А Моллой: X istorija

– Kas atsitiko tiems... narkomanams? Kas tie vaikinai, atėję man į pagalbą?

– Mano draugai ir padėjėjai. Džuzepė pribėgo prie tavęs pirmas. Jis mano dešinioji ranka.

– Ką tavo padėjėjai darys su tais narkomanais?

Markas gūžteli pečiais.

– Nesijaudink, mano confreres jų nežudys. Tik išmokys bijoti Dievo.

– O kas paskui? Atiduosit policijai?

– Karabinieriams? – Markas papurto galvą. Jo balse girdėti niekinama gaidelė. – Kokia prasmė? Norint visus susodinti, tektų nuo čia iki pat Palermo pristatyti kalėjimų narkomanams, be to, pusė policijos vis tiek korumpuota.

Markas staiga pasuka kairėn, į mano gatvę. Statydamas automobilį kalba toliau:

– Ne, mes juos gerokai pamokysim ir paleisim. Nemanau, kad dar kartą mėgins užpulti kokią moterį. – Markas atsidūsta. – Išties norėčiau įkišti į kalėjimą tuos bjaurybes, įpratinusius vaikiščius vartoti heroiną. Camorra. ‘Ndrangheta. – Gražų Marko veidą iškreipia toks pyktis, kad net pašiurpstu. Paskui jis sako: – Aš nekenčiu jų, X . Camorra. Ji apnuodija viską. Bjauroja šį nuostabų miestą. Žiūrėk, kas atsitiko tau. – Markas išjungia variklį. – Atvažiavom prie tavo namų. Man luktelėti automobilyje?

– Luktelėti?

– Juk ketinau pavaišinti tave pietumis.

– Bet...

– Jeigu tik sutiksi. Noriu viską paaiškinti padoresnėje vietoje. – Markas sukanda dantis. – Be to, Aleks, tau nederėtų likti vienai.

Patyliu. Esu visai suglumusi. Esu alkana ir noriu išgerti, kad ištrinčiau baisius užpuolimo vaizdinius. Tikriausiai Markas teisus. Dabar nedera būti vienai.

– Gerai, – sakau. – Sutinku, tik...

– Neskubėk, aš palauksiu.

Išlipu iš automobilio, užlipu laiptais ir palendu po dušu. Vanduo nuplauna šiurkščių rankų prisilietimų purvą, apvalo mintis nuo baisių prisiminimų. Paskui apsivelku dar nedėvėtą Zara suknelę: dangiškai mėlyną, su petnešėlėmis. Trokštu švelnumo ir grožio. Netrukus grįžtu į automobilį. Pavažiuojame porą šimtų metrų, paskui Markas sustoja ir išlipa. Sustojame jūros pakrantėje prie tilto, vedančio į Castel dell’ Ovo.

Daugybę kartų žiūrėjau į pilį juosiančius akmeninius turėklus, veržliai kylančius iš jūros. Buvau apie ją skaičiusi. Pasak legendos, pilis stovi toje vietoje, kur ant tuščio jūros kranto bangos kadaise išplovė sireną. Čia buvo įkurtas miestas, išlepę graikai pavadino jį Naujuoju Poliu, Naujuoju miestu. Vėliau jis tapo Neapoliu.

Tai mano pirmoji viešnagė saloje.

Markas kaip paslaugus vairuotojas atidaro automobilio dureles, šypsosi. Mudu traukiame į pilį akmeniniu tiltu, kol prieiname geležinius vartus. Tada sukame į kairę.

Savo nuostabai išvystu daugybę jaukių lauko restoranėlių, jie glaudžiasi prie pilies sienų po mėlynomis ir baltomis stoginėmis, iš čia matyti Neapolio įlanka.

Užsukame į pirmą pasitaikiusį restoranėlį. Padavėjas pasitinka Marką plačiai šypsodamasis, kitas tuoj pat pristumia man kėdę ir išskleidžia skėtį. Atsisėdu.

– Signorina, buon giorno – e signor Roscarrick!

Marką čia visi išties pažįsta. Jo pasirodymas sukelia nedidelį sąmyšį – tiek tarp valgytojų, tiek tarp padavėjų. Spėlioju, kiek dar jaunų moterų jis yra atsivedęs čionai, prie šių staliukų, po Italijos saule, pučiant švelniam jūros vėjeliui.

Bet man tai nerūpi. Kramsnoju duoninę lazdelę, dairausi ir dūsauju. Pagaliau prieš valandą patirtas siaubas ima tolti. Bent jau taip viliuosi.

Ko gero, tai vienintelė vieta Žemėje, galinti nuraminti įsiaudrinusias mintis. Akį džiugina nuostabus vaizdas: atsiveria visa įlanka nuo senojo Neapolio centro iki pat Vezuvijaus aukštumų, toliau matyti uolos, Viko ir Sorento paplūdimiai. Italijos vėliavos plazda švelniame vėjyje, žydrus vandenis skrodžia jachtos, šaunūs policininkai greitaeigiais kateriais raižo jūros paviršių ir kelia bangas. Tobulas Viduržemio jūros kraštovaizdis.

– Čia labai gražu, – nejučia išsprūsta.

– Tau patinka? – Markas atrodo nuoširdžiai patenkintas. Akinanti jo šypsena puikiai dera prie peizažo.

Vandenynas. Yra. Saulė. Yra. Gražus vyras. Yra. Viskas čia ir dabar. Hmm...

– Padavėjai tave pažįsta, tiesa? Taigi dažnai čia lankaisi? – Mano klausimas skamba perdėm įtariai. Rūpi paklausti dar daugybės dalykų. Priekaištauju sau dėl tokio tiesmukumo, bet Markui tai nė motais.

– Pažįstu restorano savininkę. – Jo veide ir vėl šmėsteli skausmo šešėlis. – Tai sinjora Manfredi, jos vyrą, policijos pareigūną, nužudė Camorra . – Markas papurto galvą ir dirsteli į valgiaraštį, o aš spėlioju, ką, tiesą sakant, jis turi galvoje. Slepia savo jausmus ir tyli. Paskui nusišypso ir pragiedrėja: – Daviau sinjorai nedidelę paskolą, kad galėtų įkurti restoranėlį. Už tai ji pažadėjo tiekti mėgstamiausius mano valgius. Ir mėgstamiausią vyną. Pavyzdžiui, štai šį patiekalą. – Markas pasilenkia per stalą ir baksteli į mano valgiaraštį.

Mėginu perskaityti pavadinimą. Jis labai sunkus. Paskui bandau ištarti:

– Pesci ang... basilic... – kaipmat pasiduodu. – Turbūt kokia nors žuvis?

Markas linkteli.

– Taip, žuvis. Jūrų velnias su bazilikais pagardintu daugiaryžiu ir omarų putėsiais. Skonis pasakiškas. Nori paragauti?

Padedu ant stalo valgiaraštį, išmetu iš galvos neramias mintis ir nusispiriu sandalus.

– Gerai, Markai. Man atsibodo rinktis. – Mudu susižvelgiame. Kalbu toliau: – Manau, kartais per didelė įvairovė slegia. Pavyzdžiui, parduotuvėje pristatyta daugybė šampūnų, o man tereikia vieno galvai išsitrinkti. Markai, išrink tu. Išrink už mane.

Jis linkteli, lūpomis nuslysta šypsena.

Aš irgi nusišypsau. Basa sėdžiu saulėje, pagaliau atsipalaiduoju, lengvuma sklinda kūnu kaip raminamieji, popietės skausmas malšta. Sėdime apsupti laimingų besišnekučiuojančių ir valgančių italų šeimų. Senukai užsisvajoję stebi praplaukiančias jachtas, kvepia citrinomis, skaniu valgiu, nuo dieviško mėlynumo jūros dvelkia gaivus vėjelis...

– Gal išgersim vyno? Leisi man išrinkti?

– Markai Roskerikai, oficialiai suteikiu tau šį leidimą, nes tu ir mokėsi.

Kas man darosi? Gal padrąsėjau po išgyvento pavojaus, ėmiau koketuoti? Markas nusikvatoja.

– Puikus sprendimas. Paragausim vyno iš Alto Adidžės regiono. Ar žinai, kur jis?

– Ne.

– Toli šiaurės Italijoje, pietų Tirolyje, ten kalbama vokiškai. Gal kurią dieną... – Markas dirsteli į mane, paskui papurto galvą, tarsi norėdamas pasitaisyti. – Vynas puikus, bet paplitęs tik tame regione. Mano šeima ten turi žemių, vynuogienų ir Schloss , kitaip sakant, pilį.

– Kaipgi kitaip, – šypteliu puse lūpų. – Kas tik neturi nuosavų pilių. Aš irgi turėjau, bet pabodo. Pilys – jau praeitis. Dabar noriu rūmų.

Markas vėl nusikvatoja.

– Tu iš manęs šaipaisi.

– Tu esi milijardierius. Pirmasis mano sutiktas.

– Ar tai reikia suprasti kaip komplimentą?

– Kaip jautiesi turėdamas galybę pinigų? – Sutriauškiu duoninę lazdelę.

Markui patinka mano įžūlumas. Jam už nugaros plazdena išblukusi nuo saulės ir vėjo Europos Sąjungos vėliava.

– Nesijaudinti dėl pinigų stygiaus – tai tarsi nesijaudinti dėl oro. Jie atveria man daug galimybių, suprantu, kad man teko laimingas bilietas. Vis dėlto turiu dirbti, kad likimas nenusigręžtų. Turtai atneša ir sunkumų.

– Pavyzdžiui, kokių? Per daug lambordžinių? Ar nuobodulį rinktis gražuoles, trokštančias su tavimi pergulėti?