А Моллой: X istorija

Vaikštinėdama siaurais, judriais, operose apdainuotais Neapolio varguomenės rajonais Spacca ar Quarteri Spagnoni, atsiduriu tarsi filme, sukurtame meistriško režisieriaus ir vadinamame Italija. Viskas tikra: siauruose tarpduriuose sėdinčios neapolietės skuta bulves ir darinėdamos moliuskus garsiai liežuvauja apie seksą; juodai vilkinčios pagyvenusios moterys neša gėles ir degioja žvakes prie Švenčiausiosios Mergelės altorėlių gatvių sankryžose. Žavūs vaikiščiai šveičia picą sėdėdami ant mėlynų Lambretta motorolerių ir stengdamiesi neapsidrėbti pomidorų tyre brangių kelnių. Itin aukštaūgės moteriškės – iš tiesų transeksualai – mūvėdamos aukštakulniais slysčioja ant grindinio akmenų, pajuodijusių nuo Vezuvijaus lavos. Jos skuba į keltą, plaukia ieškoti vienos nakties nuotykių Iskijoje ar Kaprio saloje.

O čia slegia nepaaiškinama tyla, stebina šiukšlių krūvos senamiestyje, kartkarčiais už kampo išnyra apkūnūs kelias dienas nesiskutę vyrukai dalykiniais kostiumais. Pamatę mane su Zara suknele jie greitai dingsta, o aš lieku spoksoti viena į seną Diego Maradonos plakatą klaikioje spiginančioje popiečio kaitroje, nes vietos gyventojai prigulę pokaičio.

Ir tada nutinka neįsivaizduojamas dalykas.

Jau dvi savaites dirbu ir apie jį negalvoju. Viskas einasi puikiai. Šiandien jaučiu lengvas pagirias. Esu Ispanų kvartale. Praėjusį vakarą su Džesika ir jos draugais italais bare prie universiteto gėriau pigius kokteilius. Smagiai praleidome laiką. Buvo linksma. Apie Marką nekalbėjome. Apdairiai vengėme „Gambrino“ kavinės ir kitų prašmatnių vietų, kur jis galėjo pasirodyti.

Nuo pagirių mano galva vis dėlto sunkoka. Be to, pasiklydau. Atsiduriu tuščiame nykiame aklagatvyje. Žiūriu į mėlyno dangaus rėžį, ribojamą dviejų aukštų pastatų. Labai karšta. Švelnus popiečio vėjelis siūbuoja skalbinius. Mane troškina. Žiūriu į ryškiaspalvius – raudonus, mėlynus ir juodus – apatinius, linguojamus vėjo. Jie simbolizuoja laisvamanišką ir nevaržomą seksualumą.

– Sveika.

Atsigręžiu.

– Pinigus.

– Atiduok pinigus!

Keturi vaikėzai – greičiau jaunuoliai – užtveria išėjimą iš aklagatvio. Jie stovi nuo manęs per penkis metrus. Aukšti, liekni, jie ateina mano pinigų. Šitiek itališkai suprantu.

Atiduok mums pinigus.

Staigiai apsigręžiu – apima neviltis. Pamiršau esanti aklagatvyje. Desperatiškai žiūriu aukštyn, gal kas nors pažvelgs pro langą. Bet matau tik užtrauktas užuolaidas. Žmonės nusigręžia ir užsiveria, atsiriboja. Nežiūrėk, neliudyk, nepasakok. Omerta.

– Atiduok pinigus.

– Aš neturiu pinigų!

Kodėl taip darau? Kodėl priešinuosi? Šie vaikėzai yra tikri narkomanai – keturi iš tūkstančių, besibastančių Neapolyje, priklausomų nuo Camorra kvaišalų. Purvini džinsai, pageltę veidai, krauju pasruvusios akys – man tai nieko gero nežada. Jiems reikia tik kelių eurų, tiesa?

Bet aš pati turiu labai nedaug sunkiai uždirbtų pinigų. Teks dėl jų pakovoti.

– Neturiu pinigų. Atstokit nuo manęs!

– Karvė, – sako vienas, aukščiausias ir liesiausias, su panieka. – Amerikinė karvė!

Amerikinė karvė.

Tegu juos velniai! Klykdama ir rėkdama nutariu prasibrauti. Tik šitai ir galiu. Kuo greičiau bėgti ir patekti į didžiąją Ispanų kvartalo gatvę, kur guminiais batais avintys žuvų pardavėjai blizgančiomis svarstyklėmis sveria šviežią savo prekę sidabriniais žvynais, ir raudonas žuvų kraujas nudažo juodus grindinio akmenis.

Vienas iš narkomanų išsitraukia peilį. Ilga geležtė grėsmingai žvilga popiečio saulėje.

Jis nusišypso.

Per vėlai suvokiu taip lengvai jų neapmulkinsianti.

Penktas skyrius

Po galais! Jei priešinsiuosi, jie gali mane nužudyti, tegu ir netyčia. Išsigąstu peilio. Jis grėsmingas ir ilgas.

Vienas vaikinas su nevykusiai ištatuiruotu kaklu, išdžiūvęs kaip skiedra, žengia artyn. Jis užspeičia mane į kampą kaip Neapolio žiurkę.

Peilis ilgas kaip pimpalas ir kietas. Bejėgiškai dirsteliu į dangų, paskui į negailestingą aklagatvio tamsą vaikigaliams už nugaros. Ne, jokios vilties ištrūkti nėra. Neturiu kur dėtis, esu palikta likimo valiai.

Pasitelkdama varganas italų kalbos žinias mėginu prašytis paleidžiama. Kreipiuosi į gaujos vadą.

– Per l’amore del cielo – dėl Dievo meilės, maldauju – ti prego di tutto cuore – maldauju iš visos širdies...

Jis nusikvatoja siaubingu pamišėlio juoku.

– Ak, gražuole, gražuole. – Ir grįžteli į besivaipančius draugelius, paskui vėl į mane. – Velniškai gundanti. Tiesa? Seksuali mergaitė.

Turbūt tik tiek ir temoka angliškai.

Velniškai seksuali mergaitė.

Mano įniršis ir pyktis auga. Niekšelis stovi per du metrus nuo manęs. Tereikia akimirkos, ir jis mane pagriebs. Stipriai prisispaudžiu prie senos drėgnos sienos. Ji tokia tamsi ir šalta, tarsi niekada nebūtų buvusi paliesta saulės spindulių. Į šias lūšnas ir į šių vyrukų protus neprasiskverbia saulė. Vienas iš užpuolikų sako:

– Divertiamochi...

Žodis reiškia „pasilinksminti“. Taigi jie žada linksmintis su manimi. Puikiai suprantu, ką tai reiškia.

Jaučiu purvinas rankas griebiant už dilbių, traukiant suknelę, mėginant ją nuplėšti. Suknelė dryksta per petį, apnuogindama liemenėlę. Dar viena ranka griebia mane už krūtų, nusmaukia petnešėles, peilio geležtė perrėžia sagtelę.

Keikdamasi dangstausi krūtinę. Plūstuosi.

Bet niekšai tik kvatojasi. Apsupę mane grabalioja iš visų pusių, tarsi jų būtų visas tuzinas, rauna plaukus, traukia už rankų, mėgindami atplėšti mano delnus nuo krūtinės.

– Liaukitės!

Bergždžiai mėginu kuriam nors įspirti; nors esu vienui viena ir užspeista į kampą, neketinu pasiduoti. Neleisiu savęs liesti. Neleisiu žaisti su manim.

Kiek galėdama muistausi stengdamasi išsivaduoti, bet niekšų per daug, keturi išstypę, besivaipantys italiūkščiai. Su vienu šunsnukiu tikrai susidoročiau – spirčiau į kiaušius, parklupdyčiau ant grindinio. Bet keturių neįveiksiu. Nepajėgiu priešintis, jie grabalioja mane rankomis, plėšia suknelę, graibo šlaunis...

– Liaukitės! Prašau liautis! Tuoj pat liaukitės!

Bet jie tik vis garsiau kvatojasi, juokas aidi tuščiame aklagatvyje, atsimuša nuo uždarytų langinių ir suskeldėjusių sienų. Šalta ranka užčiaupia man burną ir nutildo riksmą. Svarstau, ar nevertėtų pasimelsti. Nesimeldžiau metų metus, bet gal dabar atėjo laikas. Gal man suteikta paskutinė galimybė? Kandu užpuolikui į ranką, šis atitraukia ją nuo burnos, o aš kiek galėdama garsiau išrėkiu:

– Pažįstu Marką Roskeriką! Jis mano draugas – lui e mio amico!

Reakcija žaibiška. Gerokai suglumę vaikinai atitraukia rankas. Vadas dėbteli į mane, skvarbiai žvilgteli į akis norėdamas įsitikinti, ar nemeluoju. Kitas linguoja galvą.

– Guappo! – linkteli dar du bendrai šlykščiais išbalusiais veidais.

Dar kartą surinku:

– Aš jį pažįstu. Lordą Roskeriką! Jis mano geras draugas!

Iš to jokios naudos. Man nepavyksta įtikinti užpuolikų. Arba jie mano, kad meluoju, arba jiems nusispjaut į Roskeriką. Vaikėzai piktai išsiviepia ir vėl ima artintis, akinami šlykščių ketinimų.

Purvina ranka vėl užspaudžia man burną, kita grabinėja kūną; beveik nebeturiu jėgų priešintis. Tai štai kas tau nutiks, galvoju, štai ir būsi išprievartauta – beveik netenku sąmonės, užsimerkiu, grimztu į skausmo ir pažeminimo gelmes...