А Моллой: X istorija

– Nekenčiu ketvirtadienio ryto. Prakeiktų išlepintų mergiščių, kurias turiu mokyti anglų kalbos.

– Ką padarysi...

– Tos princesės tik brūžinasi nagus ir šnekasi apie orgazmą. Aš nejuokauju, X . Šis vyrukas prieinamas, jeigu tik labai nori. Jis aukoja labdarai, taip padeda mafijos aukoms. Tai gali būti tavo proga. Tavo kelias. Ar jis išties tau taip patinka? Sąžiningai prisipažink, X .

Sulaikau kvapą. Ar tikrai? Ar tikrai? Ar ketinu leistis į šį paslaptingą nuotykį? Ar noriu į visa tai painiotis? Susidurti akis į akį su mįslingu, grėsmingu žmogumi?

Taip. Visi šventieji, taip! Nė vienas vyras per mano trumpą gyvenimą nėra padaręs tokio įspūdžio, taip sujudinęs, suteliūskavęs geismo vandenų, kaip jis. Per kelias valandas tik keliskart dirstelėjo į mane, paskui tyliai išnyko, apmokėjęs mūsų sąskaitą. Tik tiek tepadarė, bet šito su kaupu užtenka.

Taip. Aš tikrai noriu į visa tai painiotis. Taip, taip, taip, taip, TAIP!

– Galbūt, – atsakau.

– Aha, supratau. Jei turėtum bent menkiausią galimybę, dantimis nuplėštum jam marškinius. Kaip tikra kekšė.

– Tuos pasiūtus pagal užsakymą iš egiptietiškos medvilnės?

Džesė nusikvatoja.

– Kaip tik tuos, išsiuvinėtus Antverpeno našlaičių rankomis.

– Taigi...

– Jei tau smalsu, jis gyvena garsiuose rūmuose – Kjaja .

– Kur?

– Kjaja. Visai tavo kaimynystėje. Maždaug dešimt minučių pėstute nuo Santa Lučijos. Roskeriko rūmus gali rasti Google . Vos ne ranka pasiekiama. Drožk pas jį tiesiai po pietų, išklausinėk apie Camorra ir, jei pasiseks, iki vakarienės galėsi ir pasidulkinti, ir surūkyti cigarą. Žinoma, jei tik tavęs nenušaus jo asmens sargybiniai. Gerai, man metas eiti. Būk atsargi!

Džesė padeda ragelį. Man daužosi širdis. Spoksau į Tirėnų jūrą ir dantytas Kaprio apybrėžas. Vadinasi, jis gyvena labai arti. Rūmuose. Žinoma, rūmuose. Kurgi dar tokiam turtuoliui gyventi?

Stovėdama balkone užsisvajoju. Įsivaizduoju jį – Marką Roskeriką, jaunąjį lordą Roskeriką, gražų sinjorą – vaikštinėjantį erdviame kambaryje su milžiniškais langais, pro kuriuos sklinda Kampanijos saulė. Rūmų sode auga palmės, pro jį tarsi lengvas šlamesys skverbiasi Neapolio gatvės triukšmas. Pakumpęs tarnas atsargiai kiūtina pro senolių portretus, nešdamas ką tik pataisytą pusrytį. Matau sidabrinį kavos servizą, žaliųjų citrinų marmeladą, ant porcelianinės lėkštutės išdėliotus citrinos griežinėlius. Šviežiai išspaustos raudonųjų apelsinų sultys užtykšta ant baltos lininės patalynės. Lyg kraujo dėmė.

Nuoga moteris. Ar šioje menamoje scenoje dalyvauja nuoga moteris? Taip, štai ji, vos įžiūrima pro Briugės nėrinių užuolaidas lyg per miglą. Nuogalė jauna, labai baltos odos. Susimąsčiusi ir nuostabi ji stovi prie saulės nutvieksto lango. Iš lovos – irgi nuogas – atsikelia Markas Roskerikas. Jo kūnas lieknas, raumeningas, oda įrudusi, Amazonės miškų medžio spalvos. Vyras žengia parketu ir apkabina jos liekną baltą liemenį, bučiuoja į nuogą kaklą. Mergina aikteli ir atsigręžia. Išvystu save. Tai aš stoviu prie to lango, nuoga lordo miegamajame. Esu jo mylimoji. Juntu tvirtas Marko rankas sau ant liemens. Tada šypsodamasi bučiuoju jo gražų veidą, tarsi melsdamasi suklumpu ant kietų parketinių grindų ir žadinu geismą... Paskui...

Taip įsisvajojusi žvilgteliu žemyn – gatvėje po balkonu į mane dėbso vaikiščias ant motorolerio. Stoviu basa, trumpučiais šortais, net prasižiojusi nuo erotinio svaigulio. Vaikiščias kokių šešiolikos, net iš tolo matau jo vypsnį. Jis staigiai apsigręžia ir pajūrio keliu nubirbia nuostabios vandens žydrynės ir Castell dell’Ovo link.

Kokia nesąmonė. Kas man darosi? Vidury dienos užplūsta erotinės svajos? Naujajame Hampšyre taip nebūdavo. Tiesa, čia ne Naujasis Hampšyras.

Turiu susitvardyti. Liko iškrauti drabužius ir nešiojamąjį kompiuterį. Pirmiausia drabužius.

Še tai tau. Šis darbas netikėtai sukelia depresiją. Prisipirkau daugybę Zara drabužių: praėjusį mėnesį firminėje San Fransisko parduotuvėje atnaujinau visą garderobą. Maniau besielgianti labai protingai. Kalifornijoje šie drabužiai atrodė labai europietiški, madingi, patogūs, kone tobuli. Ir palyginti nebrangūs.

Tačiau dabar, išvyniojusi sukneles ir kelnių kostiumus, susiraukiu. Zara drabužiai ispaniški, bet čia jie atrodo kaip amerikietiški. Tarsi būtų įsigyti kur priemiestyje ar prekybos centre. Apdarai tik­rai gražūs: juodi pieštuko pavidalo sijonai, trumpos margos vasarinės suknelės, žakardinis mini sijonas, daili nėrinių palaidinukė. Deja, šiems naujiems vasariniams drabužėliams čia, po Italijos saule, trūksta stiliaus ir rafinuotumo. Jie nepadarys įspūdžio. Nieku gyvu. Praleidusi čia vos dieną, iškart supratau: vaikščiotojas Toledo gatve turi vilkėti bent jau Prada . Čia vyrauja šilkas, kašmyras ir puikiai apdirbtas linas. Net policininkai išsipustę taip, tarsi patruliuotų ne gatvėse, o ant podiumo.

Bet aš neturiu ko rinktis, teks verstis su atsivežtiniais daiktais. Neišgaliu pirkti naujų apdarų. Todėl teks pasikliauti natūraliu žavesiu.

Kokiu?

Prieinu prie didelio senovinio veidrodžio, kabančio priešais seną geležinę lovą. Šviesa krinta iš šono. Apžiūriu save nuo galvos iki kojų. Su šortais. Basą. Dulkinu veidu. Kraustydama daiktus išsitep­liojau.

Banguoti plaukai atrodo gana gražiai. Dažniausiai. Mano ūgis maždaug metras penkiasdešimt du centimetrai, sveriu penkiasdešimt keturis kilogramus. Pasak kai kurių vyrukų, esu ganėtinai patraukli. Kartą vienas jų pavadino mane gražuole.

Kartą.

Prisikišu prie pat veidrodžio. Tyrinėju save kaip vergų turguje. Kaip romėnų vergę Turgaus aikštėje. Atgaivinu Neapolio istorijos žinias.

Ar mano nosis yra miela ir riesta, ar su kuprele? Esu strazdanota. Dantys beveik tobuli. Ausys mažytės. Nuo austrių mane vimdo. Gyvenime esu turėjusi tik tris meilužius.

Tris.

Sunkvežimiui dundant gatve per grindinio akmenis, veidrodis sudreba. Tris! Esu turėjusi tris meilužius ir nė sykį nepatyriau tikro orgazmo. Viešpatie, kaip norėčiau, kad būtų kitaip. Man įgriso geros, pareigingos ir stropios studentės vaidmuo. Duok man vasarą, bent vieną malonumų vasarą. Ir sekso. Daugybę tikro sekso.

Gal Džesė teisi, gal išties esu kekšė. Širdyje aš paleistuvė ir tik laukiu, kai iš bjauraus vikšro virsiu nuostabiu baltu drugeliu ir nusimesiu paklusnios dukrelės skraistę. Tik vieną vasarą norėčiau pabūti Bordžeto peteliške, pasipuošusia Prada , ir tapti jauna begėdiška itin turtingo vyro meiluže. Paskui prisimindama tą vienintelį nuotykį galėčiau laimingai senti. Pasakoti susižavėjusioms ir apstulbusioms anūkėms apie laisvosios meilės vasarą nuodėmingame ir jausmingame Neapolyje.

Ak, močiute, kas galėtų pamanyti!

Pakabinu drabužius senoje didelėje spintoje. Dabar beliko išvynioti ir prijungti nešiojamąjį kompiuterį. Šis darbas man nesukelia jokios įtampos. Kambaryje stovi iškleręs medinis stalas – ant jo pastatysiu kompiuterį ir atremsiu į sieną.

Prijungiu kompiuterį, kaip buvo mokiusi Džesė, ir imuosi darbo. Peržiūriu informaciją apie nusikaltėlių gaujas pietų Italijoje. Trečdalis mano diplominio darbo beveik baigtas. Vėliau eis tiesioginiai tyrimai, pokalbiai. Kelionės.

Nuotykiai.

Kol kas turiu tik pradžią.

Camorra.

Šio Neapolio nusikaltėlių sindikato ištakos kilmė neaiški. Jis gali būti siejamas su slapta Ispanijos organizacija Garduna, įkurta 1417 metais, valdant Burbonams. O gal Camorra susivienijo XVIII amžiaus pabaigoje iš nedidelių Neapolio varguomenės nusikaltėlių gaujų...