Эрика Джеймс - Penkiasdešimt pilkų atspalvių

– Eime į vonią maudytis.

A?!

Paėmęs už rankos, Kristianas vedasi mane į miegamąjį. Jame pirmiausia į akis krinta didžiulė lova su prabangia klostėmis žemyn krintančia lovatiese. Bet prie jos mudu nesustojame. Jis vedasi mane į vonios kambarį, sudarytą iš dviejų patalpų, dekoruotų žydru ir baltu kalkakmeniu. Vonios kambarys nepaprastai erdvus. Antroje patalpoje į grindis įleista vonia, tokia didelė, kad galėtų maudytis keturi žmonės, su akmeniniais laipteliais; ji pildosi vandens. Virš putų kyla lengvas garas, be to, atkreipiu dėmesį į akmeninę atbrailą atsisėsti, einančią palei visos vonios kraštą. Šalia mirga uždegtos žvakės. Čia tai bent… visu tuo jis pasirūpino kalbėdamas telefonu.

– Turi kuo surišti plaukus?

Nustebusi pakeliu į Kristianą akis, sumirksiu, paskui, pasiraususi džinsų kišenėje, ištraukiu plaukų gumytę.

– Pasikelk plaukus, – meiliai liepia jis.

Taip ir padarau.

Prie vonios šilta, tvanku, tad palaidinukė su petnešėlėmis ima lipti prie odos. Kristianas pasilenkęs užsuka čiaupą. Nusivedęs mane į pirmąjį vonios kambarį, sustoja už nugaros ir mudu žvelgiame į visą sieną virš dviejų stiklinių kriauklių užimantį veidrodį.

– Nusiauk, – sumurma jis ir aš tuoj pat paklūstu: nuspiriu batelius ant kalkakmenio grindų.

– Pakelk rankas, – sušnabžda Kristianas.

Darau, kas liepta, jis per galvą nuvelka palaidinukę ir aš lieku stovėti prieš jį be drabužio. Neatitraukdamas nuo manęs akių, jis ištiesia ranką, atsega man džinsų sagą ir užtrauktuką.

– Ketinu paimti tave vonioje, Anastazija.

Tada pasilenkęs pabučiuoja man į sprandą. Palenkiu galvą į šoną, kad jam būtų lengviau pasiekti. Užkišęs pirštus už džinsų juosmens, Kristianas, lenkdamasis ir klaupdamasis man už nugaros, palengva nusmaukia ir juos, ir apatines kelnaites iki grindų.

– Lipk iš džinsų.

Įsitvėrusi kriauklės krašto, taip ir padarau. Dabar esu nuoga, žiūriu į save ir į Kristianą, klūpantį man už nugaros. Jis pabučiuoja, o tada švelniai dantimis grybšteli užpakalį – aš aikteliu. Paskui atsistoja ir dar kartą pažvelgia į mane veidrodyje. Stengiuosi stovėti ramiai, galynėdamasi su natūraliu polinkiu prisidengti kūną. Kristianas priglaudžia plaštaką išskėstais pirštais man prie pilvo, nykštys ir mažasis pirštelis beveik siekia klubikaulius.

– Pažiūrėk į save. Kokia tu graži, – murma jis. – Pajusk save. – Jis uždeda delnus man ant rankų, įspraudžia pirštus man tarp pirštų. Tada perkelia mano rankas ant pilvo. – Čiuopk, kokia švelni tavo oda. – Jis kalba meiliai, žemu balsu. Palengva ima sukti mano rankas ratais, paskui stumteli jas į viršų, prie krūtų. – Pajusk, kokios putlios tavo krūtys. – Kristianas laiko man rankas, kad suimčiau savo krūtis. Tada ima nykščiais švelniai glamonėti spenelius.

Truputį prasižiojusi sudejuoju ir išriečiu nugarą, krūtys dar stipriau įsiremia į delnus. Jis suspaudžia spenelius mudviejų nykščiais ir timpčioja, kad jie padidėtų. Susižavėjusi žvelgiu į besirangančią ištvirkėlę. Ak, koks geras jausmas… Sudejuoju ir užsimerkiu, nes daugiau nenoriu matyti veidrodyje šios geismui atsidavusios moters, glamonėjančios save… glamonėjamos jo rankų… čiuopiančios savo odą taip, kaip čiuoptų jis, ir patiriančios, kaip tai jaudina – vien jo lytėjimas ir ramūs, švelnūs įsakymai.

– Štai taip, mažyte… – murma Kristianas.

Suėmęs mano rankas, brūkšteli man per šonus, per liemenį iki klubų, o paskui per gaktiplaukius. Įkiša koją man tarp kojų, praskečia, kad stovėčiau plačiai prasižergusi, ir brauko mano rankomis man per lytį – viena, paskui kita ranka, tam tikru ritmu. Kaip erotiška. Išties, aš marionetė, o jis – patyręs lėlininkas.

– Žiūrėk, kaip tu švyti, Anastazija, – šnabžda jis ir bučiuoja man petį kartkartėmis švelniai krimstelėdamas. Dejuoju. Staiga jis paleidžia mano rankas. – Toliau pati, – paliepia ir, žingtelėjęs atgal, stebi mane.

Imu glamonėti save. Ne. Noriu, kad tai darytų Kristianas. Jausmas jau visai kitoks. Be jo aš kaip be rankų. Jis nusitraukia per galvą marškinius ir paskubomis nusimauna džinsus.

– Norėtum, kad tai daryčiau aš? – Deginančios pilkos akys veidrodyje susiranda mano akis.

– O taip… prašau… – sušnabždu.

Jis vėl apkabina mane, vėl suima mano rankas ir tęsia jaudrinančias gaktos ir klitorio glamones. Jo krūtinės plaukai brūžina man odą, jo lytis remiasi į mane. Ak, jau tuoj… prašau… Kristianas krimsteli man į sprandą ir aš užsimerkiu mėgaudamasi daugybe pojūčių: sprandas, tarpkojis… jo, stovinčio už nugaros, prisilietimas… Staiga Kristianas liaujasi, apgręžia mane, viena ranka sukausto rankas už nugaros, kita tempia už plaukų uodegos. Aš bejėgė, o jis godžiai mane bučiuoja, liežuviu valdingai čiuopia mano burną. Negaliu nė krustelėti.

Kristianas alsuoja nelygiai kaip ir aš.

– Kada tau prasidėjo mėnesinės, Anastazija? – nei iš šio, nei iš to klausia jis įdėmiai žvelgdamas.

– Hm… vakar, – nepaprastai įaudrinta burbteliu.

– Gerai.

Jis paleidžia mane ir vėl apsuka.

– Laikykis kriauklės krašto, – liepia ir trūkteli mane už klubų kaip anąkart žaidimų kambaryje, kad pasilenkčiau.

Tada kyšteli ranką tarp kojų, timpteli mėlyną virvelę – ką?! – atsargiai ištraukia tamponą ir švysteli į unitazą. Po velnių… Dėl Dievo meilės… Jėzau… O tada įsiskverbia į mane… oi! Be sargio… Iš pradžių Kristianas juda lėtai… lengvai, tyrinėdamas mane, atsargiai stumdamas… Dieve… Dūsuodama iš visų jėgų įsitveriu kriauklės spausdamasi prie jo, jusdama jį viduje. O, ta saldi kančia… jo rankos stipriai spaudžia man klubus. Jis atranda baudžiamąjį ritmą – pirmyn, atgal, – paskui ištiesęs ranką suranda klitorį ir ima masažuoti… Viešpatie… Pajuntu, kad jau tuoj.

– Štai taip, mažyte, – kimiai prataria Kristianas trindamasis manyje, judindamas klubus, ir to pakanka, kad pakilčiau ir nuskriečiau labai aukštai…

Aaa… pasiekiu orgazmą garsiai šaukdama, iš visų jėgų įsitvėrusi kriauklės krašto, virpėdama, suktuku smigdama, jausdama, kaip viskas vienu metu ir sukasi, ir stingsta. Po kelių akimirkų nuleidžia ir jis, stipriai mane laikydamas, prisiplojęs prie užpakalio, šaukdamas mano vardą, tarsi kalbėtų litaniją ar melstųsi.

– O, Ana! – Girdžiu trūkčiojantį jo alsavimą, tobulai susiliejantį su manuoju. – Ak, mažyte, ar kada nors tavimi pasisotinsiu? – kužda.

Palengva susmunkame ant grindų ir Kristianas stipriai apkabina mane, įkalina glėbyje. Ar visuomet taip bus? Taip pribloškiamai, taip visiškai, taip gluminamai ir maloniai? Ketinau pasišnekėti, bet dabar, išsekusi ir apsvaigusi nuo mylėjimosi, svarstau, ar kada nors pasisotinsiu juo ?

Sėdžiu susirangiusi jam ant kelių, priglaudusi galvą prie krūtinės, ir abu palengva rimstame. Labai atsargiai įkvepiu malonaus, svaiginančio Kristiano aromato. „Tik nepriglausk nosies. Tik nepriglausk nosies.“ Šiuos žodžius mintyse kartoju tarsi mantrą, nors pagunda tikrai didelė. Noriu pakelti ranką ir pirštais braukti per jo krūtinės plaukus, bet… susitvardau, nes žinau, kad Kristianui tai nepatiktų. Abu susimąstę tylime. Aš atsidavusi jam… pametusi dėl jo galvą.

Staiga prisimenu, kad man mėnesinės.

– Aš kraujuoju, – sumurmu.

– Man netrukdo, – pašnabždomis atsako jis.

– Pastebėjau, – nesusilaikau nuo pašaipos.

Kristianas įsitempia.