А Моллой: X istorija

Galiausiai draugas man įgriso, pasirodė esąs nuoboda. Studijos atėmė vis daugiau laiko, ryžausi stoti į universitetą. Todėl ir atsidūriau Italijoje; mano diplominio darbo tema – „ Camorra ir Cosa Nostra: istorinės organizuoto Italijos nusikalstamumo šaknys šių dienų akimis“.

Norėjau dėstyti Italijos istoriją. Kaip tik dėl to pasirinkau tokią temą – atvykau į Neapolį susitikti su Džese ir pasilinksminti. Pasiprašiusi metinių atostogų koledže, ji čia viešėjo jau pusmetį. Norėjo išmokti itališkai ir mokyti anglų kalbos; kalbėdama telefonu ir rašydama elektroninius laiškus, žavėjosi gyvenimu Neapolyje: valgiu, miestu, vyrais. Ypač šiais. Kodėl gi ne. Buvau pasirengusi prie jos prisidėti.

Norėjau pasilinksminti. Per dvidešimt dvejus metus teturėjau du draugus ir apgailėtiną vienos nakties nuotykį. Tik tiek. Džesika teisingai mane apibūdina: beveik skaistuolė, Naujojo Hampšyro madona.

Atsigręžiu. Vyriškis dirsčioja mano pusėn. Gaudo žvilgsnį. Šypteli apsimesdamas sutrikęs, nedrąsus. Tarsi mane pažinotų, tik negalėtų prisiminti vardo. Paskui vėl įninka gurkšnoti kavą.

– Jis į mane pažiūrėjo.

Džesė vėl nusikvatoja.

– Kartais jis taip daro, kraipo galvą. Jis keistuolis.

– Užsičiaupk, vis tiek nieko apie tai neišmanau. – Išgeriu paskutinį lašelį puikios kavos. – Džese, aš nepripratusi prie tokių karštų vyrų žvilgsnių. Visi Dartmuto vyrukai kaip vaikai – mūvi juokingus gansterių džinsus, vos besilaikančius ant klubų.

– Tavo draugas mėgo avėti... – Džesika pašiurpsta. – ... kroksus .

– Taip, – irgi nusikvatoju. – Kroksus ir pilkas puskojines. Verčiau neprimink.

– Jis buvo tikras matadoras.

Lordas Roskerikas toliau siurbčioja kavą. Į mane daugiau nė nežvilgteli. Nutariu apginti savo vaikiną.

– Vis dėlto puikiai išmanė matematiką.

– Aha. Bet atrodė kaip paplūdimyje vaikus linksminantis asiliukas. Gerai, kad jį metei.

– Beje, o kaip tau sekasi su vyrais? Vis dar tyrinėji vyriškąją Kampanijos gyventojų dalį?

– Na, kaip čia pasakius. Rodos, jau nemenkai pasistūmėjau į priekį...

Džesika gūžteli pečiais, šypteli puse lūpų ir užgesina cigaretę. Gražuoliukas padavėjas tuoj pat nuneša pilną peleninę, grakščiu judesiu pakeičia ją kita ir melodingai ištaria:

– Sinjorina!

Spoksau į švarią sunkaus stiklo peleninę, ją puošia XIX amžiaus pabaigos stiliumi išgraviruotos raidės CG . Aptarnavimas čia nepriekaištingas. „Gambrino“ kavinės sienos ištapytos freskomis, čia kabo kandeliabrai, ji labai garsi. Nenoromis imu spėlioti, kiek kainuoja nuostabi kava su pienu ir mažyčiai gardūs užkandėliai – minkštučiai itališkos duonelės gabaliukai su neapolietišku saliamiu. Pusę metų uždarbiavau baruose vakarais, kad galėčiau sau leisti tris mėnesius pagyventi Italijoje, rašydama diplominį darbą. Negaliu švaistytis pinigais.

Bet šiandien, pirmąjį vakarą Neapolyje, man tai nerūpi!

Vakarojame toliau. Tas vyras – Roskerikas – vis dar sėdi prie savo staliuko, nors ir atkakliai nusukęs akis į kitą pusę. Gražus profilis, puikiai pasiūtas kostiumas, bet gal geriau jį užmiršti. Dar pamatysiu labai gražių vyrų.

Gatvė priešais kavinės terasą atgyja, gyvenimas virte verda, matau vaikštant koketuojančias merginas, besišypsant flirtuojančius policininkus, vaikus ant žalių Piaggio motorolerių – berniukai irgi flirtuoja su mergaitėmis. Tai truputį vėjavaikiška, labai gyvybinga ir neapolietiška – nors nežinau, ar turiu teisę apibendrinti, nes Neapolyje ir išvis Italijoje esu vos pirmą kartą. Anksčiau Europoje esu lankiusis tik sykį – būdama aštuoniolikos praleidau lietingą savaitę Londone. Tai buvo mamos ir tėčio dovana už tai, kad laimėjau stipendiją studijuoti Dartmute.

Mama ir tėtis. Staiga širdį nuveria skausmas, gal tai namų ilgesys. Ne, negali būti. Juos palikau vos prieš dvi dienas; saulėtą kiemą su augalų laistyklėmis, mažą namelį San Chosė priemiestyje, Amerikoje.

O dabar esu Europoje, pačioje senosios Europos širdyje. Jau pamilau ją. Esu tikra, toji meilė dar sustiprės.

– Tiesą sakant, italų verčiau vengti, – staiga taria Džesika.

Nustebusi pažvelgiu į ją.

– Prašau? Sakei dievinanti italus. Netgi minėjai vardus. Kiek prisimenu, netrumpą sąrašą...

– Tikrai? – Draugė kreivai, beveik kaltai šypteli. Atrodo sutrikusi. – Na taip, žinoma. Buvo keletas. – Kiek patylėjusi priduria: – Keletas tuzinų. Turiu pripažinti, italai tikri gražuoliukai. Ir tokie velniški savimylos, kad netrukus tai pradeda erzinti.

– Ką turi galvoje?

– Pusė jų – mamyčių sūneliai, pačių italų vadinami mammone . Maždaug iki penkiasdešimties jie gyvena su tėvais, mamytės gamina valgį ir tvarko namus, netgi skalbia drabužius, o patys vaikšto pasipūtę ir išsidabinę. Fuu... – Džesika prisidega devintą cigaretę ir užsitraukia dūmo. – Tikri skystakiaušiai. Ir nuolat nešiojasi krepšiukus.

– Vyrai su rankinėmis?

– Taip, tai odiniai aksesuarai vyrams. Velniškai tinkami metroseksualams . Ir dar nemūvintiems kojinių, tik trumpikes. Į ką gi tai panašu: vaikščioti su kostiumu be kojinių? Apsimauk kojines, kvaileli, gana čia dabintis ir gražintis. Po galais, baruose prie vyrų tualeto nutįsta ilgesnė eilė, negu prie moterų. Žinai, po kurio laiko tai ima nervinti. Na, tu tik pažiūrėk, rimtai pažiūrėk! – Džesika energingai mosteli liekna įdegusia ranka, sužvanga sidabrinės apyrankės. Plačiu mostu ji rodo į Toledo gatvę, operos teatrą ir karališkųjų rūmų aikštę; tolumoje tyvuliuoja Tirėnų jūra. – Pažiūrėk į visas tas prakeiktas šiukšles, tą purvą. Kodėl neapsikuopus? Gal sinjorai be kojinių nors trumpam pamirštų odinius krepšelius ir sutvarkytų savo sušiktą miestą? Tikras vyras padarytų kaip tik taip.

Įsivyrauja tyla.

– Man reikia išgerti, – taria draugė.

Užsisakome gėrimų. Du Venecijos kokteilius. Neturiu supratimo, iš ko jie. Džesika užsako gėrimus beveik nepriekaištinga, pavydėtina italų kalba. Per pusmetį ji puikiai pramoko itališkai, šneka bemaž laisvai. Nusmelkia pavydas. Aš pati vos įstengiu suskaičiuoti iki trijų. Bet atsigriebsiu: atvykau čia pasiryžusi išmokti itališkai. Ir labai viliuosi, Dievui padedant, įsimylėti.

Ak, kaip norėčiau įsimylėti. Pamesti galvą iš meilės, o ne apsimetinėti mylinti, kaip buvo su kroksus avinčiu matematiku Polu. Jei tikrai įsimylėčiau, tai būtų pirmas kartas gyvenime. Juk man jau dvidešimt dveji. Kartais svarstau, gal likimas man pašykštėjo šios dovanos, gal niekad nepatirsiu tikros meilės. Ar girdėjote apie vargšelę X .? Gydytojai išmėgino įvairiausius metodus, bet ji nesugeba įsimylėti. Tikriausiai neprošal išsiųsti ją į senmergių kliniką.

– Sinjorina, gėrimai.

Padavėjas pastato ant stalo kokteilius. Dvi plačios taurės ant ilgų kojelių per tris colius pripildytos ryškiai oranžinio skysčio.

Įtariai žiūriu.

Džesika šypteli ir nusikvatoja. Tamsūs jos plaukai dailiai pakirpti, visai kitaip negu Dartmute.

– Nesijaudink, X . Tiesa, spalva kaip radioaktyviųjų nuotekų, bet pažadu, kad paragavusi nenusivilsi – skonis puikus, netgi praš­matnus.

Paimu taurę ir pauostau kokteilį. Paskui gurkšteliu – nuostabus apelsinų skonis, susipynęs su kažin kuo aitriu, gėrimas truputį karstelėjęs, be to, stiprus. Puiku.

– Baltasis vynas, gazuotas vanduo ir apelsinų likeris Aperol . Nieku gyvu ne Campari .