Эрика Джеймс - Penkiasdešimt pilkų atspalvių

– Ar tau dėl to nesmagu? – tyliai klausia.

Ar dėl to man nesmagu? Tikriausiai turėtų būti nesmagu… tiesa? Bet ne, anaiptol. Atsitiesusi pažvelgiu į Kristianą, o jis įdėmiai žiūri į mane truputį padūmavusiomis pilkšvomis akimis.

– Ne, visai ne.

Jis patenkintas šypteli.

– Gerai. Tad išsimaudykime.

Kristianas paleidžia mane iš glėbio, pasodina ant grindų ir atsistoja. Jam stojantis vėl atkreipiu dėmesį į mažus, apskritus, baltus randus ant krūtinės. „Tai ne vėjaraupių pėdsakai, – išsiblaškiusi pagalvoju. – Greisė sakė, kad Kristianas persirgo labai lengvai. Po velnių… tai greičiausiai nudegimų žymės. Tik kokių nudegimų? – Sukrėsta išblykštu, per kūną nusirita šleikštulio banga. – Nuo cigarečių? Kieno tai darbas: ponios Robinson, tikrosios Kristiano motinos ar kieno nors kito? Kas tai padarė? O gal yra koks nors kitas paaiškinimas, tik aš perdedu?“ – Krūtinėje įsižiebia stipri viltis – viltis, kad klystu.

– Kas yra? – Kristiano akys išplėstos, veide nerimas.

– Tavo randai… – sušnabždu. – Tai ne vėjaraupių žymės.

Matau, kaip per sekundės dalį Kristianas užsisklendžia, jo nuotaika pasikeičia: ką tik buvo atsipalaidavęs ir ramus, o dabar – įsitempęs, pasiruošęs gintis ir net piktas. Jis susiraukia, veidas apsiniaukia, lūpos stipriai susičiaupia.

– Ne, tai ne vėjaraupių pėdsakai, – išdrožia jis, bet daugiau nieko taip ir nepaaiškina. Tada stovėdamas ištiesia man ranką ir padeda atsikelti nuo grindų. – Nežiūrėk į mane taip, – paleidęs ranką priduria gerokai niūriau ir priekaištingiau.

Griežtai įspėta nuraustu ir nudelbiu akis, bet žinau – žinau , kad kažkas gesino cigaretes Kristianui į krūtinę. Ir man darosi bloga.

– Ar ji tai darė? – nesusilaikau tyliai nepaklaususi.

Kristianas nieko neatsako, tad turiu pakelti akis. Jis rūsčiai žvelgia į mane.

– Ji? Ponia Robinson? Ji – ne žvėris, Anastazija. Žinoma, kad ji to nedarė. Nesuprantu, iš kur tavo polinkis ją demonizuoti.

Jis čia stovi – nuogas, nuostabiai nuogas, išsitepęs mano krauju ir… pagaliau mudu kalbamės. Aš irgi nuoga – nė vienas iš mūsų neturi kur slėptis, nebent niurktelėtų į vonią. Giliai įkvepiu, nuseku jam iš paskos ir įlipu į vandenį. Jis maloniai šiltas, raminantis ir gilus. Mėgaudamasi kvapiomis putomis panyru ir, pasislėpusi tarp burbulų, žiūriu į Kristianą.

– Aš tik svarsčiau, koks būtum, jei tavo ir ponios Robinson keliai nebūtų susikirtę. Jei ji nebūtų parodžiusi tau šito… gyvenimo būdo.

Kristianas atsidūsta ir įlipa į vandenį kitame vonios gale įsitempęs, stipriai sukandęs dantis, šalčiu dvelkiančiomis akimis. Grakščiai ir atsargiai, kad neprisiliestų prie manęs, panyra į vandenį. Jėzau, ar taip jį įsiutinau?

Jis ramiai žvelgia į mane netardamas nė žodžio, nutaisęs neperprantamą veidą. Tarp mudviejų vėl įsiviešpatauja tyla, bet aš nepasiduodu. Dabar tavo eilė atsakyti, Grėjau, ir šį kartą pokalbio nenutrauksiu. Mano pasąmonė nervingai kramto nagus – nežinia, kaip viskas susiklostys. Mudu su Kristianu spoksome vienas į kitą, bet aš akių nenusuku. Pagaliau, rodos, po visos amžinybės, jis papurto galvą ir mąsliai šypteli.

– Jei ne ponia Robinson, tikriausiai būčiau sekęs mane pagimdžiusios motinos pėdomis.

Ak! Stebeilydama į jį sumirksiu. Kristianas būtų tapęs priklausomas nuo kokaino arba parsidavinėjęs? O gal ir viena, ir kita?

– Ji mane mylėjo, ir ta meilė man atrodė… priimtina, – gūžtelėjęs pečiais priduria Kristianas.

Po galais, ką tai reiškia?

– Priimtina? – tyliai klausiu.

– Taip. – Jis atidžiai žiūri į mane. – Ji ištempė mane iš blogo kelio, kuriuo jau buvau beeinąs. Labai sunku augti tobuloje šeimoje, kai pats nesi tobulas.

Ak… Įsisąmoninusi šiuos žodžius pajuntu, kad džiūsta burna. Kristianas spokso į mane, iš veido nieko nesuprasi. Daugiau jis man nieko neatskleis. Kaip gaila. Man sukasi galva – jis kalba tarsi niekur nieko. Ir ponia Robinson jį mylėjo. Po velnių… Gal ir tebemyli? Tarsi būčiau gavusi spyrį į pilvą.

– Ar ji tave vis dar myli?

– Vargu, bent jau ne tokia meile kaip anksčiau. – Kristianas susiraukia, tarsi niekada nebūtų apie tai galvojęs. – Daug kartų tau sakiau, kad visa tai buvo labai seniai. Visa tai – praeitis. Nieko negalėčiau pakeisti net norėdamas, bet ir nenoriu. Ji apsaugojo mane nuo manęs paties. – Jis suirzęs šlapia ranka persibraukia per plaukus. – Dar niekada su niekuo nesu apie tai šnekėjęsis. – Trumpai patylėjęs priduria: – Išskyrus, žinoma, daktarą Fliną. O dabar apie tai kalbuosi tik todėl, kad noriu pelnyti tavo pasitikėjimą.

– Aš tavimi pasitikiu, tik noriu tave geriau pažinti, bet jei tik mėginu su tavimi pasikalbėti, tu išblaškai mano dėmesį. Tiek daug dar norėčiau sužinoti…

– Ak, dėl Dievo meilės, Anastazija! Ką nori sužinoti? Ką turiu daryti? – Kristiano žvilgsnis liepsningas, ir nors balso jis nekelia, suprantu, kad tramdo įniršį.

Įbedu žvilgsnį į savo rankas vandenyje, praskaidrėjusiame ėmus sproginėti vonios putų burbulams.

– Tik mėginu suprasti; tu – tikra mįslė. Visai nepanašus į jokį mano pažįstamą žmogų. Džiaugiuosi, kad pasakoji man tai, ką noriu žinoti.

Jėzau , tikriausiai „Cosmopolitan“ kokteiliai įkvėpė drąsos, bet staiga pajuntu negalinti pakęsti mus skiriančio tarpo. Neišlipdama iš vandens pasislenku į kitą vonios pusę ir mūsų oda susiliečia. Jis įsitempia ir nepatikliai mane nužvelgia, tarsi galėčiau įkąsti. Ką gi, tai bent netikėtas posūkis . Mano pasąmonė spokso į jį tyli, nustebusi ir susimąsčiusi.

– Prašau, nepyk ant manęs, – sušnabždu.

– Nepykstu ant tavęs, Anastazija. Tik prie tokių pašnekesių – prie tokio tardymo – aš nepratęs. Taip kalbuosi tik su daktaru Flinu ir su… – Kristianas nutyla ir suraukia kaktą.

– Su ja. Su ponia Robinson. Taip kalbiesi su ja? – pamėginu išprovokuoti Kristianą, tramdydama įtūžį.

– Taip, su ja.

– Apie ką?

Kristianas visu kūnu pasisukdamas į mane sujudina vandenį ir tas per vonios kraštus ištykšta ant grindų. Jis apkabina mane per pečius ir atsiremia į vonios sienelę.

– O tu užsispyrusi, ar ne? – šiek tiek suirzęs sumurma.– Apie gyvenimą, apie pasaulį, apie verslą. Anastazija, mudu su ponia Robinson pažįstami labai seniai. Galime šnekėtis apie viską.

– Kalbatės ir apie mane? – tyliai klausiu.

– Taip. – Jo pilkos akys atidžiai mane stebi.

Prikandu apatinę lūpą tramdydama staiga siūbtelėjusį ir besiveržiantį pyktį.

– Kam jums apie mane kalbėtis?

Stengiuosi neverkšlenti ir nekalbėti irzliai, bet nieko neišeina. Suprantu turinti liautis. Per daug jį mygu. Mano pasąmonė vėl priglaudžia delnus prie burnos kaip Munko „Šauksme“.

– Dar nebuvau sutikęs tokios moters kaip tu, Anastazija.

– Nebuvai sutikęs tokios, kuri nepasirašytų sutarties nieko neklausinėdama?

Kristianas papurto galvą.

– Man reikia patarimo.

– Prašai ponios pedofilės patarimo? – piktai tarsteliu. Tik pamanyk, kaip man sunku valdyti pyktį.

– Anastazija, liaukis, – prisimerkęs griežtai atrėžia Kristianas. Čiuožiu plonu ledu ir kišu galvą po kardu. – Nes pasiguldysiu ant kelių ir išpersiu. Nenoriu su ja nei sekso, nei romantikos – nieko. Ji tik miela, brangi draugė ir verslo partnerė. Ir viskas. Kadaise mudu kai kas siejo, tie santykiai buvo nepaprastai naudingi man ir sužlugdė jos santuoką, bet tai jau praeitis.