А Моллой: X istorija

– Atleisk, ką sakei?

– Dėstau, iš kokių sudedamųjų dalių maišomas šis kokteilis. Kad gerai įsilinksminčiau, man reikia trijų keturių taurių. Na, gal penkių.

Kaip ir dera, išmaukiame po du tris kokteilius, gal ir po penkis. Visiškai sutemsta, atslenka juoda kaip rašalas naktis, aukštai danguje šviečia ryškus mėnulis. Kitoje gatvės pusėje iš operos teatro pasipila išsidabinę žiūrovai, o mudvi kikename ir pokštaujame, prisimindamos senąjį butą Hanoveryje, Naujajame Hampšyre, tą, kurio pirmame aukšte gyveno kvaištelėjęs vyriškis. Džesika puikuojasi italų kalbos mokėjimu koketuodama su padavėju, o aš vogčiomis žvilgčioju į jį.

Visą vakarą jis irgi sėdi čia, tvarkingu kostiumu, švytinčiais baltais marškiniais. Sidabrinės sąsagos papuoštos brangakmeniais, violetinis šilko kaklaraištis. Retkarčiais pasikalba dailiu mobiliuoju, kartkartėmis atsistoja pasisveikinti su draugu ar pažįstamu.

Neretai pasikviečia sutiktą žmogų prie savo staliuko – tada kalba tvirtai ir ekspresyviai, žodžius palydi valdingais mostais. Tas vyras atrodo puikiai, tiesiog stulbinamai, nuostabiai dera įrudusi oda, rūstus žvilgsnis ir juodų plaukų garbanos, atsainiai krintančios ant šiugždančios baltų marškinių apykaklės. Ką jau kalbėti apie liūdnokas žydras akis ir be galo išraiškingus skruostikaulius. Jis nepanašus į kitus italus. Atrodo ramesnis, labiau susitelkęs, netgi atitrūkęs nuo tikrovės. Abejingas? Ne, tiesiog nutolęs. Galbūt truputį pavojingas.

Skausmas nudiegia širdį, bet turiu pripažinti, kad šis aukštas, turtingas neprieinamas trisdešimtmetis vyras nuostabus. Ko gero, tai pirmasis mano sutiktas nuostabus vyriškis, tamsusis Baironas, saulėje įdegęs Džeimsas Bondas. Esu mačiusi ganėtinai mielų vaikinų, daugybę linksmų, patikimų, lieknų vyrukų, atsipalaidavusių ir puikiai grojančių gitara. Tokių daug Kalifornijoje ir bent jau vienas buvo Dartmute – be abejo, jį suviliojo Džesika. O šis italas nuostabus, nes yra labai vyriškas. Nė kiek nepanašus į gėjų ar metroseksualą, ne toks, kaip Džesikos apibūdinti gražuoliukai be kojinių, su dalykiniais kostiumais ir rankinėmis. Šis yra aukštas, lieknas, vyriškas, subrendęs, erelio nosimi... Dieve, aš pasigėriau.

Mano minčių srautą kaip paprastai nutraukia Džesika. Ji baigia gerti ketvirtą kokteilį, pasigardžiuodama atsirūgsta ir taria:

– Sklinda kalbos, kad Roskeriko žmona mirusi. Nelaimingas atsitikimas. O gal ir ne. Tada jis įniko į verslą, šeimos milijonus pavertė milijardais. Tėvas anglas, motina italė. Viską galima rasti Google . Vaje, kokia aš alkana. Gal eime kur nors užkrimsti picos?

Džesika girta. Aš irgi. Apsvaigau ne tik nuo alkoholio. Kalti ir oranžiniai kokteiliai, ir ryškiai geltonas Neapolio mėnulis, ir vyras pilku puikiai pasiūtu angliško kirpimo kostiumu. Lordas Roskerikas. Lordas Markas Ksavjė – ar kaip jis ten dar vardu – Roskerikas.

– Viešpatie, X .

– Kas nutiko?

Buvau užsižiūrėjusi į dangų, dabar nustebusi spoksau į Džesiką, o ji visiškai priblokšta dėbso į sąskaitą.

– Kas yra? Kiek reikės mokėti?

Draugė suaimanuoja.

– Kam gėrėm tuos kokteilius čia? Juk galėjom eiti į vietos barą netoli mano namų. Kvaišos.

Mane išpila šaltas prakaitas.

– Kiek?

– Devyniasdešimt eurų.

– Jergutėliau, juk gėrėme tik kokteilius.

– Dar kava ir užkandžiai. Atleisk, esu tikra pusgalvė. Turėjau įspėti, kad čia labai brangu.

Džesika, mokydama anglų kalbos, uždirba labai mažai. Gyvena taupiai, bet nesiskundžia. Sumokėjusi tokią sąskaitą turbūt savaitę liktų nevalgiusi. Nenoriai imu ieškoti rankinėje kreditinės kortelės, bet tuo metu prie staliuko vėl išdygsta besišypsantis padavėjas ir paima sąskaitą.

– Luktelėkit, – sakau. – Duosiu kortelę.

Bet padavėjas tik šypteli ir grakščiai nusilenkia.

– Viskas gerai. Sumokėjo sinjoras Roskerikas.

– Kaip? Kodėl?..

Suglumusi ir susijaudinusi, tvaksinčia širdimi atsigręžiu į jo staliuką, ketindama lyg ir kuo rimčiausiai prieštarauti: „Ak, nereikėjo apmokėti sąskaitos, mes ir pačios galime...“ Dar noriu pridurti, kad mano vardas Aleks. Aleksandra. Aleksandra Bekmen. Taip. Teisingai, su dviem „e“. Padiktuosiu jums savo telefono numerį. Prašom užsirašyti. Galit netgi išsitatuiruoti ant rankos.

Staliukas tuščias. Jis išnyko.

Sutemose atsirėmęs į rūmų sieną tyliai rūko gražus kaip modelis policininkas.

Antras skyrius

Kitą dieną energingai dėlioju atsivežtus daiktus – iškraustau dėžes naujame mažyčiame vieno kambario bute netoli Castell dell’Ovo – Kiaušinio pilies. Šitaip stengiuosi išmesti jį iš galvos.

Kai prieš porą savaičių Džesika paskambino man į Jungtines Valstijas ir pareiškė galinti išnuomoti šį butą, tikino, kad vaizdas pro langą pasakiškas, namas stovįs puikiame naujame Santa Lučijos rajone. Basa išėjusi į geležinį vijokliais apaugusį balkonėlį suvokiu, ką, neapoliečių manymu, reiškia puiku ir nauja: neoklasicistiniam pastatui maždaug du šimtai metų, o šiukšlių krūvos ant šaligatvio siekia tik iki galvos.

Bet kam tai rūpi? Dangus nuostabiai žydras, be jokio debesėlio, rytas šiltas. Pasistiebusi ant pirštų galų – taip gali ir iš balkono iškristi – matau širdį veriančio mėlynumo gabalėlį Tirėnų jūros. Jūra vos už dviejų kvartalų, įsprausta tarp Lučilijo gatvės pastatų. Toli horizonte juoduoja tamsūs, dantyti salos kontūrai. Tikriausiai Kapris.

Iš savo balkono matau Kaprį.

Esu čia tik parą, bet jau pamilau šią vietą. Turiu su kuo nors pasidalyti laime. Paskambinu Džesikai ir viską iškloju. Ji riebiai nusikeikia ir liepia liautis būti sentimentalia karve, verčiau imtis darbo. Elgiasi kaip tikra britė. Be abejo, labai noriu pasiteirauti draugės apie jį . Bet negaliu. Džesika mane išjuoktų.

– Džese, ačiū, kad suradai tokį puikų butą.

– Nėra už ką. Imkis darbo ir liaukis apie jį galvojusi.

Nusikvatoju.

– Kaip atspėjai?

– Praėjusį vakarą tik apie nieką kitą nė nekalbėjai. Nemanau, kad būtum pamiršusi.

– Vadinasi, visos mano paslaptys kaip ant delno.

– Atvėsk, X . Atsipalaiduok. Vikontas Puikusis sumokėjo už gėrimus. Tik tiek.

– Džese, kodėl čia visur tiek daug šiukšlių?

– Juk sakiau, tai Camorra , ji kontroliuoja šiukšlių rinkimą, niekam kitam neleidžia kištis. Tai reketas, sukčiavimas, visas miestas dalyvauja šioje dramoje, šioje iliuzijoje. Čia tikras kaukių balius, visi prisidengę veidus. Nepamiršk.

– Tai ką?

– Taigi šiukšlininkai turi ginkluotą apsaugą. Pati pamatysi.

– Oho, kaip gražu!

Džesė nutyla, paskui nusikvatoja.

– Kurgi ne. Žinoma, jeigu nori daugiau sužinoti apie Camorra , klausk žmogaus, kuris, kaip įtariama, jai priklauso.

– Ką?

– Yra vienas toks. Lordas Roskerikas. Esi apie jį girdėjusi?

– Vos viena ausim, papasakok man daugiau.

– Ką gi, manau, jis gana patrauklus, jeigu tik tau patinka gražūs, seksualūs, kerintys aristokratai milijardieriai. Kai kurioms merginoms tokie išties patinka.

– Na ir?

– Sklinda gandai, kad jis pasiekęs pačias Camorra, arba mafijos, viršūnes. Kiti sako, kad jis su ja kovoja. Šiaip ar taip, turėtų būti įdomu. Paskambink jam ir paprašyk interviu.

– Džesika, nejau siūlai jam skambinti be niekur nieko? Užgriūti kaip perkūnui iš giedro dangaus? Gal gyventi nusibodo?

Draugė suaimanuoja.