А Моллой: X istorija

Mano veidas iškreiptas nusivylimo. Gurkšnoju kavą ir nervinuosi. Markas trokšta ne manęs . Ne mane mėgino sugundyti. Jo mintys sukasi apie Džesiką. Kaip man šitai įkyrėjo. Bjauriuosi pati savimi ir savo kvailais jausmais. Markui rūpi Džesika. Mergina iš „Gambrino“ kavinės. Sutiko mane priimti, nes manė išvysiąs Džesiką. Bet yra mandagus žmogus, todėl dabar kalbasi su manim.

Kvaiša. Paskutinė kvaiša. Visiška kvailė.

Pokalbis baigtas. Kava išgerta. Markas papasakoja užsiimąs importu ir eksportu, dėsto, kaip pavertė šeimos milijonus milijardais. Paskui kukliai priduria mėgstąs aukoti labdarai, ypač nusikaltimų aukoms. Tai aptaku, be to, man visai nerūpi. Apsimetu užsirašinėjanti. Spėlioju, ar nemeluoja, gal jis tiesiog gražuolis gangsteris, mėtantis pėdas. Kam, po velnių, tai rūpi? Esu juokinga mergiotė. Markas sako mėgstąs Kaliforniją, jos pietvakarių dykumas; jam patinkanti tikroji Amerika, pasieniai. Vartoja žodį „pasieniai“, man šis nepatinka.

Markas aiškiai supranta, kad jaučiuosi nesmagiai. Jis staigiai atsistoja, atsisveikina ir paduoda man vizitinę kortelę. Siūlo skambinti, jei prireiks dar informacijos. Sausai padėkoju, turbūt derėtų padaryti tūpsnį ar atsiprašyti už įžūlumą, bet užuot tūptelėjusi atsisveikinu, atsisakau pagalbos ir skrendu žemyn plačiais marmuriniais laiptais, traukiu prie didžiųjų durų. Prisimenu kelią, posūkius, koridorius. Turiu pereiti vestibiulį, paskui pro tą pretenzingą ginklais nukabinėtą sieną ir kuo greičiau iš čia išsinešdinti.

Išėjus į judrią gatvę, saulė plyksteli į akis, užlieja karštis. Dėbteliu į savo sumautą užrašinę ir sviedžiu ją į didelę šiukšlių krūvą.

Tada pastebiu mane fotografuojantį policininką. Įkliuvau.

Ketvirtas skyrius

– Kiek buvo tų policininkų? – klausia Džesika.

– Gal kokie trys... Žinai, baisiai suglumau.

Sėdime ant grindų Džesikos bute, jis greta maniškio. Nosį erzina stiprus nagų lako kvapas: pačios daromės pedikiūrą. Po dviejų dienų pirmąsyk kalbamės apie tai, kas nutiko rūmuose.

– Jau sakiau, sklinda gandai, kad jis priklauso mafijai. – Džesika mosteli į miestą, matomą pro įstiklintą balkoną. – Pusė visų uosto prekių kontrabandinės. Jis tai vadina importu ir eksportu, tiesa? – Atsakydama pati sau Džesika linkteli. – Vis dėlto, neturint ryšių su mafija, Neapolyje šėtoniškai sunku sėkmingai plėtoti verslą. Su ja vienaip ar kitaip susiję visi. Kartais net balandžiai Dantės gatvėje atrodo suktoki. Tarsi stebėtų tave iš pasalų. Tarsi ką nors regztų. Viešpatėliau, kada tas lakas pagaliau nudžius?

Džesika čiumpa žurnalą ir ima mosuoti juo kaip vėduokle, stengdamasi nudžiovinti kojų nagus. Visur mėtosi vatos rutuliukai, jų pilna tarp žurnalų ir knygų. Džesikos bute kaip paprastai viešpatauja netvarka. Kai sykiu gyvenome Hanoveryje, ji užknisdavo mane nevalyvumu. Dabar, jai gyvenant gretimame bute, šis apsileidimas man atrodo mielas, netgi gražus. Labiausiai džiugina jo pastovumas. Pašėlusiame pasaulyje Džesika išlieka tokia pat: miela, linksma, sveiko proto ir nuoširdi, geriausia mano draugė. Nusi­švilpt, kad tas prakeiktas Markas Roskerikas trokšta jos, o ne manęs.

Jos.

Mudvi ir mąstome panašiai. Pakėlusi akis nuo ką tik nulakuotų vyšninių kojų nagų Džesika klausia:

– Tai jis tikrai sakė, kad esu graži?

Nors ir labai myliu Džesiką, pavydas sugnybia man širdį. Ciniškos draugės akys švyti didžiuliu pasitenkinimu.

– Taip, jis tikrai sakė, kad esi labai graži... – Šypsausi narsiai, bet ne per daug įtikimai.

– Aš, Džesika Rašton, kritau į akį milijardieriui? Reikia apsikirpti.

– Ką ketini daryti?

– Dar nenusprendžiau. Gal tiesiog pasidulkinti su juo?

– Džese...

Ji sukikena, paskui liaujasi, pažvelgia į priešais ją ant sienos kabantį veidrodį.

– Rimtai, man labai reikia apsikirpti, jei netrukus imsiu šmėžuoti aukštuomenės žurnaluose. – Ji suima kelias sruogas pirštais, paskui iškilmingai sako: – Gražioji Džesika Rašton papasakos mums apie pomėgį sukiotis virtuvėje, įsirengė ją gavusi šimtą milijonų dolerių po skyrybų su lordu Roskeriku. – Džesė dirsteli į mane ir kalba toliau: – Mudvi įsigysim ferarį. Aš nupirksiu tau ferarį. Atleisk, brangute, žinau, kad buvai juo susižavėjusi.

– Nė iš tolo, tik jau neišsigalvok, Džesika, – kvailai priešgyniauju. Veltui mėginu nuslėpti ašaras. Kaip galėjau suskystėti dėl tokio kvailio? Beveik jo nepažįstu. Jis kelia grėsmę. Vis dėlto esu jam skolinga. Tikrai. Už tą akimirką. Mano sielos šauksmas sulaukė atsakymo, ar bent man taip pasirodė. Dabar jaučiuosi vieniša. Kaip liūdna.

Įsispiriu į sandalus ir susitvardau.

– Ne, jaučiuosi kuo puikiausiai. Esu Neapolyje. Man dvidešimt dveji. Turiu puikų išsilavinimą. Man atviri visi keliai!

– Šauni mergaitė.

– Ketinu dirbti. Atvažiavau čia rašyti diplominio darbo.

Tai ir darau: dirbu.

Jau kelias savaites triūsiu iš peties, jaučiu didžiulį pasitenkinimą, linksminuosi mažai. Rytais rašau saulėtame bute. Daug mokausi. Esu įpratusi daug studijuoti.

Apsikrovusi knygomis, įsijungusi nešiojamąjį kompiuterį, apsistačiusi tuščiais neskanaus kapučino puodeliais išsinešti veju šalin mintis apie tą vyrą. Mokausi asmenuoti veiksmažodžius tikėti ir išvykti , gilinuosi į italų kalbos futuro semplice.

Rytoj paruošiu makaronų puttanesca.

Domani si prepara la pasta alla puttanesca?

Mokausi apie dvi valandas.

Pamiklinusi liežuvį itališkai, imuosi diplominio. Nuo vienuoliktos ryto iki pirmos valandos dienos stengiuosi išguiti iš atminties mėlynas kaip Tirėnų jūra jo akis, gilindamasi į nusikalstamų pietų Italijos gaujų, ypač Camorra , paslaptis. Galiausiai prieinu prie dar paslaptingesnės ir grėsmingesnės ‘Ndrangheta , veikiančios pačiame Italijos pusiasalio „kulne“.

‘Ndrangheta – nusikalstama Italijos organizacija, jos centras įsikūręs Kalabrijoje. Nors ne toks garsus kaip Sicilijos Cosa Nostra ar Neapolio Camorra, šis Italijos nusikaltėlių sindikatas šio amžiaus pradžioje laikomas galingiausiu...

Pavadinimas mane sudomina. Kas per apostrofas prieš žodį? Kaip artikelis the prie Roskeriko rūmų.

Nagi, gilinkis, Aleks. Judink smegenis.

Mafijos organizacijos skiriasi narių verbavimo metodais. ‘Ndrangheta nariai susiję kraujo ryšiais. Dėl to gaujos virsta tikrais klanais, į juos neįmanoma prasiskverbti policijai. Gaujos narių sūnūs turi sekti tėvų pėdomis…

Gaujų nariai yra kraujo giminės. Ar narystė paveldima?

Nenoromis pagalvoju apie Roskeriką. Prisimenu jo pasakojimus apie pakvaišusį devintąjį lordą. Gal ir Markas šį tą paveldėjęs iš protėvių? Visus juos sieja kraujo ryšys, giminystė, kraujo saitai. Visi susiję vienas su kitu. O aš visiška pašalaitė. Ir noriu sužinoti daugiau.

Iki pietų galva ištinsta nuo informacijos, nusprendžiu imtis kitko. Kiekvieną popietę apsimaunu trumpas kojinaites, apsiaunu sportukus ir apsivilkusi kuklią vasarinę Zara suknutę traukiu tyrinėti Neapolio apylinkių. Ten Camorra kaupia jėgas, telkia žudikus ir medžioja priešus.

Esu tikra naivuolė, kad klaidžioju po tokias vietas. Jungtinėse Valstijose niekad šitaip nedaryčiau: nieku gyvu neičiau viena pasivaikščioti į prastą didmiesčio rajoną. Vis dėlto nemanau, kad tai pavojinga. Kodėl? Gal todėl, kad šios tamsios landynės mane traukia ir vilioja, aplink spiginant saulei. Gal dėl to nejaučiu jokios grėsmės.