Эрика Джеймс - Penkiasdešimt pilkų atspalvių

Jėzau… Dar vienas dalykas, kurio niekaip negaliu suprasti. Ji dar ir šeimą turėjo. Kaip jie sugebėjo taip ilgai šiuos santykius nuslėpti?

– Tavo tėvai taip ir nesužinojo?

– Ne, – kimiai tarsteli Kristianas. – Aš tau jau sakiau.

Suprantu, kad mudviejų pokalbis baigtas. Daugiau nieko negaliu apie ją klausinėti, nes Kristianas tik dar labiau užsisklęs.

– Jau baigei? – piktai pasiteirauja jis.

– Kol kas.

Kristianas giliai atsidūsta ir nesislėpdamas nuo manęs atsipalaiduoja, tarsi akmuo būtų nusiritęs nuo krūtinės.

– Taigi… Dabar – mano eilė, – suniurna, o jo žvilgsnis tampa mąslus ir skvarbus kaip plieniniai kardo ašmenys. – Neatsakei į mano laišką.

Nuraustu. Oi, kaip nemėgstu, kai prožektorius nukrypsta į mane, o Kristianas, rodos, ketina pykti kaskart, kai kalbamės. Papurtau galvą. Galbūt jis panašiai jaučiasi girdėdamas mano klausimus? Gal Kristianas nepratęs būti remiamas prie sienos? Ši mintis man tikra naujiena, ji blaško dėmesį ir nervina.

– Būčiau atsakiusi. Bet dabar tu čia.

– Tau labiau patiktų, jei manęs čia nebūtų? – tyliai klausia Kristianas, o jo veidas vėl visiškai neperprantamas.

– Ne, džiaugiuosi, kad atskridai, – sumurmu.

– Gerai. – Kristianas nuoširdžiai, su palengvėjimu nusišypso. – Ir aš džiaugiuosi, kad atskridau, nors tu ir sumanei mane kamantinėti. Taigi, kadangi taip priekabiai manęs visko klausinėjate, panele Stil, tikriausiai manote turinti teisę į tam tikrą diplomatinę neliečiamybę, ir tik dėl to, kad įveikiau tokį tolimą kelią norėdamas su jumis susitikti? Bet manęs, panele Stil, neapmulkinsite. Noriu žinoti, ką jaučiate.

Ak, ne…

– Jau sakiau. Džiaugiuosi, kad jūs čia. Ačiū, kad ryžotės tokiai ilgai kelionei, – pralemenu.

– Prašom.

Kristianas spindinčiomis akimis pasilenkia ir švelniai mane pabučiuoja. Instinktyviai jam atsakau. Vanduo dar šiltas, o vonios kambaryje karšta ir tvanku. Jis liaujasi bučiavęs, atšlyja ir atidžiai į mane pažvelgia.

– Ne. Manau, prieš mums imantis ko nors daugiau, man reikėtų išgirsti bent kelis atsakymus.

Daugiau? Vėl tas žodis. O jis nori atsakymų… tik ką turėčiau sakyti? Mano praeitis – anokia paslaptis, mano vaikystė nebuvo šiurpi. Ir ką Kristianas pageidautų apie mane išgirsti, jei viską jau žino?

Su atodūsiu pasiduodu.

– Ką norėtum sužinoti?

– Na, pirmiausia kokie jausmai tave apima, kai galvoji apie būsimą mūsų sutartį?

Mirksėdama dėbsau į jį. Tiesa ar iššūkis – mano pasąmonė ir vidinė dievaitė nervingai žiūri viena į kitą. Po galais, geriau tiesa.

– Vargu ar galėčiau tai daryti ilgą laiką. Visą savaitgalį būti tuo, kuo nesu. – Nuraudusi nuduriu akis.

Pirštais suėmęs man smakrą, Kristianas kilsteli galvą ir linksmai nusišypso.

– Taip, aš irgi manau, kad negalėtum.

Giliai širdyje pasijuntu šiek tiek įžeista ir neatlaikiusi išmėginimo.

– Juokiesi iš manęs?

– Taip, bet ne piktai, – šyptelėjęs sako Kristianas.

O tada pasilenkęs greitai ir švelniai mane pabučiuoja.

– Toli gražu nesi gera nuolankioji, – sušnabžda laikydamas mano smakrą, jo akys linksmai žybčioja.

Vėpsau į jį priblokšta, paskui pratrūkstu juoku, tada Kristianas irgi prajunka.

– Gal tiesiog neturiu gero mokytojo?

Jis prunkšteli.

– Gali būti. Gal turėčiau būti tau griežtesnis.

Pakreipęs galvą, Kristianas klastingai nusišypso.

Nuryju seilę. Jėzau, ne. Bet tą pačią akimirką vidiniai raumenys maloniai įsitempia. Taip Kristianas parodo, kad aš jam rūpiu. Galbūt tai vienintelis būdas, kuriuo jis tai išreiškia, – dabar tai suprantu. Jis atidžiai mane stebi.

– Ar taip jau bloga buvo, kai pirmąkart tave pėriau?

Nenuleisdama akių sumirksiu. Ar taip jau bloga buvo? Pamenu, sutrikau dėl savo reakcijos. Skaudėjo, bet kai dabar galvoju, ne taip ir labai. Jis vis kartojo, kad skausmą labiau įsivaizduoju. O antrą kartą… Na, buvo gera… labai.

– Ne, iš tiesų ne, – sušnabždu.

– Labiausiai baugina pati mintis, ar ne? – klausia Kristianas, taip ragindamas išsikalbėti.

– Tikriausiai. Jauti malonumą, kurio lyg ir nederėtų jausti.

– Pamenu, kadaise jaučiausi taip pat. Reikia laiko, kad tą mintį prisijaukintum.

Po velnių. Jis tai patyrė dar visai vaikas.

– Bet kada gali pasakyti saugos žodį, Anastazija. Nepamiršk to. O kol laikysiesi taisyklių, tenkinančių stiprų mano poreikį kontroliuoti ir rūpintis, kad būtum saugi, galbūt mums pavyks rasti kelią, kuriuo galėtume eiti į priekį.

– Kodėl tau reikia mane kontroliuoti?

– Nes taip patenkinu poreikį, kurio negalėjau patenkinti asmenybės formavimosi metais.

– Vadinasi, tai savotiška terapija?

– Aš niekada to taip nevadinau, bet taip, turbūt taip.

Tai galiu suprasti. Šiokia tokia pagalba.

– Bet štai kas yra – vieną minutę sakai: „Nesipriešink man“, o kitą pareiški, kad tau patinka sulaukti iš manęs iššūkių. Riba neaiški ir labai sunku jos neperžengti.

Kristianas atidžiai pažiūri į mane, o tada suraukia antakius.

– Suprantu. Bet kol kas tau, rodos, puikiai sekasi balansuoti.

– Užtat kiek turiu įdėti pastangų! Turiu susilenkti trilinka ir susimazgyti.

– Man patinka, kai tu sumazgyta. – Jis patenkintas vypteli.

– Ne tai turėjau galvoje! – Suirzusi aptaškau Kristianą vandeniu.

Jis įbeda žvilgsnį į mane ir kilsteli antakį.

– Ar ką tik mane aptėškei?

– Taip.

Po velnių. Tas žvilgsnis…

– Ak, panele Stil. – Kristianas čiumpa mane apliedamas visas vonios kambario grindis ir pasisodina ant kelių. – Rodos, kol kas prisišnekėjome pakankamai.

Abiem rankomis jis tvirtai suspaudžia man smilkinius ir pabučiuoja. Godžiai. Taip, tarsi mano burna priklausytų jam. Atlošęs man galvą… valdydamas mane. Priglaudusi lūpas prie jo lūpų, sudejuoju. Kristianui tai patinka. Tai jis tikrai puikiai moka. Kiekviena mano kūno skaidula apimta geismo, pirštai suleisti jam į plaukus, glaudžiu jį, atsiliepiu į jo bučinį ir vieninteliu man žinomu būdu sakau: „Aš taip pat tavęs geidžiu.“ Kristianas suniurna ir patraukia mane taip, kad apžergiu jį, klūpau ant jo, o jo penis atsidūręs po manimi. Jis atsitraukia ir pažvelgia į mane prisimerkęs, geidulingu žvilgsniu. Nuleidusi rankas įsitveriu vonios krašto, bet jis čiumpa mane už riešų, užlaužia rankas už nugaros ir laiko jas viena ranka.

– Dabar tave paimsiu, – sušnabžda ir kilsteli mane virš savęs. – Pasiruošusi? – tyliai klausia.

– Taip, – sukuždu ir jis lėtai, nuostabiai lėtai pasisodina mane ant penio… užpildo mane… žiūrėdamas į mane ir užvaldydamas…

Giliai atsidūstu, užsimerkiu ir pasiduodu tam pojūčiui – įtampos ir pilnatvės. Jis kilsteli klubus ir aš aikteliu, pasilenkiu į priekį ir kakta atsiremiu į jo kaktą.

– Prašau, paleisk rankas, – sukuždu.

– Bet neliesk manęs, – paprašo Kristianas ir, paleidęs riešus, stipriai suspaudžia man klubus.

Įsitvėrusi vonios krašto, atsimerkusi ir žvelgdama į Kristianą, neskubėdama kilnojuosi aukštyn žemyn. O jis žiūri į mane – prasižiojęs, prilaikydamas kvėpavimą, truputį iškišęs ir prikandęs liežuvį. Jis atrodo toks… patrauklus. Mudu šlapi, slidūs ir ritmingai judėdami liečiamės. Pasilenkiu ir jį pabučiuoju. Kristianas užsimerkia. Nedrąsiai pakeliu rankas jam prie galvos ir, neatitraukdama lūpų nuo jo, pirštais paglostau plaukus. Tai leidžiama. Tai jam patinka. Man taip pat. Mudu judame kartu. Timpteliu Kristianui už plaukų, truputį atlošiu jam galvą ir imu bučiuoti godžiau, jodama ant jo – vis greičiau, atrasdama ritmą. Prispaudusi lūpas prie jo lūpų, sudejuoju. Jis ima kelti mane greičiau ir greičiau… bet klubų nepaleidžia. Atsako į mano bučinį. Mūsų burnos šlapios, liežuviai susipynę. Tas jausmas… vėl visiškai mane užvaldo. Aš jau prie ribos… jau atpažįstu tą malonią įtampą… tą virpulį… O vanduo… jis sūkuriuoja aplink, mes verpete, judant vis greičiau mus įsuka pašėlęs sūkurys, visur taškosi vanduo, atspindėdamas tai, kas vyksta manyje, bet… man nesvarbu.