А Моллой - X istorija

Valandos bėga. Nors džiūsta burna, neatitraukiu akių nuo monitoriaus. Roskeriko rūmai. Galiu juos rasti Google . Roskeriko rūmai...

‘Ndrangheta... Camorra... The Sacra Corona Unita...

Po velnių. Panaršau Google . Akimirksniu randu nuorodą žiniatinklyje, skirtame Neapolio menui ir architektūrai. Džesika teisi. Roskeriko rūmai yra garbinami meno istorikų. Ir iki jų iš tiesų vos dešimt minučių kelio pėstute.

Apima troškimas ten patekti. Dabar. Bet man nederėtų. Ir vis dėlto reikia. Bet negaliu. O gal galiu? Ne, nevalia ten eiti. Antra vertus, kodėl ne? Tai mano užduotis, tokia diplominio darbo tema. Turiu pasiteisinimą, ne, turiu dingstį . Galėjau ramiai sėdėti namie, Amerikoje, Kalifornijoje, ir nuobodžiai ieškoti informacijos apie mafijos gaujas internete. Bet atvykau į Neapolį, kad viską pamatyčiau savo akimis. O Markas Roskerikas, be jokios abejonės, gali papasakoti daugiau. Jis remia pinigais nukentėjusius nuo mafijos žmones.

Kodėl jis šitaip elgiasi? Graužiamas kaltės?

Kol sveikas protas neverčia apsigalvoti, nusitraukiu šortus, užsitempiu džinsus, apsiaunu sandalus ir apsivelku paprastą baltą palaidinukę. Kukliai. Galbūt užsimausiu apyrankę. Man patinka Džesikos apyrankių skambesys ant įdegusio riešo. Gal purkštelėti kvepalų? Taip, būtinai. Užsidėti saulės akinius? Nereikia.

Vis dėlto nepakenks.

Tikėjausi užtruksianti dešimt minučių, bet vis dar žingsniuoju įkaitusiomis ir pilnomis žmonių gatvėmis. Pro vairuotojus ir motociklininkus, pro užeigas ir madingų drabužių parduotuves, pro vyrus įraudusiais veidais, nešančius padėklus su baltutėle, minkšta, šviežia mocarela į restoranus. Virėjai tuo metu ilsisi prieš gamindami pietus, traukia cigaretę kiparisų pavėsyje.

Paskui vaizdas išplatėja, tampa itin erdvu, padvelkia senove, kad net suglumstu. Kjaja gatvė virsta marmurinių laiptų ir esplanadų virtine. Apstulbusi dairausi, pradingstu tarp skubančių verslininkų brangiais kostiumais ir policininkų, besidalijančių vieną didžiulę picą prie kavinės. Miestas staigiai kyla virš jūros lygio. Sutrinku: kopiu aukštyn ar žemyn? Palypėjusi keliais nublizgintais senoviniais laiptais, žvalgausi į kairę ir į dešinę, imu būgštauti – be reikalo.

Štai jie. Atpažįstu iš nuotraukos internete didžiulį rūstų XVI–XVII amžiaus pastatą tvirtomis sienomis, dar menančiomis gotikos laikus. Beveik kalėjimas, tik nuostabus kalėjimas – saulės atokaitoje tviska rusvai gelsvi, vos ne rožiniai mūrai, palmės meta platų šešėlį. Lentelėje skelbiama: Roskeriko rūmai .

Angliškai prie pavadinimo reikėtų pridėti artikelį: The Palazzo Roscarrick. Man tai patiktų.

Žingsniuojant siaurėjančia gatve, širdis lipa pro gerklę. Galiausiai prieinu milžiniškas duris. Nedrąsiai pabeldžiu didžiuliu geležiniu plaktuku, bet niekas nepasirodo. Pasijuntu kvailai. Kaip našlaitė, ieškanti įėjimo į prieglaudą. Nesąmonė. Reikia nešdintis iš čia.

Staiga durys atsiveria. Į mane stebeilija uniformuotas vyras. Kas jis? Vyresnysis liokajus? Kamerdineris? Šis pasaulis man visiškai nepažįstamas.

Vyriškis sutrikęs. Matyt, nesitikėjo lankytojų. Gal mano, kad pabeldžiau ne į tas duris.

– Ko norėtumėt?

Viešpatėliau, dabar teks pasitelkti italų kalbos žinias. Prabilti apgailėtina mokykline italų kalba.

– Buon giorno... Kalbėti, – lemenu.

– Nevarkit, aš kalbu angliškai, – atsako vyras be menkiausio itališko akcento. Gal anglas? – Kuo galiu padėti?

– Hmm, norėčiau pamatyti... Poną Roskeriką. Turiu omenyje lordą. Norėjau pasakyti... – Kaip niekinga. Iškaistu. Nederėjo čia ateiti. – Esu hmm... studentė iš Amerikos. Šį tą tyrinėju. Na, mane domina Camorra ... Ne vien ji... – Ką dar pridurti?

Matant beviltiškas mano pastangas tarno, jei tik jis tarnas, veido išraiška sušvelnėja. Keturiasdešimtmečio veide šmėsteli atlaidi šypsenėlė.

– Mano ponas yra lordas Roskerikas. Norite jį pamatyti? Kaip man jus pristatyti?

Nagi, Aleks, pasuk smegenėles. Naudokis proga.

– Pasakykit, kad esu mergina iš „Gambrino“ kavinės.

Vyriškis vos kilsteli antakius ir pamoja įeiti pro didžiules duris. Atsiduriu Roskeriko rūmuose. Lordo Roskeriko rūmuose, ne šiaip kokiame sename pastate.

Dairausi po vestibiulį – čia prieblanda, saldžiai dvelkianti bičių vašku, orchidėjomis ar lelijomis. Lubos skliautuotos. Tolumoje matyti atviras ūksmingas vidinis kiemas, trykštančio fontano vandenyje žaidžia saulės spinduliai.

Tyla. Saulė. Grįžta tarnas.

– Lordas Roskerikas jūsų laukia.

Trečias skyrius

Paskui liokajų ar kamerdinerį – nė nežinau, kaip vadinti – seku šio didžiulio pastato salėmis ir koridoriais.

Eidama aikčioju. Daugmaž tokius lordo rūmus ir įsivaizdavau, bet tikrovė pranoksta vaizduotę. Ilgo koridoriaus siena nukabinėta dideliais rimtų giminės protėvių portretais, nutapytais XVIII amžiuje. Probėgšmiais matau milžiniškus kambarius – įspūdingus vestibiulius ir pokylių menes su aukštais langais, nors daugelio jų užuolaidos nuleistos. Koridorius išmuštas prabangiais blankiai žalių atspalvių apmušalais. Tikriausiai kiniškais ir labai senais.

– Prašom čia.

Kokio didumo šie rūmai? Kokius turtus valdo jų šeimininkas?

Trokštu stabtelėti ir apsižvalgyti. Pasigrožėti. Čia dera sunkūs ispaniško riešutmedžio ir lengvesni karaliaus Jurgio epochos angliški baldai, matyti ir vienas kitas šiuolaikinis niekutis. Tamsios solidžios aliejumi nutapytos drobės kabo pramaišiui su abstrakcionistų darbais. Pašėlusios XX amžiaus spalvos pagyvina niūrų senovinį koloritą. Čia justi jauno besimėgaujančio gyvenimu esteto skonis. Šie rūmai – ne muziejus. Viena siena išpuošta senoviniais ginklais. Bent jau man jie atrodo senoviniai.

Tarnas dar sykį pasuka už kampo, ir pro dideles medines duris mudu išeiname į kitą atvirą kiemą. Mano susižavėjimas virsta apstulbimu. Negaliu atplėšti akių nuo pasieniais kylančių per visus penkis aukštus dvikrypčių akmeninių laiptų, panašių į stuburo slankstelius. Įspūdinga ir labai teatrališka architektūra.

– Tai vadinamieji sakalo sparnų laiptai, būdingi Neapolio barokui. Suprojektuoti Ferdinando Sanfeličės mano protėviui, lordui Roskerikui devintajam.

Šeimininko balsas kaip tikro anglo, švelnus, tvirtas ir sodrus. Žinau – tai jis stovi man už nugaros. Ar sekė iš paskos, kai ėjau varvindama seilę it kvaiša turistė per nuostabiuosius jo rūmus? Ar mane stebėjo?

Markas kalba toliau:

– Šie laiptai tokie platūs todėl, kad pastatyti žirgams. Sugrįžę į rūmus riteriai pro pietines duris įjodavo tiesiai į šį kiemą ir kopdavo į viršų nenulipdami nuo žirgų. Gyvuliai buvo išmokyti nulipti laiptais ir patys susirasti arklides. Ganėtinai beprotiška, tiesa?

Gelia įšriestą sprandą. Iškaistu. Nenoriu atsigręžti ir pažvelgti į akis vyrui, turinčiam laiptus arkliams. Mano sandalai pigūs ir prasti. Čia tiktų vakarinė suknia. Nevertėjo ateiti.

– Taigi mergina iš „Gambrino“ kavinės... – Šeimininko balse girdėti juoko gaidelės. – Kaip iš romano.

Pagaliau atsigręžiu. Jis visai čia pat, šypsosi puse lūpų.

– Tai jūs toks, – sakau.

– Koks?

– Tai jūs kaip iš romano.

– Prašau?

– Markas Ksavjė Roskerikas, lordas Roskerikas. Ir taip toliau, ir panašiai...

Ką, velniai rautų, čia pliurpiu? Ką išdarinėju? Gal man insultas? Bet galva, rodos, veikia. Markas spokso į mane, aš į jį. Tarnas lūkuriuoja.

Markas mūvi minkštais išblukintais mėlynais džinsais. Avi puikius rudus angliškus batus ir vilki pusiau atsagstytus baltus Byronic medvilninius marškinius. Vienos sagos trūksta. Drabužis gerai nudėvėtas. Siūtas pagal užsakymą, bet senas. Puiki batų oda dera prie rusvos jo paties odos. Dantys baltutėlaičiai.