А Моллой - X istorija

– Lasciarla sola.

Ką?

Pasigirsta kažkieno balsas.

Atstokit nuo jos.

– Coniglio!

Bailys.

Kas jis toks?

Matau skriejant stiprų kumštį; vienas pašlemėkų lekia į šalį tarsi pūkelis, nupūstas vėjo ar milžino. Jis išties kilsteli į viršų ir šlumšteli žemyn. Vadas klykdamas mėgina išsisukti, bet ir jį parbloškia sunkus kumštis. Du sykius tvoja į tatuiruotą snukį, tykšta kraujai. Kaip ryškiai raudonas rašalas.

Aklagatvio prieblandoje išvystu gražų įdegusį veidą. Kas jis toks? Ne Roskerikas, šito žmogaus aš nepažįstu. Bet vyrukas man padėjo. Be to, jis ne vienas – su puikiai vilkinčiais draugais. Jie doroja mane užpuolusius jauniklius, vienas narkomanų gargaliuodamas guli ant purvinų grindinio akmenų, kiti du dar priešinasi. Mėginu prisidengti suplėšytos suknelės skiautėmis. Dairausi, kaip pasprukti. Tai siaubinga. Peštynės įnirtingos. Kas nors tikrai bus nudurtas.

Paskui visi nutyla.

Iš tolėliau ataidi dar vienas vyriškas, sodrus, ryžtingas balsas.

– Pimpiai! Velniai jus rautų!

Be abejonės, tai Roskerikas. Jis bėga prie mūsų. Įrudusiame veide blykčioja balti dantys, žydros akys laido žaibus.

Pamatę jį narkomanai apstulbsta ir tuoj pat liaujasi priešintis. Beviltiškai žiopso vienas į kitą, paskui į Marką. Lyg vaikai, lyg išsigandę kūdikiai. Tasai prieina prie vadeivos ir žiebia į marmūzę. Tik kartą, bet smagiai.

Paskui nusišypso.

Markas šypsosi . Jo grėsminga šypsena gąsdina labiau nei smūgis, ir niekšelis ima inkšti. Aimanuodamas traukiasi atbulas, atsiremia į sieną, jam iš nosies teka kraujas. Atrodo siaubingai išsigandęs. Išsigandęs Marko Roskeriko . Dar nesu mačiusi šitaip žiūrinčio žmogaus – tai pasmerktojo mirti žvilgsnis.

Kodėl jis taip bijo Marko Roskeriko? Kas nenaudėlį taip įbaugino?

Galvoje sukasi spiečiai klausimų. Nusišluostau baimės ašaras, apsitvarkau suplėšytą suknią, bet nenuleidžiu akių. Marko vyrai griebia šunsnukius už sprando ir velka į automobilį kaip nusikaltusius mokinukus. Girdžiu užsitrenkiant dureles. Trindamosi į seną grindinį cypia padangos. Paskui stoja tyla.

Aklagatvyje liekame tik mudu su Marku Roskeriku. Jis vilki rusvą lininį kostiumą ir mėlynus marškinius, aš – sudraskytą suknelę. Esu baisiai išsigandusi ir apdaužyta, bet nenukentėjusi.

Markas įdėmiai mane nužvelgia, mėlynose akyse atsispindi užuojauta ir pyktis.

– Ar tu sveika, X. ? Man labai gaila. Tikrai labai gaila.

– Bet... bet...

Per daug nenukentėjau, esu apysveikė. Ant kūno tik kelios mėlynės ir įbrėžimai. Bet nuotaika baisi, esu įsiutusi, pažeminta ir priblokšta. Kas tasai vyras, vieną dieną mane atstumiantis, o kitą išgelbstintis?

Turiu tai sužinoti.

– Kas tau pranešė, kad aš čia? Kaip? Iš kur... Nesuprantu, kas čia vyksta.

Markas nužvelgia mane nuo galvos iki kojų, bet ne kaip vyras, o kaip gydytojas. Mano keliai nubrozdinti. Ant mėlynos suknelės ties pilvu matyti kraujo dėmė. Kraujas ne mano, o vaikino, mėginusio mane išžaginti. To, kurį taip taikliai nokautavo Markas.

Čia vyko tikros skerdynės. Pamatau Roskeriką kitomis akimis. Šis vyras gali būti ir tikras aristokratas, ir žiaurus žvėris. Ne, ne žiaurus. Bet ir ne pernelyg rafinuotas. Prisimenu per praėjusį susitikimą jį mūvėjus perplėštus džinsus, rusvą jo šlaunies odą; žvėries atspindys civilizuoto vyro aprangoje. Kaip jis išgąsdino tuos šunsnukius vien savo pasirodymu.

Nebežinau, ką manyti.

– Aleksandra, ar nuvežti tave pas gydytoją?

Pamažu peikėjuosi.

– Ne, aš esu... Man viskas gerai. Jie... Jie tiek toli nenuėjo, pasirodėt pačiu laiku, tik nežinau...

– Ar kreipsies į policiją? Gal pavėžėti iki nuovados?

Sudvejoju. Norisi rėkti taip, kad sudrebinčiau net Vezuvijaus viršūnę. Kita vertus, trokštu kuo greičiau pamiršti šį baisų nuotykį, nes patyriau jį per savo kvailumą. Vaikštinėjau po prastą vardą turinčius rajonus mieste, garsėjančiame ne tik grožiu, bet ir nusikaltėliais. Elgiausi kaip kvaila mergiotė, naivi ir nenuovoki užsienietė.

– Dėl policijos dar turiu pagalvoti. Kol kas nežinau.

Markas liūdnai, kone atsiprašomai šypteli. Tada klausiu be užuolankų:

– Vis dėlto – kaip? – Man būtina šitai žinoti. – Kaip mane radai?

Jis linkteli, tarsi išgirdęs pagrįstą klausimą. Toks šis ir yra.

– Atleisk, X. , turbūt labai nustebsi. Nuo tada, kai apsilankei mano rūmuose, nuolat apie tave galvoju.

Negi rausteli? Ne, to negali būti. Bet jo pasitikėjimas savimi akimirką susvyruoja. Markas numoja ranka, tarsi norėdamas atsikratyti sumišimo.

– Noriu tave iš čia išvežti, kad galėtum susitvarkyti, nusiprausti. Paskui pavaišinsiu pietumis. Labai prašau neatsisakyti. Tada viską paaiškinsiu.

Kas per žmogus tasai Markas Roskerikas? Ir kas čia dedasi?

Man nerūpi. Tikrai nerūpi. Jaunas gražuolis išgelbėjo mane nuo mano pačios kvailumo ir nuo daug blogesnio dalyko – apie šitai nebenoriu net galvoti. Siūlosi man padėti. Neturiu valios atsisakyti; paklūstu jam.

– Gerai, – atsakau. – Prašau parvežti mane namo.

Nuo tylos net ausyse spengia. Markas linkteli, ima mano ranką, pakelia prie lūpų ir švelniai pabučiuoja. Mus apsupa tyla. Noriu, kad jis vėl pabučiuotų man ranką, bučiuotų, bučiuotų...

Šeštas skyrius

Vis dėlto atitraukiu plaštaką tarsi nutvilkyta. Kur aš veliuosi? Mano jausmai prieštaringi. Vis dar drebu po užpuolimo.

Parodau į krauju suteptą suknelę.

– Noriu grįžti į savo butą.

– Žinoma, žinoma, – supratingai linkteli Markas. – Tau reikia persirengti. Eime šiuo keliu, X. , mano automobilis stovi Sperancelos gatvėje, už kelių šimtų metrų.

Nežinau, kokios transporto priemonės tikėtis – mazeračio, bentlio ar arklių traukiamos karietos su livrėja pasipuošusiu vežiku. Bet Markas vairuoja įspūdingą sportinį mersedesą: dvivietį, brangų, naują, greitą, tamsiai mėlyną su sidabriniu atspalviu. Nedidelį prašmatnų automobilį, patogų sukiotis purvinose ir siaurose gatvėse.

Atsisėdu šalia Marko. Salonas dvelkia šeimininku: kvapas švarus ir rafinuotas, sumišęs su gundančiu kūno prausikliu ar kvepalais. Odinės sėdynės. Iki Santa Lučijos nuvažiuojame per kelias minutes, vingiuojame pro skurdžių kvartalus, pro mažus namiūkščius, panašius į celes – ten gyvena varguoliai. Paskui pasukame prie neoklasicistinio stiliaus pastatų kvartalo – naujesnio Neapolio.

Važiuojame beveik tylėdami. Neišmanau, ką sakyti. Esu per daug sugniužusi ir nusiminusi. Ir baisiai susižavėjusi Marku Roskeriku. Mano jausmai visai sumišę. Būgštauju ar vėl nebūsiu apsigavusi dėl savo seksualumo. Liaukis, X . Markas yra tiesiog vyras.

Bet žiauriai gundantis vyras.

Jis užtikrintai nardo pašėlusiame Neapolio automobilių sraute tarp mažučiukų fiatų. Paskui dirsteli į kruvinus krumplius ir trumpai sukikena.

– Viešpatėliau, atrodau kaip boksininkas po šešto raundo. Nenorėjau jam užvožti taip smarkiai.

Marko žodžiai pralaužia tylos užtvanką. Apiberiu jį klausimais.

– Kas buvo tas vadeiva? Ir visi kiti?

Markas nenuleidžia akių nuo kelio.

– Pasak vietos moterų – si buca sai, renzo si buca.

– Prašau?

– Badytis. – Markas rimtu veidu papurto galvą. – Pažodžiui tai reiškia kiurdyti savo kūną.

– Kalbi apie narkomanus?

– Taip.

Pagaliau suprantu, apie ką jis kalba. Priklausomi nuo heroino. Ieškantys dozės, o paskui šio to daugiau. Nenutuokiu, ką apie juos manyti. Nekęsti ar gailėtis? Ir viena, ir kita.