Эрика Джеймс - Penkiasdešimt pilkų atspalvių

Vėl suniurnu, o jis nusišypso.

– Rodos, tu ne vieversys, – nusprendžia.

Blankioje šviesoje prisimerkusi matau Kristianą, pasilenkusį prie manęs, besišypsantį. Linksmai nusiteikusį. Besišaipantį. Ir apsirengusį! Juodais drabužiais.

– Maniau, nori sekso, – mieguista burbteliu.

– Anastazija, su tavimi aš visada noriu sekso. Malonu žinoti, kad ir tu taip pat, – santūriai sako jis.

Akims pripratus prie šviesos, pažvelgiu į Kristianą įdėmiau ir jis vis dar atrodo puikiai nusiteikęs… ačiū Dievui.

– Žinoma, ir aš noriu, bet ne vidury nakties.

– Dabar ne naktis, o ankstus rytas. Nagi, kelkis ir renkis. Eisime į lauką. Seksą kol kas atidėsime.

– Sapnavau tokį nuostabų sapną, – verksmingai pratariu.

– Ką sapnavai? – kantriai klausia jis.

– Tave. – Nuraustu.

– Ką šį kartą dariau?

– Mėginai pavaišinti mane braškėmis.

Kristiano lūpos trūkteli nuo vos pastebimos šypsenėlės.

– Daktaras Flinas tokį sapną galėtų interpretuoti visą dieną. O dabar kelkis ir renkis. Praustis po dušu gali neiti, paskui nusiprausime kartu.

Kartu!

Atsisėdu lovoje ir antklodė nuslenka man iki juosmens apnuogindama viršutinę kūno dalį. Kristianas stovi šiek tiek atokiau ir žiūri į mane geidulingu žvilgsniu.

– Kelinta valanda?

– Pusė šeštos.

– Jaučiuosi lyg pažadinta trečią nakties…

– Daug laiko neturime. Leidau tau miegoti kuo ilgiau. Eikš.

– Ar negalėčiau palįsti po dušu?

Jis sunkiai atsidūsta.

– Jei eisi į vonią, aš norėsiu eiti kartu, o jei taip, abu žinome, kas bus – sugaišime daug laiko ir diena bus sugadinta. Eime.

Jis susijaudinęs. Kaip mažas berniukas spinduliuoja nerimastingą laukimą ir jaudulį. Nejučia šypteliu.

– Ką veiksime?

– Staigmena. Aš tau jau sakiau.

Nesusilaikau nenusišypsojusi.

– Gerai.

Išsiritu iš lovos ir susirandu drabužius. Jie, žinoma, tvarkingai sulankstyti ir padėti ant kėdės šalia lovos. Kristianas dar parūpino ir porą iš džersio pasiūtų vyriškų trumpikių, ir ne bet kokių, o „Ralph Lauren“. Apsimaunu jas ir Kristianas man plačiai nusišypso. Hm… dar vienas Kristiano Grėjaus apatinis drabužis, dar vienas laimikis, papildantis mano kolekciją, kurioje jau yra automobilis, „BlackBerry“ telefonas, „Mac“ nešiojamasis kompiuteris, juodas jo švarkas ir vertingi seno romano pirmojo leidimo egzemplioriai. Galvodama apie Kristiano dosnumą palinguoju galvą, bet susiraukiu staiga prisiminusi sceną iš „Tesės“ – braškių sceną. Tai ji išprovokavo šį sapną. Velniop tą daktarą Fliną – Froidas čia turėtų darbo visai dienai, o paskui tikriausiai mirtinai nusikankintų mėgindamas išanalizuoti Penkiasdešimties Atspalvių asmenybę.

– Dabar, kai jau pabudai, paliksiu tave susiruošti.

Kristianas žingsniuoja į svetainę, o aš einu į vonios kambarį. Dėl tam tikrų priežasčių noriu bent truputį apsiprausti. Po septynių minučių jau stoviu svetainėje – nusipraususi, susišukavusi, apsimovusi džinsus, apsivilkusi savo žalią palaidinukę ir su Kristiano Grėjaus apatiniais. Kristianas pakelia akis – jis sėdi prie mažo stalelio ir pusryčiauja. Pusryčiauja! Dėl Dievo, taip anksti!

– Valgyk, – sako.

Po velnių… Tas sapnas… Spoksau galvodama apie gomurį liečiantį jo liežuvį. Hm… tas įgudęs jo liežuvis…

– Anastazija, – griežtai priduria Kristianas, iš susimąstymo grąžindamas mane į tikrovę.

Valgyti man per anksti. Bet kaip išsisukti?

– Išgersiu arbatos. Ar galėčiau pasiimti sviestinį ragelį ir suvalgyti vėliau?

Kristianas įtariai mane nužvelgia, o aš labai mielai jam nusišypsau.

– Neįsijausk, Anastazija, paradui vadovauju aš, – švelniai įspėja jis mane.

– Pavalgysiu vėliau, kai nubus skrandis. Maždaug pusę aštuntos… gerai?

– Gerai. – Jis įbeda žvilgsnį į mane.

Garbės žodis. Turiu labai susikaupti, kad neperkreipčiau veido ir Kristianas nepamatytų mano grimasos.

– Dabar norėčiau užversti akis į lubas.

– Kodėl gi ne, užversk, labai mane pradžiuginsi, – niūriai sako jis.

Pakeliu akis į lubas.

– Ką gi, manau, pėrimas išvaikytų man miegus. – Susimąsčiusi papučiu lūpas. Kristianas iš nuostabos net išsižioja. – Kita vertus, nenoriu, kad sušiltum ir nusiplūktum; oras čia ir taip gana šiltas, – atsainiai gūžteliu pečiais.

Kristianas stipriai sučiaupia lūpas labai stengdamasis atrodyti nepatenkintas, tačiau jo pastangos tuščios. Akyse matau blykčiojant linksmumo kibirkštėles.

– Panele Stil, kaip visada, jūs mane provokuojate. Gerkite arbatą.

Atkreipiu dėmesį į „Twinings“ etiketę ir giliai širdyje siūbteli džiaugsmas. „Matai, tu jam rūpi“, – vien lūpomis sužiopčioja pasąmonė. Atsisėdu prieš Kristianą ir gėriuosi juo. Ar šis vyras man kada nors nusibos?

EINANT IŠ KAMBARIO,Kristianas švysteli man medvilninį sportinį bluzoną.

– Prireiks.

Suglumusi pakeliu į jį akis.

– Pasitikėk manimi.

Jis šypteli, pasilenkęs pakšteli man į lūpas, o tada paima už rankos ir išsiveda.

Lauke, gana vėsiame, pilkšvame priešaušrio ore, viešbučio patarnautojas įteikia Kristianui prabangaus sportinio automobilio nuleidžiamu stogu raktelius. Kilsteliu antakį ir jis patenkintas nusišypso.

– Žinai, kartais puiku būti tokiam kaip aš, – sako Kristianas, jo veide – ne tik sąmokslininko, bet ir pasipūtėlio šypsena, ir aš neatsispiriu pagundai ją pamėgdžioti. Kai būna toks žaismingas ir nerūpestingas, jis toks mielas… Kristianas atidaro man automobilio dureles, demonstratyviai nusilenkia ir aš įlipu. Jis puikios nuotaikos.

– Kur važiuosim?

– Pamatysi.

Kristianas šypteli, mitriai įjungia variklį, automobilis pajuda ir mudu išvažiuojame iš Savanos alėjos. Jis suprogramuoja navigatorių, spusteli į vairą įmontuotą mygtuką ir automobilio saloną užplūsta klasikinė instrumentinė muzika.

– Kas tai? – klausiu ausį glostant nepaprastai maloniems daugybės smuikų garsams.

– Ištrauka iš „Traviatos“. Iš Verdžio operos.

Dieve… kaip gražu.

– Iš „Traviatos“? Kažkur girdėta… Tik nepamenu kur. Ką tas pavadinimas reiškia?

Kristianas žvilgteli į mane ir globėjiškai nusišypso.

– Na, išvertus pažodžiui, jis reiškia „iš doros kelio išvesta moteris“. Opera sukurta Aleksandro Diuma romano „Dama su kamelijomis“ motyvais.

– Šit kaip. Tą romaną esu skaičiusi.

– Taip ir maniau.

– Pasmerkta kurtizanė. – Sėdėdama prabangioje odinėje sėdynėje neramiai pasimuistau. Ar jis nori man ką nors pasakyti? – Hm… liūdna istorija, – sumurmu.

– Per liūdna? Gal norėtum pati pasirinkti muziką? Ji mano „iPod“.

Kristianas vėl paslaptingai šypsosi.

Niekur nematau „iPod“. Kristianas kelis kartus paliečia į automobilio valdymo pultą įmontuotą ekranėlį tarp mūsų, ir štai – kūrinių sąrašas.

– Tu išrink.

Jo lūpų kampučiai kilsteli nuo tramdomos šypsenos, o aš suprantu, kad tai iššūkis man.

Kristiano Grėjaus „iPod“… gali būti įdomu. Liečiamame ekrane paslenku muzikos kūrinių sąrašą ir randu puikią dainą. Spusteliu „Groti“. Kas būtų pamanęs, kad Kristianas – Britnės Spirs gerbėjas. Tai klubams skirtų kūrinių popuri, technomuzikos ritmas užgula mudviem ausis ir Kristianas sumažina garsą. Galbūt tokiai muzikai tikrai per ankstyvas metas – geidulinga, visiškai nesivaldanti Britnė.