А Моллой: X istorija

Trisdešimt ketvirtas skyrius

Vos mums spėjus persimesti keliais žodžiais, įeina Encas Pazelis su dviem jaunesniais vyrais.

Senis spokso į mane.

– Norėdamas tave apsaugoti nuo Camorra ir ‘ Ndrangheta , Markas Roskerikas pats atėjo pas mus. Pažadėjome tavęs neliesti, jei jis sutiks dalyvauti šeštojoje misterijoje. Įspėjome, kad gali žūti. Šitai žino kiekvienas. Per šeštąją misteriją sutinki mirti dėl meilės.

Žiūriu į Marką. Jis purto galvą, tikriausiai negali atsitokėti. Dirsteliu į Pazelį.

– Aš...

– Nesupranti? Tokia misterijų esmė. – Pazelis patraukia pečiais. – Tu šitai jau supratai. Tapęs ‘ Ndrangheta galva aš ėmiau bjaurėtis būdais, kuriais mafija užvaldė misterijas, kad panaudotų jas savo tikslams – turtams krauti, ne tik Italijos, bet ir kitų šalių politikams šantažuoti. Misterijos yra didelis ir taurus mūsų protėvių palikimas. Mafija jas išniekino.

Pazelis pereina per kambarį, pasilenkia prie Marko ir atrakina antrankius. Nuima juos. Markas trinasi įskaudusius ir paraudusius riešus, jis su džinsais ir nešvariais baltais marškiniais.

Pazelis kalba toliau:

– Tapau šeštosios misterijos celenza : tai man suteikia didžiulę valdžią. Capos manęs bijo, nes viską žinau. Mes viską filmuojame. Vis dėlto kartais savo didžiulę valdžią panaudoju ir geriems darbams, kaip ir derėtų. Vis dėlto šeštoji misterija yra grėsminga. Ji gali baigtis prastai. Marko žmona užsispyrė dalyvauti šeštojoje, nors aš ją įspėjau. Ji patyrė tai, ką patyrėte ir judu. – Encas atsidūsta. – Tąsyk aš neklydau. Serena buvo per daug trapi, misterija galutinai išmušė ją iš pusiausvyros, ji nebejuto mirties dvelksmo ir nebematė gyvenimo prasmės. Tada pati vairuodama automobilį nusirito nuo šlaito netoli Kapujos. Tai buvo savižudybė, o ne žmogžudystė. – Pazelis įsideda į kišenę antrankių raktą. Eidamas prie durų, atsigręžia ir pažvelgia į mane, paskui į Marką.

– Nuo tos dienos nuolat iš tolo tave stebėjau, Roskerikai. Mačiau, kaip padedi nukentėjusiems nuo Camorra piktadarybių. Tu darei gerus darbus ir nestokojai drąsos. O sykiu šiame kaukių teat­re įžvelgiau ir pavojų. – Pazelis mostu liepia parankiniams išeiti. Pats irgi žengia prie durų. – Dabar judu esate išgelbėti. Abu. Camorra jūsų nelies. Aš duosiu saviškiams žinią, kad buvote įšventinti į šeštąją misteriją. Jie gerbia tokius žmones, negana to, netgi jų bijo, taigi turėsite valdžią. Viliuosi, naudosite ją geram. – Pazelis atsistoja ant slenksčio. – Praleisite čia dar kelias valandas, paskui galėsite netrukdomi išvykti. – Senis žiūri tiesiai man į akis. – Gal kada nors dar pasimatysim, įvesdintoji į šeštąją misteriją Aleksandra.

Jis išeina. Durys užsiveria. Liekame vieni. Markas mane prisitraukia – nesibučiuojame, tik stipriai, be galo stipriai apglėbiame vienas kitą. Nubraukiu tamsius plaukus jam nuo veido.

– Markai, ar jie tave kankino?

– Ne, – atsako jis. – Tai nesvarbu. O kas buvo tau? Tas pat, kas ir man?

Linkteliu ir pabučiuoju jį į kaktą. Markas nusišypso. Vėl išvystu kerinčią, laimingą, liūdnoką jo šypseną. Markas prabyla:

– Dieve mano, X. , aš tikrai maniau, kad esi nužudyta. Dingojosi, kad jie mane apgavo. Už tave buvau pasiryžęs atiduoti gyvybę.

Markas atsistoja ir patraukia į vonią. Seku iš paskos. Jis pasilenkia virš kriauklės. Suvilgau rankšluostį šiltu vandeniu ir šluostau prikepusį kraują mylimajam nuo veido. Žaizdos negilios, mėlynės nedidelės. Jis nesužeistas, tik apdaužytas. Vis tas pats gražuolis Markas Roskerikas. Svarbiausia, gyvas, jis liko gyvas.

Kelias minutes kantriai sėdime vienas šalia kito ant lovos. Galiausiai Markas taria:

– Pažiūrėkim, ar pavyks iš čia išsikrapštyti. Kad ir kur būtume, – Palerme, Londone ar Buenos Airėse, – nekantrauju iš čia dingti, įkvėpti šviežio oro. Eime.

Jis ryžtingai ima mane už rankos ir vedasi prie durų. Jos atrakintos. Matyti tamsus akmeninis koridorius. Žengiame juo, kol aptinkame laiptus. Užkopę jais randame kitus laiptus ir platesnį koridorių, apšviestą neryškiomis elektros lemputėmis.

– Tuščia, – sako Markas. – Visi išsinešdino.

Šis labai senas pastatas išties tuščias. Suvokiu, kad mudu buvome laikomi giliame rūsyje. Dar palypėję laiptais išvystame siaurą langą. Tolumoje matyti mėnesienoje banguojanti jūra. Taigi mudu kažkokioje pakrantėje? Vis labiau jaudindamiesi užlipame dar du laiptatakius. Galiausiai atsiduriame nakties ir tamsos gaubiamoje terasoje. Bėgame jos pakraštin ir užsikvempiame ant gražios akmeninės baliustrados.

– Neapolis, – tyliai nusijuokia Markas. – Mudu Neapolyje.

Jis teisus. Apstulbusi spoksau į neaprėpiamą horizontą, į nuostabiausią žemėje kraštovaizdį. Prieš akis visu grožiu atsiveria Nea­polio įlanka, matyti Vomero kalvos ir senamiestis, tolėliau uolėtos Sorento ir Amalfio pakrantės, neryškios, padūmavusios Kaprio apybrėžos po žvaigždėtu dangumi.

– Žinau, kur esame, – sakau. – Tai donos Anos vila Pozilipe. Kartą esu buvusi šiame paplūdimyje.

Markas ima mane už rankos. Apstulbę gėrimės reginiu. Pakeliu akis į žvaigždėtą dangų, matau Septynis Šienpjovius ir Sietyną. Tada atrandu Marko ir Aleks žvaigždyną. Mudviejų žvaigždyną.

Tyliai klausiu:

– Ką dabar darysim?

Jis nieko neatsako. Tik, žiūrėdamas man į akis, kilsteli už smakro ir apiberia veidą karštais, aistringais bučiniais. Suleidžiu pirštus į tamsias jo garbanas. Dabar suvokiu tiesą: kas nėra meilė, tas netikra, tik dūmai.