl jis taip mėgsta čia būti. Toli nuo savo „BlackBerry“ telefono ir su darbu susijusios įtampos.

Traškėdamas atsinaujina radijo ryšys, Markas pamini tris tūkstančius pėdų. Jėzau, atrodo taip aukštai… Žvilgteliu žemyn, bet jau nieko aiškiai nematau.

– Paleisk, – į radijo ryšio mikrofoną sako Kristianas, „Piper“ staiga pradingsta, ir jausmas, kad esame traukiami lėktuvėlio, išnyksta. Sklendžiame – sklendžiame virš Džordžijos.

Po galais, tai bent. Sklandytuvas pasvyra, vienas sparnas nukrypsta žemyn ir mes, sukdamiesi spirale, skrendame saulės link. Ikaras. Štai kas. Skrendu prie saulės, bet jis su manimi, jis mane lydi. Tai suvokusi aikteliu. Sukamės ir sukamės, o vaizdas ryto šviesoje tiesiog nepakartojamas.

– Stipriai laikykis! – perspėja Kristianas ir vėl niurktelime žemyn, tik šį kartą jis sklandytuvo nesustabdo. Staiga pakimbu žemyn galva, per piloto kabinos gaubtą žvelgdama į žemę.

Klykteliu, nevalingai išskečiu rankas, delnais įsiremiu į gaubto stiklą, kad neiškrisčiau. Girdžiu Kristianą juokiantis. Niekšas! Bet Kristiano linksmumu užsikrečiu ir pati, kol jis išlygina sklandytuvą, taip pat imu juoktis.

– Gerai, kad nevalgiau! – rikteliu jam.

– Taip, kai dabar pagalvoji, gerai, kad nevalgei, nes ketinu šį manevrą pakartoti.

Kristianas vėl kreipia sklandytuvą tol, kol pakimbame žemyn galva. Šį kartą aš pasiruošusi, tad įsikimbu į saugos diržus, bet imu krizenti kaip paskutinė kvaiša. Netrukus Kristianas atverčia sklandytuvą.