Эрика Джеймс - Penkiasdešimt pilkų atspalvių

– Gražu, ar ne?! – šūkteli.

– Taip.

Sklendžiame didingai skrosdami orą, klausydamiesi vėjo ir tylos, gaubiami ankstyvo rytmečio šviesos. Ko daugiau norėti?

– Ar matai valdymo svirtį tiesiai priešais?! – šaukia Kristianas.

Žvilgteliu į valdymo svirtį, kyšančią tarp kojų. Ak… Ko jis iš manęs nori?

– Čiupk ją.

Po galais… Jis nori, kad valdyčiau sklandytuvą. Nieko nebus!

– Nagi, Anastazija. Čiupk ją, – valdingiau paragina mane Kristianas.

Nedrąsiai ją suimu ir pajuntu aukštį ir kryptį to, kas, rodos, vadinama termikais ir antvėjais ir padeda išsilaikyti sklandytuvui ore.

– Stipriai suspausk… ir laikyk, kad nejudėtų. Ar matai priekyje apskritą skalę? Žiūrėk, kad rodyklė būtų per patį vidurį.

Rodos, širdis tuoj iššoks iš krūtinės. Po velnių… Valdau sklandytuvą… Sklendžiu.

– Gera mergaitė.

Kristianas, rodos, patenkintas.

– Na ir nustebinai – leidi valdyti sklandytuvą! – šaukiu.

– Panele Stil, dar ne taip nustebtumėte sužinojusi, ką ketinu jums leisti. Toliau pilotuosiu aš.

Pajuntu valdymo svirtį krustelint ir paleidžiu ją, mes suktuku per kelias pėdas nusileidžiame ir man vėl užgula ausis. Žemė artėja – jausmas toks, kad netrukus į ją tėkšimės. Jėzau, kaip baisu…

– BMA, čia BG N Papa trys alfa, artėju prie kairės juostos, septintojo tako, ant žolės, BMA. – Kristianas vėl kalba valdingai, pasitikėdamas savimi.

Per radijo ryšį jam atsiliepia skrydžių valdymo centras, bet ką sako, nesuprantu. Lėtai artėdami prie žemės, apsukame dar vieną didelį ratą. Matau aerodromą, kilimo ir leidimosi takus, vėl praskrendame virš Devyniasdešimt Penktojo tarpregioninio greitkelio.

– Laikykis, mažyte. Dabar gali krestelėti.

Apsukę dar vieną ratą neriame žemyn ir, bumbtelėję į žemę, greitai riedame taku… po velnių… Kol pavojingu greičiu kratomės per žemę, man barška dantys. Pagaliau sustojame. Sklandytuvas susiūbuoja ir pasvyra į dešinę. Giliai įkvepiu, o Kristianas, išlipęs ir pasirąžęs, atvožia piloto kabinos gaubtą.

– Patiko? – klausia, o jo akys spindi, akina lyg tviskantis sidabras. Pasilenkęs jis atsega man diržus.

– Buvo nuostabu. Ačiū, – sušnabždu.

– Ar tai ir yra „daugiau“? – klausia jis kupinas vilties.

– Daug daugiau, – linkteliu ir jis plačiai nusišypso.

– Eikš.

Kristianas paduoda ranką ir aš išlipu iš kabinos. Vos tik atsiduriu lauke, jis čiumpa mane ir tvirtai suspaudžia glėbyje. Viena ranka staiga suima už plaukų ir trūkteli, kad atloščiau galvą, o kita nugara nuslysta prie strėnų. Jis mane bučiuoja – ilgai, godžiai, aistringai, įleidęs liežuvį į burną. Jo alsavimas greitėja, jo aistra… Dėl Dievo – jo penis… juk mes atvirame lauke. Bet man tai nė motais. Panardinu pirštus Kristianui į plaukus, kad negalėtų nuo manęs pasitraukti. Geidžiu jo, čia, ant žemės. Jis išsivaduoja ir atidžiai pažvelgia į mane, jo akys ankstyvo ryto šviesoje neperprantamos ir švytinčios, kupinos pirmykščio, savanaudiško geismo. Oho… Man net kvapą užima.

– Pusryčiai, – taip gundomai, taip erotiškai sušnabžda Kristianas.

Kaip jam pavyksta apie šoninę su kiaušiniais kalbėti tarsi apie uždraustą vaisių? Tai nuostabus gebėjimas. Paėmęs mane už rankos, jis apsisuka ir mudu patraukiame prie automobilio.

– O sklandytuvas?

– Juo kas nors pasirūpins, – atsainiai numoja jis ir griežtai priduria: – Dabar valgysime.

Maistas! Kristianas kalba apie valgį, nors iš tiesų aš geidžiu jo!

– Eikš. – Jis nusišypso.

Dar nemačiau jo tokio ir žiūrėti į jį – tikras džiaugsmas. Netrukus susizgrimbu, kad žingsniuoju šalia Kristiano įsikibusi jam į ranką ir išsišiepusi iki ausų kaip kvaišelė. Nejučia prisimenu, kaip būdama dešimties su Rėjumi praleidau dieną Disneilande. Ta diena buvo nuostabi, ir ši, rodos, bus tokia pat.

DEVYNIASDEŠIMT PENKTUOJU TARPREGIONINIUgreitkeliu švilpiant atgal į Savaną, suskamba mano mobiliojo telefono žadintuvas. A, taip… tabletė.

– Kas yra? – susidomėjęs žvelgdamas į mane klausia Kristianas.

Rausiuosi rankinėje, ieškodama dėžutės.

– Signalas, kad turiu išgerti tabletę, – sumurmu jusdama raustant skruostus.

Jis vos pastebimai šypteli.

– Puiku, gerai sugalvojai. Nemėgstu sargių.

Dar labiau nuraustu. Jis globėjiškas kaip visada.

– Man patiko, kad Markui mane pristatei kaip savo merginą, – tyliai sakau.

– Argi tu ne mano mergina? – nustebęs kilsteli antakį Kristianas.

– Vadinasi, mergina? Maniau, norėjai turėti nuolankiąją?

– Norėjau, Anastazija, ir turiu. Bet jau sakiau tau, kad ir aš noriu daugiau.

Dieve… Atgijusi viltis taip išplinta krūtinėje, kad pritrūkstu kvapo.

– Labai džiaugiuosi, kad nori daugiau, – šnabždu.

– Panele Stil, mūsų tikslas – tenkinti vienam kito norus, – primena Kristianas, patenkintas šypteli ir mes įsukame į aikštelę prie „Pasaulio blynų namų“.

PBN. Aš jam taip pat nusišypsau. Kas būtų pamanęs?.. Kristianas Grėjus „Pasaulio blynų namuose“.

DABAR PUSĖ DEVINTOS,bet užkandinėje tylu. Kvepia saldžia plakta tešla, kepiniais ir dezinfekuojamuoju skysčiu. Hm… nelabai gundantis aromatas. Kristianas nusiveda mane prie pertvaromis atskirto stalelio.

– Niekaip nebūčiau galėjusi įsivaizduoti tavęs čia, – sakau, kai atsisėdame.

– Kai mama išvažiuodavo į medikų konferencijas, tėtis vesdavosi mus į tokias blynines. Tai buvo mūsų paslaptis. – Kristianas spindinčiomis akimis nusišypso, paskui paima valgiaraštį ir ranka persibraukia per neklusnius plaukus.

Ak, ir aš noriu perbraukti jam per plaukus. Paimu valgiaraštį ir imu įdėmiai skaityti. Pajuntu, kad mirštu iš bado.

– Žinau, ko noriu, – tyliai sako Kristianas prikimusiu balsu.

Aš žiūriu į jį, o jis žvelgia į mane tokiu geidulingu, deginančiu žvilgsniu, kad man įsitempia visi pilvo raumenys ir atima žadą. Po velnių. Negaliu atitraukti nuo jo akių, o kraujas, atsakydamas į jo kvietimą, greičiau teka gyslomis.

– Noriu to, ko nori tu, – sušnabždu.

Staiga Kristianas giliai įkvepia.

– Čia? – įtaigiai klausia jis kilstelėdamas antakį ir valiūkiškai šypsosi, prikandęs liežuvio galiuką.

Viešpatie… seksas PBN. Jo veidas persimaino, apniunka.

– Nekramtyk lūpos, – sudraudžia Kristianas. – Ne čia ir ne dabar. – Jo žvilgsnis staiga surimtėja ir tas kelias akimirkas jis atrodo toks gundomai pavojingas. – Jei negaliu tavęs čia turėti, geriau manęs negundyk.

– Sveiki, aš Leandra. Ką galėčiau… hm… jums… hm… šiandien rytą…

Išvydusi prieš mane sėdintį gražuolį, ji nutyla nebaigusi sakinio, pritrūkusi žodžių. Mergina tirštai nurausta ir aš kažkur sąmonės paribyje netikėtai pajuntu jai lašelį simpatijos, nes Kristianas taip pat veikia ir mane. Dabar, pasirodžius jai, galiu bent trumpai išvengti jaudinančio jo žvilgsnio.

– Anastazija, – nekreipdamas dėmesio į padavėją paragina mane Kristianas – kažin ar kas nors galėtų suteikti mano vardui tiek geidulingumo, kiek tą akimirką suteikia jis.

Stipriai sučiaupiu lūpas mintyse melsdamasi, kad neišrausčiau taip, kaip vargšelė Leandra.

– Juk sakiau: noriu to, ko nori tu, – sakau tyliai, kimiu balsu, o Kristianas godžiai į mane žiūri. Jėzau , mano vidinė dievaitė tiesiog alpsta. Ar aš pasiruošusi šitam žaidimui?