Эрика Джеймс - Penkiasdešimt pilkų atspalvių

– Mama, Chosė – tik bičiulis.

– Žinau, širdele. Bet kažkas yra ir, regis, nesakai man visos tiesos.

Ji atidžiai žvelgia į mane, veide atsispindi motiniškas rūpestis.

– Man tik reikėjo truputį atitolti nuo Kristiano ir ramiai pagalvoti. Tik tiek… Jis tarsi užvaldo visas mintis.

– Užvaldo?

– Taip. Ir vis dėlto jo ilgiuosi, – suraukusi kaktą sakau.

Visą dieną iš Kristiano nieko nesulaukiau. Negavau nei elektroninių laiškų, nei kokių kitų žinių. Man knieti paskambinti ir sužinoti, kaip jis laikosi. Labiausiai bijau, kad nebūtų pakliuvęs į automobilio avariją; šiek tiek mažiau baiminuosi, jog jis vėl pakliuvo į piktosios ponios Robinson nagus. Žinau, šis nuogąstavimas visiškai nepagrįstas, bet kai kalbama apie tą moterį, aš, rodos, prarandu gebėjimą logiškai mąstyti.

– Brangioji, man reikia į tualetą.

Mamai trumpai išėjus, pasinaudoju proga dar kartą žvilgtelėti į „BlackBerry“ telefoną. Visą dieną slapta tikrinau, ar negavau laiško. Pagaliau – Kristiano atsakymas!

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

Tema: Vakarienės partneriai

Data: 2011 m. birželio 1 d. 21:40 RJL

Gavėjas: Anastazija Stil

Taip, vakarieniavau su ponia Robinson. Anastazija, ji viso labo sena draugė.

Nekantriai laukiu, kol vėl pasimatysime. Man tavęs trūksta.

Kristianas Grėjus

Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Vis dėlto jis vakarieniavo su ja. Man pašiurpsta oda, o gyslomis į visą kūną plūsteli adrenalinas ir įsiūtis, nes patys baisiausi nuogąstavimai pasitvirtino. Kaip jis galėjo? Išvažiuoju vos porai dienų, o jis iš karto lekia pas tą bjaurią kalę.

Siuntėjas: Anastazija Stil

Tema: SENI vakarienės partneriai

Data: 2011 m. birželio 1 d. 21:42 RJL

Gavėjas: Kristianas Grėjus

Ji ne tik sena draugė.

Ar ta moteris jau rado kitą paauglį, į kurį galėtų suleisti dantis?

Ar tu jai jau per senas?

Ar dėl to nutrūko jūsų santykiai?

Vos paspaudžiu „Siųsti“, grįžta mama.

– Ana, tu išblyškusi. Kas nutiko?

Papurtau galvą.

– Nieko. Išgerkime dar po vieną, – sumurmu.

Mama suraukia kaktą, bet pakelia akis, duoda ženklą padavėjui ir parodo į mūsų taures. Jis linkteli. Puikiai supranta šį visame pasaulyje paplitusį gestą, reiškiantį „prašom dar po vieną“. Kol ji bendrauja su padavėju, žvilgteliu į „BlackBerry“ telefoną.

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

Tema: Atsargiai…

Data: 2011 m. birželio 1 d. 21:45 RJL

Gavėjas: Anastazija Stil

Šio reikalo nenorėčiau aptarinėti elektroniniais laiškais.

Kiek taurių „Cosmopolitan“ ketini išgerti?

Kristianas Grėjus

Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Po velnių, Kristianas čia…

11 Rytų juostinis laikas.

DVIDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS

Nervingai pasidairau po barą, bet Kristiano niekur nematyti.

– Ana, kas yra? Atrodai tarsi išvydusi vaiduoklį.

– Kristianas… Jis čia.

– Ką? Kur?

Mama taip pat apsidairo.

Pamiršau jai paminėti Kristiano polinkį persekioti žmones.

Pagaliau pamatau jį. Širdis suspurda ir ima neramiai plakti, o Kristianas jau žengia artyn. Jis tikrai čia – ir atskrido dėl manęs. Mano vidinė dievaitė džiūgaudama pašoka nuo paplūdimio gulto. Kristianas vikriai skinasi kelią per žmones, prislopintoje halogeninių lempų šviesoje jo plaukai tviska variu ir raudoniu. Šviesiai pilkos akys spindi iš… pykčio? Įtampos? Jis stipriai sučiaupęs lūpas, sukandęs dantis. Oi, velniava… ne. Šią akimirką taip baisiai pykstu ant Kristiano ir še tau – jis čia. Kaip galiu ant jo pykti motinos akivaizdoje?

Atsargiai verdamas mane žvilgsniu, Kristianas prieina prie mūsų stalelio. Kaip visuomet, vilki baltus lininius marškinius ir mūvi džinsus.

– Labas, – gailiai cypteliu, negalėdama nuslėpti sukrėtimo ir baimingos pagarbos, kad matau jį, iš kūno ir kraujo, stovintį priešais.

– Sveika, – atsako jis ir pasilenkia pakštelėti į skruostą užklupdamas mane nepasiruošusią.

– Kristianai, čia mano mama Karla.

Iki gyvo kaulo įsiėdusios geros manieros vis dėlto paima viršų.

Jis pasisuka pasisveikinti su mama.

– Ponia Adams, malonu susipažinti.

Iš kur Kristianas žino jos pavardę? Jis apdovanoja ją už širdies stveriančia, vien Kristianui Grėjui būdinga ir iš karto pavergiančia šypsena. Mamai nelieka nė menkiausios vilties išsigelbėti. Jai atvimpa apatinė lūpa – žandikaulis vos netarkšteli į stalą. Jėzau, mama, laikykis. Ji paima ištiestą Kristiano ranką ir juodu pasisveikina. Mano mama taip nieko ir neatsakė. Visiškai priblokšta ir praradusi gebėjimą kalbėti – ar tai paveldima? Galas žino.

– Kristianai… – pagaliau tyliai išlemena ji.

Kristianas spindinčiomis akimis jai supratingai nusišypso. Prisimerkusi atidžiai nužvelgiu juos abu.

– Ką čia veiki?

Klausimas nuskamba nervingiau, nei norėjau, Kristiano šypsena išblėsta, veidas pasidaro budresnis. Nors ir džiaugiuosi jį matydama, esu visiškai išmušta iš vėžių, nes gyslomis dar plūsta pyktis dėl ponios Robinson. Pati nežinau, ko noriu: ar aprėkti Kristianą, ar pulti jam į glėbį, – jam tikriausiai nepatiktų nei viena, nei kita, – be to, noriu žinoti, ar ilgai jis mudvi su mama stebėjo. Taip pat truputį nerimauju dėl ką tik jam išsiųsto laiško.

– Kaip ką? Atvažiavau su tavimi susitikti. – Jis ramiai žvelgia į mane. Ak, apie ką jis galvoja? – Apsistojau šiame viešbutyje.

– Tu čia apsistojai? – Net pati girdžiu, kad kalbu aukštu spigiu balsu, kaip amfetamino prisišniaukštusi antro kurso studentė.

– Na, vakar rašei norinti, kad būčiau čia. – Jis nutyla žiūrėdamas, kaip reaguoju. – Mūsų tikslas – tenkinti vienam kito norus, panele Stil, – patyliukais visiškai rimtai priduria.

Po velnių, gal jam galvoj negerai? Gal jį paveikė mano pastabos apie ponią Robinson? O gal mane jau pradeda veikti trys (netrukus išgersiu ir ketvirtą) taurės „Cosmopolitan“ kokteilio? Mama nerimaudama žiūri į mudu.

– Kristianai, gal norėtum prisėsti prie mūsų ir ko nors išgerti?

Ji pamoja padavėjui ir šis akimirksniu išdygsta prie mūsų stalelio.

– Norėčiau džino su toniku, – sako Kristianas. – Jei turite, „Hendricks“ arba „Bombay Sapphire“. Su „Hendricks“ – griežinėlį agurko, su „Bombay“ – žaliosios citrinos.

Po galais… tik Kristianas moka kokteilio paprašyti taip, tarsi užsisakytų pietus.

– Prašom dar dvi taures „Cosmo“, – priduriu baikščiai dirsčiodama į Kristianą. Geriu su motina – jam tikrai nėra dėl ko ant manęs pykti.

– Prisitrauk kėdę, Kristianai.

– Dėkoju, ponia Adams.

Kristianas prisitraukia netoliese stovinčią kėdę ir grakščiai atsisėda šalia manęs.

– Vadinasi, taip jau sutapo, kad apsistojai viešbutyje, į kurio barą mudvi užsukome išgerti? – klausiu kuo nerūpestingiausiai.

– Arba taip jau sutapo, kad užsukote išgerti į barą viešbučio, kuriame aš apsistojęs, – atsako Kristianas. – Ką tik pavakarieniavau, atėjau čia ir pamačiau tave. Buvau išsiblaškęs, užsigalvojęs apie paskutinį tavo elektroninį laišką ir še tau – pakėlęs akis, staiga išvydau tave. Tai bent sutapimas, ar ne? – Jis pakreipia galvą, lūpose žaidžia vos pastebima šypsena.