А Моллой - X istorija

– Ojojoj, – Džesika numoja ranka į graudžius mano žodžius ir paprašo padavėjo atnešti sąskaitą. – Vaikeli, netikiu tuo. Bėda ta, kad jis žūtbūt norės vėl tave pamatyti. Patikėk manim, aistra yra labai stipri ir nepaklūstanti logikai, taigi niekas jo nesustabdys. – Ji nusišypso prieblandoje. – Jis grįš.

Noriu, kad tai būtų tiesa. Ir kartu bijau. Man reikia, kad tai būtų tiesa. Staiga užsimanau parskristi namo – toliau nuo pavojaus ir skausmo.

Džesika sumoka sąskaitą, ir mudvi, nekreipdamos dėmesio į skvarbius žaliūkų žvilgsnius, traukiame pakrante iki Santa Lučijos. Viršum Kaprio kybo blyškus sidabrinis mėnulis, tarsi gedinti našlė apsigaubęs tamsiu debesų šydu. Arba mantija. Staiga užplūsta didžiulis liūdesys. Manęs nebedžiugina triukšmingai plepančios italų šeimos ar būreliais stoviniuojantys draugai. Tai kvaila. Man norisi raudoti. Kas darosi? Mano jausmai perdėti, netikėti ir kartu labai tikri. Jaučiuosi sužeista kaip paskutinė kvailė, įskaudinta ir apgailėtina. Išvystu Marką Roskeriką.

Marką Roskeriką.

Jis stovi čia, nušviestas mėnulio ir gatvės žibintų šviesos, prie mano namo. Stovi atsirėmęs į automobilį, sidabriškai mėlyną mersedesą, visiškai vienas. Mūvi džinsus ir vilki tamsiai mėlynus marškinius. Žvelgia į jūroje atsispindinčias žvaigždes. Atrodo užsisvajojęs, aukštas, vienišas, gaubiamas šešėlių ir labai susimąstęs. Vakaro šviesa išryškina aštrius jo skruostikaulius. Dabar jis pažiūrėti jaunesnis ir liūdnesnis, negu anksčiau. Ir dar vyriškesnis.

– Pažiūrėk, – sako Džesika, – juk sakiau.

Išgirdęs jos balsą, Markas atsigręžia ir įsmeigia akis į mane. Praveriu lūpas, bet neišspaudžiu nė žodžio. Pasijuntu tarsi atsidūrusi ryškiai apšviestoje scenoje, tamsiam miestui stebint besiplėtojančią dramą. Viešpatauja tyla.

– Kaip tik ketinu užsukti į barą... – Džesika reikšmingai man nusišypso. Paskui patraukia tolyn, į miestą, palikdama mane su juo.

Vieninteliai du žmonės Kampanijoje: mudu su Marku po Oriono žvaigždynu, švytinčiu virš Sorento ir Kaprio.

Iš tamsios, niūros jo šypsenėlės suprantu, kad šis tas pasikeitė, tikrai pasikeitė, kad Markas apsigalvojo.

Jis žengia prie manęs. Bet ir aš pati jau lekiu prie jo.

Aštuntas skyrius

Mūsų lūpos susitinka pirmiau, negu susiliečia kūnai.Toks bučinys man pirmas, gal net vienintelis, ir man tai visai nerūpi – jis karštas ir šiurkštus. Markas pilna sauja sugriebia mane už plaukų ir vos ne skausmingai atlošia galvą – man tai patinka – paskui įsisiurbia man į lūpas, jos dvelkia karščiu, druska ir yra labai sultingos. Netikėtai, tarsi savaime jis įkiša liežuvį man į burną, bet aš apie nieką negalvoju. Tiesiog bučiuojuosi. Mėgaujuosi nepakartojamu bučiniu po Septynių Šienpjovių žvaigždynu.

Mūsų liežuviai susipina, nuo bučinio imu virpėti. Dar niekas nėra manęs bučiavęs taip karštai ir godžiai. Mano kūnu laksto šiurpuliukai.

Paskui Markas akimirką atšlyja, žibintų šviesoje pamatau primerktas mėlynas akis ilgomis blakstienomis – jos taip arti. Užuodžiu jo kūno prausiklį ir bangius kvepalus, švelnų vasaros prakaitą. Gerte geriu jį visą.

– Atleisk, Aleks, – sako jis. – Negalėjau susitvardyti. Velniaižin ką su manim darai.

– Šitai jau girdėjau.

Dabar jau aš griebiu jį į glėbį, mudu primename įkaušusių šokėjų porą šokių aikštelėje, svirduliuojančią skęstančiame kruiziniame laive. Besikvatojančius, verkiančius ir neatsiplėšiančius vienas nuo kito. Markas vėl įsisiurbia man į lūpas, stiprios vyriškos jo rankos nekantriai slysta mano nugara.

Vilkiu plonos medvilnės juoda vasarine suknele. Markas aistringai ir karštai ima glamonėti man užpakalį, o kita ranka apkabina kaklą, ir mudu bučiuojamės, malšindami geidulį. Paskui kaip šokio partneris jis apglėbia mane per liemenį ir ima sukti ratu, pakelia lengvai kaip plunksnelę ir apiberia karštais bučiniais kaklą. Ir kužda:

– Aleks, tu kvepi braškėmis. Braškėmis ir vynu.

Vis dar laikydamas mane per liemenį Markas nuleidžia mane ant žemės. Mano pirštai balti, jo rusvi ir įdegę. Patiriu jausmą, kad mus sieja kai kas daugiau nei paprastas seksas – ir vis dėlto tai seksas, pašėlęs seksas.

– Tuoj pat eime į viršų, – ištaria Markas.

Jis vadovauja, o aš paklūstu. Rakinant laukujes duris man dreba rankos ir keliai. Galiausiai jos plačiai atsiveria, ir Markas vejasi mane laiptais kikendamas, urgzdamas kaip nuostabus gyvulys. Viliojamas mano krizenimo skuodžia laiptais aukštyn, stengdamasis mane nutverti ir sumedžioti. Bet aš dingstu bute, akimirką lieku viena. Paskui tyčiomis suklinku iš baimės – Markas įpuola pro duris ir vejasi mane, sprunkančią į virtuvę. Tada mudu atsiremiame į šaldytuvą, ir jis nusitraukia marškinius.

Virtuvėje tvyro prieblanda. Šviesą skleidžia tik gatvių žibintai ir Viduržemio jūros mėnulis, metantis pro langą sidabrinius spindulius.

Markas lieka nuogas iki pusės. Mėnulio šviesoje tarsi nespalvotoje fotografijoje išryškėja raumeninga jo krūtinė ir pilvas. Gražūs šonkauliai, tobulas pilvas ir tvirtos rankos. Krūtinė kur kas platesnė, nei tikėjausi, raumenynas mane nustebina. Vyras kur kas aukštesnis ir stipresnis už mane; mane apima baimingas virpulys pramaišiui su geismu, ypač žvilgtelėjus į gulinčius ant grindų jo marškinius.

Mudu bučiuojamės kaip paklaikę. Pasistiebiu ant pirštų galų, kad pasiekčiau sodrias, išraiškingas, jausmingas jo lūpas. Kyščioju liežuvį jam į burną. Kas man darosi?

– Gana, Aleks, eime į lovą.

Greitai ir lengvai jis pakelia mane ant rankų tarsi jaunikis, nešantis nuotaką per slenkstį. Paskui nuneša į miegamąjį ir bloškia ant lovos, o ši įtartinai sugirgžda – kad tik nesulūžtų. Bet man tai nė velnio nerūpi.

Iki pusės nuogas Markas Roskerikas palinksta virš manęs. Matau jo tamsų didelį šešėlį.

– Gulėk kaip guli, – sako jis. – Nesijudink.

Guliu ant lovos atmetusi rankas, bet nerimstu, taip labai jo trokštu. Taigi kuo greičiau nusispiriu basutes. Kai lieku basa, Markas sučiumpa mano kulkšnį ir bučiuoja, švelniai ir jausmingai krimsčioja baltą keltį. Juntu dievišką palaimą ir sykiu bejėgiškumą. Nuo jo bučinių užlieja karštos geismo bangos. Paskui jis liaujasi bučiavęs mano keltį, paleidžia kulkšnį ir, rodos, visą amžinybę spokso į mane. Tada paklausia:

– Ar man užsimauti sargį?

Apstulbstu. Ar aš to noriu? Ar noriu, kad jis užsimautų sargį?

Dėl Dievo meilės, ne. Nenoriu, kad jis ką nors mūvėtų. Noriu, kad būtų nuogas, abu būtume nuogi, ir pajusčiau jį savyje. Iki šiol visą savo pareigingą geros dukrytės ir studentės gyvenimą reikalaudavau, kad tie keli vyrai, su kuriais teko mylėtis, mūvėtų sargį. O šįsyk man tai nė motais, elgsiuosi lengvabūdiškai. Geriu kontraceptikus, todėl jaučiuosi saugiai. O dabar paskubėk.

– Tiesiog išdulkink mane.

Markas plačiai ir žavingai nusišypso.

– Šitai tikrai gebėsiu.

Jis vėl užpuola kaip žvėris; užvirsta ant manęs su nežmoniška aistra, bet man tai labai patinka; karštai bučiuoja kaklą ir godžiai traukia mano odos kvapą.

– Noriu pamatyti tave nuogą .

Dėbsau į jį nesuprasdama, iš kur toks įniršis.

– Noriu pamatyti tave visą...

Jis šiek tiek užgaišta segiodamas suknelės sagas ant nugaros. Kilsteliu ant alkūnės norėdama jam padėti, bet jis tik nusikvatoja – greičiau suurzgia – ir šiurkščiai nuplėšia suknelę, tiesiog nudreskia apnuogindamas mano kūną ir numeta šalin. Veltui mėginu prieštarauti žiūrėdama į tamsias jo akis.