А Моллой - X istorija

Jis irgi tuoj išsilies.

– Markai, būk geras, neištrauk. Baik manyje.

Nė nereikia prašyti – jis šiurkščiai įmyga mano veidą į pagalvę, pirštais tvirtai įsikimba į sprandą, vos ne dusina. Paskui jo kūnas ima trūkčioti ir virpėti, visiškai susilieja su manuoju. Markas pasiekia orgazmą, kūnas net dreba nuo įtampos, lyg į medį įsmigęs patyrusios rankos sviestas peilis. Mane užlieja dar viena orgazmo banga, o jis galiausiai išsilieja aikčiodamas ir murmėdamas itališkas nešvankybes.

Išgirstu kančios ir sykiu palengvėjimo atodūsį – Markas visu svoriu užvirsta ant manęs, paskui nusirita į šoną. Įtampai atslūgus, jo raumenys atsipalaiduoja. O aš inkščiu įsikniaubusi į patalus. Tiesą sakant, kūkčioju. Netgi raudu. Negaliu susilaikyti neverkusi, kad tokio puikaus sekso teko laukti neapsakomai ilgai.

Devintas skyrius

Kai pabundu, vis dar tamsu. Prieblandoje nužvelgiu Marko rankas. Jis miega mano lovoje, įdegęs raumeningas kūnas nesuvaržytas ir visiškai atsipalaidavęs. Švelnios, bučiuoti sukurtos lūpos truputį praviros, mėnesienos šviesoje matyti balti dantys, susitaršę tamsūs, garbiniuoti plaukai. O labiausiai mane žavi stiprios vyriškos jo rankos. Markas miega ramiai, švelniai, bet tvirtai mane apglėbęs. Tobulas, nekaltas vaizdas. Tik apie kokį nekaltumą po praėjusio vakaro dar galima kalbėti?

Man išdžiūsta burna.

Išslydusi jam iš glėbio, užsimetu chalatą ir nuėjusi virtuvėn išgeriu stiklinę šalto mineralinio vandens. Visai nesuprantu, kas man darosi; tikriausiai Džesika teisi – aš įsimylėjusi šį vyrą.

Keletą minučių pastoviu šešėlių gaubiamoje virtuvėje. Pro langą spoksau į mėnulį ir jo atspindį Tirėnų jūroje.

Paskui grįžtu į lovą, įsitaisau šalia tyliai kvėpuojančio Marko, nuo jo kūno sklinda šiluma.

Pabundu jau išaušus, Kampanijos saulė spigina pro išklerusias mano langines, ant plikų sienų atsispindi šviesos ruoželiai. Jis jau dingęs? Mane apima panika. Vos nesustoja širdis. Ne, negali būti. Tik ne tai. Negi visa baigsis vienos nakties nuotykiu? Tik ne po šitokių potyrių. Maldauju.

Nurimk, X. , nurimk.

Ant pagalvės išvystu šiugždantį balto popieriaus lapelį. Rūpestingai perlenktą perpus elegantišką laiškinio popieriaus lapelį. Ant jo įmantriai išvedžiota plunksnakočiu Aleksandrai . Iš kur Markas gavo tokio popieriaus? Ir plunksnakotį? Iš kur ištraukė tuos daiktus? Čiumpu lapelį ir išlankstau.

Miegodama atrodai tokia laiminga. Išėjau pirkti pusryčių. Pasimatysime septintą. Roskerikas panelei X .

Apimta laimės vos nestrykteliu iš lovos. Griebiu mobilųjį norėdama pažiūrėti, kiek valandų: 6:40. Markas sugrįš po dvidešimties minučių. Greitai palendu po dušu, apsivelku lengvą pilką medvilninę suknutę. Besidžiovinant plaukus, suzvimbia durų skambutis.

– Buon giorno, – išgirstu Marko balsą per telefonspynės traškesį. – Pusryčiai patiekti.

Po akimirkos nuostabiai šypsodamasis jis jau stovi prie mano buto durų su pilnu maišeliu pyragaičių ir dviem indeliais kapučino, įstatytais į kartoninį padėkliuką.

Markas vilki švarius tamsiai mėlynus marškinius, mūvi džinsus, avi savo nuostabiaisiais pagal užsakymą pasiūtais batais. Kaip jam tai pavyko? Gal vežiojasi atsarginius marškinius savo mersedese? Galvoje besisukančius klausimus greitai nugena šalin nuostabi kava. Paskui kimbame į pyragaičius – jie truputėlį panėši į raguolius, bet iš tikro yra visai kitokie.

– Kaip gardu.

– Sfogliata frolla. Tokius jau šimtą metų kepa Džovanio Skaturkio kepyklėlė Neapolio centre.

– Nuostabu! Koks čia įdaras?

– Rikota, pagardinta cukruotais vaisiais ir prieskoniais. Svarbiausia nepersivalgyti – juk lengvai gali sukirsti ir dešimt.

Markas šypteli. Ir aš jam nusišypsau. Skaisčiai šviečia saulė. Tarp mudviejų nejusti jokio nejaukumo, jokio drovumo pirmą kartą pusryčiaujant kartu. Sėdime balkone ant plastikinių kėdžių. Vezuvijaus viršūnę gaubia balti dūmų debesėliai, kitapus įlankos, apgaubtos rytinės jūros miglos, dunkso Kaprio apybrėžos.

Markas pastumia į šalį tuščią lėkštelę.

– Pasikalbėkime apie praėjusią naktį.

Mano šypsena priblėsta. Nesu tikra, ar noriu apie tai kalbėtis. Naktis buvo pasakiška . Betgi palikime tai ramybėje; nėra reikalo apie ją kalbėtis, aptarinėti, analizuoti ir panašiai. Tiesiog tai buvo nepakartojama naktis. Kupina aistringo, gyvuliško ir beatodairiško sekso. Nėr čia ko aptarinėti ir kelti kokius nors klausimus. Taip jau nutiko.

– Ji buvo nuostabi, – sako Markas. – Gal net per daug nuostabi.

– Atleisk, nesupratau.

Jis pakreipia savo gražią galvą ir klausia:

– Ar esi girdėjusi pasakymą: coup de foudre ?

Man sugniaužia paširdžius.

– Taip, esu. Pažodžiui tai reiškia žaibo blyksnį, perkūno trenksmą.

Markas linkteli. Spoksau į jį.

Ar šitaip jis vertina mudviejų naktį? Kaip beprotybės blyksnį, kūnų tarpusavio trauką? Ar mudu tik šitai tepatyrėme? Tai buvo tik trumpalaikė aistra? Jau kitą savaitę ją pamiršime?

Markas pajunta mano sutrikimą.

– X. , prieš mums toliau bendraujant, noriu kai ką išsiaiškinti.

– Ką?

– Ar tu... – Markas trumpam nusuka akis. – ...pasirengusi. Jeigu nori bendrauti toliau, esama kai kurių dalykų... – Jis nuveria mane mėlynomis akimis, paskui vėl jas nudelbia. – Esama dalykų, kuriuos turėtum žinoti.

Turėčiau dar ką nors žinoti? Na, užteks.

Padedu ant stalo lėkštutę.

– Nagi klok, Markai. Kokia ta didžioji paslaptis? Sakyk be užuolankų. Aš su tuo susidorosiu. Turiu vairuotojo pažymėjimą. Esu ganėtinai suaugusi.

Jis nusišypso.

– Jau pastebėjau.

Mane suima noras sviesti Markui į veidą maišelį nuo pyragaičių. Jis atsiprašydamas šypsteli ir kilsteli ranką.

– Gerai jau, gerai. Atsiprašau. Tiesiog... tai labai sunku paaiškinti. Nenoriu tavęs atbaidyti, vos tik sutikęs. Aleksandra, tu esi mano didžioji geroji naujiena. – Markas patyli, paskui kalba toliau: – Vis dėlto esama tam tikrų man labai svarbių dalykų, tiesiog esminių mano gyvenime. Jeigu nori toliau su manimi susitikinėti, turi apie juos žinoti. Jei nesugebėsi susitaikyti su šia mano gyvenimo dalimi, verčiau nesileisk į jokias draugystes su manimi. Tai būtų tiesiog neįmanoma ir tau, ir man.

Marko žodžiai skamba bauginamai. Man tai labai nepatinka. Tyliu ir laukiu. Noriu, kad paaiškintų smulkiau. Bet esu labai susijaudinusi, širdis neramiai daužosi krūtinėje.

Markas nuryja paskutinį kavos gurkšnį ir vėl prabyla:

– Ar esi kada nors girdėjusi apie paslaptingus kultus?

– Ne, tikriausiai nesu. – Rausiuosi atmintyje mėgindama atgaivinti vidurinės mokyklos istorijos žinias. – Galbūt turi galvoje – prieš krikščionybę? Na, universitete daugiausia studijavau naujųjų amžių istoriją.

– Paslaptingi kultai kilę iš senovės tikėjimų, susijusių su mįslingais iniciacijos ritualais. Jie giliai įsismelkę į Viduržemio jūros gyventojų sąmonę, buvo praktikuojami Graikijoje ir Romoje. Kai kurie jų, pavyzdžiui, Mitros kultas, tapo labai populiarūs. Kiti, tokie kaip Dioniso misterijos, iki šiol sukelia daug diskusijų, manoma, kad per jas vykdavo orgijos.

Apstulbusi spoksau į Marką. Dionisas. Orgijos. Kas bus toliau?

– Aš nesuprantu.

Jis linkteli ir pažvelgia žemyn, į kol kas dar tuščią ryto gatvę. Paskui klausia:

– Ar turi porą valandų laisvalaikio? Dabar?

– Taip, aš pati susidarau darbo grafiką.