Эрика Джеймс - Penkiasdešimt pilkų atspalvių

Ačiū Dievui, vis dėlto mums tikriausiai pavyks nesugadinti šio vakaro.

– Mudvi su mama šį rytą vaikščiojome po parduotuves, o po pietų buvome paplūdimyje. Vakare nusprendėme išgerti kokteilių, – murmu jausdama, kad privalau Kristianui pasiaiškinti.

– Nusipirkai šią palaidinukę? – Žiūrėdamas į naujutėlaitę žalią šilkinę palaidinukę su petnešėlėmis, jis pritariamai linkteli. – Spalva tau labai tinka. Be to, įdegei saulėje. Atrodai žavingai.

Nuo Kristiano komplimento išraustu ir netenku žado.

– Ką gi, norėjau aplankyti tave rytoj. Bet susitikome dabar.

Jis paima mane už rankos, švelniai spusteli, ima nykščiu braukyti per krumplius… ir pajuntu pažįstamą įtampą. Ten, kur odą švelniai maigo jo nykštys, keista elektros srovė smelkiasi gilyn, lyg ugnis siūbteli kraujagyslėmis ir priverčia pulsuoti visą kūną, pakeliui sušildydama kiekvieną ląstelę. Nemačiau Kristiano daugiau nei dvi dienas. Dieve… geidžiu jo. Imu kvėpuoti nelygiai. Žiūrėdama į jį sumirksiu, droviai šypteliu ir pamatau, kad jo veide nušvinta šypsena.

– Norėjau tave nustebinti. Bet kaip visada, Anastazija, tu nustebinai mane pasirodydama čia.

Paskubomis žvilgteliu į mamą, kuri spokso į Kristianą… taip, kaip tik spokso ! Liaukis, mama. Tarsi jis būtų koks nematytas, egzotiškas padaras. Taip, žinau, nesu turėjusi vaikino ir Kristianą mano vaikinu galima laikyti tik su didžiulėmis išlygomis, bet ar tikrai taip neįtikėtina, kad galėčiau atkreipti vyro dėmesį? „Šito vyro? Na, tiesą sakant… tik pažvelk į jį!“ – nepraleidžia progos įgelti man pasąmonė. „Ak, užsičiaupk! Tavo nuomonės niekas neklausė!“ Piktai dėbteliu į mamą, bet ji, rodos, to nepastebi.

– Nenoriu gadinti jums su mama vakaro. Greitai išgersiu vieną taurę ir jau eisiu. Manęs dar laukia darbas, – rimtai pareiškia jis.

– Kristianai, labai malonu pagaliau su tavimi susipažinti, – atitokusi įsiterpia mama. – Ana apie tave pasakojo daug gero.

Kristianas jai nusišypso.

– Šit kaip?

Linksmai nusiteikęs žvilgteli į mane, kilsteli antakį ir aš vėl tirštai nuraustu.

Nešinas gėrimais prieina padavėjas.

– „Hendricks“ džinas su toniku, sere, – kreipiasi jis į Kristianą ir triumfuodamas vikriai pastato taurę.

– Ačiū, – įvertindamas jo pastangas sumurma Kristianas.

Nervingai gurkšnoju ką tik atneštą „Cosmo“ kokteilį.

– Ar ilgai viešėsi Džordžijoje, Kristianai? – klausia mama.

– Iki penktadienio, ponia Adams.

– Gal rytoj vakare norėtum su mumis pavakarieniauti? Ir prašyčiau vadinti mane Karla.

– Mielai, Karla.

– Puiku. Trumpai judviejų atsiprašysiu.

Mama… juk ką tik buvai. Apimta nevilties žiūriu, kaip ji stojasi nuo kėdės, nueina ir palieka mudu su Kristianu vienus.

– Taigi, siunti ant manęs, kad vakarieniavau su sena drauge? – Kristianas žvelgdamas liepsningu ir budriu žvilgsniu kelia mano ranką prie lūpų ir švelniai bučiuoja kiekvieną krumplį.

Jėzau, ar jis nori dabar tai daryti?

– Taip, – sukuždu, o gyslomis teka nuo pykčio įkaitęs kraujas.

– Mūsų lytiniai santykiai seniai baigti, Anastazija, – pašnabždomis paaiškina jis. – Netrokštu jokios kitos moters, tik tavęs. Argi dar nesupratai?

Įbedusi į jį žvilgsnį, sumirksiu.

– Man ji – vaikų tvirkintoja, Kristianai.

Laukdama jo reakcijos, sulaikau kvėpavimą.

Kristianas išblykšta.

– Tavo nuosprendis labai griežtas. Iš tiesų taip nebuvo… – sukrėstas sušnabžda jis. Ir paleidžia mano ranką.

Griežtas nuosprendis?

– O kaip buvo? – klausiu.

„Cosmopolitan“ kokteiliai įkvėpė drąsos.

Kristianas žiūri į mane suglumęs, suraukęs kaktą. O aš kalbu toliau:

– Ji pasinaudojo apsiginti negalinčiu penkiolikmečiu berniuku. Jei būtum buvusi penkiolikos metų mergaitė, o ponia Robinson – ponas Robinsonas, mėginantis įtraukti tave į sadomazochistinius santykius, ar viskas irgi būtų buvę gerai? Jei, tarkim, vietoj tavęs būtų buvusi Mija?

Jis aikteli ir piktai dėbteli į mane.

– Ana, viskas buvo visai ne taip.

Perveriu jį rūsčiu žvilgsniu.

– Gerai, sakykim, aš nesijaučiau išnaudojamas, – tyliai priduria Kristianas. – Jos prievarta išėjo į gera. Man to reikėjo.

– Nieko nesuprantu. – Aš suglumusi.

– Anastazija, tuoj grįš tavo motina. Šiuo metu man nemalonu apie tai šnekėti. Galbūt pasikalbėsime vėliau. Jei nenori, kad čia likčiau, žinok, kad Hilton Hed Ailande turiu paruoštą lėktuvą. Galiu išskristi.

Jis ant manęs pyksta… Ne…

– Ne, neišskrisk. Prašau. Džiaugiuosi, kad tu čia. Tik noriu, kad suprastum. Pykstu, nes vos tik išvažiavau, tu su ja vakarieniavai. Prisimink, kaip jautiesi, kai prisiartinu prie Chosė. Chosė – tik geras bičiulis. Mudviejų niekada nesiejo seksas. O tu su ta moterimi… – nenorėdama baigti minties, nutylu.

– Tu pavydi? – Kristianas paspokso į mane, paskui jo žvilgsnis truputį pašvelnėja ir pameilėja.

– Taip. Be to, pykstu dėl to, ką ji tau padarė.

– Anastazija, ji man padėjo. Daugiau neturiu ko pridurti. O jei kalbėsime apie pavydą, įsivaizduok save mano kailyje. Pastaruosius septynerius metus niekam neturėjau aiškintis dėl savo elgesio. Niekam. Darau tai, ką noriu, Anastazija. Ir ši nepriklausomybė man patinka. Susitikti su ponia Robinson važiavau ne tam, kad tave nuliūdinčiau. Vakarieniavau su ja, nes kartais mudu susitinkame. Ji – draugė ir verslo partnerė.

Verslo partnerė? Po galais… Tai bent naujiena.

Kristianas atidžiai žiūri, kaip reaguosiu.

– Taip, esame verslo partneriai. Bet lytiškai seniai nebesantykiaujame. Jau daug metų.

– Kodėl nutrūko judviejų santykiai?

Mano lūpos stipriai susičiaupia, akys žiba.

– Jos vyras sužinojo.

Po velnių!

– Gal galėtume pasišnekėti apie tai kitą kartą ir ne viešoje vietoje, – nepatenkintas suburba Kristianas.

– Juk nemanai kada nors mane įtikinsiąs, kad ta moteris – ne tam tikros rūšies pedofilė?

– Aš jos tokia nelaikau. Niekada nelaikiau. O dabar – gana! – kaip kirviu nukerta jis.

– Ar ją mylėjai?

– Na, kaip sutariate? – klausia mama, kurios nei Kristianas, nei aš nepastebėjome grįžtančios.

Mudu atšlyjame vienas nuo kito – paskubomis, lyg būtume nusikaltę, ir aš prisiverčiu plačiai nusišypsoti. Mama įdėmiai žiūri į mane.

– Gerai, mama.

Kristianas gurkšnoja kokteilį atidžiai stebėdamas mane, o jo veide atsispindi atsargumas. Apie ką jis mąsto? Ar jis tą moterį mylėjo? Jei mylėjo, manau, manęs laukia triuškinamas pralaimėjimas.

– Ką gi, ponios, paliksiu judvi toliau vakaroti.

Ne… ne… kaip jis gali išeiti nieko man neatsakęs.

– Prašom įtraukti šiuos gėrimus į mano sąskaitą. Šeši šimtai dvyliktas kambarys. Paskambinsiu tau rytoj rytą, Anastazija. Iki rytojaus, Karla.

– Ak, kaip malonu girdėti, kad žmogus kreipiasi į tave nesutrumpintu vardu.

– Gražiai merginai – gražus vardas, – sumurma Kristianas, spausdamas mamai ranką, ir jos veide nušvinta paika šypsena.

Ak, mama – „Ir tu, Brutai?“ Atsistoju žvilgsniu maldaudama Kristiano atsakyti į klausimą, bet jis tik nekaltai pakšteli man į skruostą.

– Iki, mažyte, – sušnabžda man į ausį. Ir nueina.

Prakeiktas šunsnukis, kontrolės maniakas! Baisus pyktis vėl prislegia man krūtinę. Šlumšteliu ant kėdės ir pasisuku į mamą.

– Na ir apstulbinai mane, Ana. Kristianas – pavydėtinas jaunikis. Tik nenutuokiu, kas tarp judviejų darosi. Manau, jums reikia pasikalbėti. Oi, oras prie mūsų stalelio toks įkaitęs, tiesiog sunku tverti. – Ji demonstratyviai pasivėduoja veidą.