А Моллой: X istorija

– Kuo greičiau nešdinkimės, – sako Markas.

Mudu išsiteplioję ir dulkini, Marko smokingas aplipęs purvu ir drėgnais voratinkliais. Aš susitaršiusi ir basa, mini suknelė sudraskyta, iš kulkšnies bėga kraujas – persirėžiau į aprūdijusį kopėčių skersinį, bet tai smulkmena. Turime kaipmat išeiti it paprasčiausi pirkėjai, užsukę nusipirkti dešrelių.

Senutė perka gabalėliais supjaustytą jautieną – pardavėjas sudeda mėsą į popierinį maišelį. Ji atsigręžia ir pasižiūri į mus, bet nė nemirkteli. Senutė tik gūžteli pečiais, tarsi kasdien matytų tokius dalykus, ir grįžtelėjusi į pardavėją toliau derasi dėl kainos.

Išpuolame gatvėn, Markas griebia mobilųjį ir labai įsakmiai tarsteli:

– Džuzepe!

Stovime siauroje gatvelėje, rodos, netoli katedros; aš basa. Markui karštligiškai beriant nurodymus Džuzepei, lekiame vingiuotomis gatvėmis, galiausiai pasiekiame judrią sankryžą. Čia laukiame besidaužančia širdimi, iš jaudulio nepratardami nė žodžio. Po kokios minutės atšvilpia Džuzepė, šokame į automobilį ir nešdinamės iš senamiesčio į platesnes gatves. Du kartus staigiai pasukę į dešinę išvažiuojame tiesiai į Kjają ir atsiduriame prie užpakalinių Roskeriko rūmų durų.

Markas ištempia mane iš automobilio, paima ant rankų ir nešdamas prie durų įsakinėja tarnams.

Užrakinkit duris. Užrakinkit visas duris. Uždarykit langus ir užleiskit grotas.

Užrakinti visus įėjimus.

Mums pasiekus Marko miegamąjį, skubu vonion nusiplauti kraujuojančios kulkšnies ir purvinų kojų. Gerklę gniaužia verksmas, bet akys sausos. Giliai kvėpuodama stengiuosi susiimti. Mazgojuosi rankas ir veidą. Paskui iš drabužinės išsitraukiu džinsus, medvilninius marškinėlius ir sportukus. Grįžusi į miegamąjį išvystu, kaip Markas sagstosi mėlynų marškinių rankogalius ir tuo pat metu, pasikišęs telefoną po smakru, kalbasi su Džuzepe.

– Si, si, Giuseppe, si!

Jis įsiutęs.

Sėduosi ant lovos. Beveik nesuprantu neapolietiškos Marko greitakalbės, negana to, esu priblokšta šios nakties įvykių.

Baigęs kalbėti Markas atsisėda ant lovos šalia manęs.

– Turi išvažiuoti iš rūmų.

– Kodėl?

– Todėl, kad netrukus čionai ateis Camorra manęs prigriebti.

– Camorra?

Markas palinguoja galvą.

– Banditai seniai ieško dingsties mane nudėti. Dabar visi stos jų pusėn, jie gali mane nužudyti nebijodami bausmės.

– Kodėl?

– X. , padariau baisiausią dalyką, kokį tik įmanoma. Pamyniau misterijų taisykles. Sulaužiau savo, kaip įšventintojo, įžadus ir nutraukiau šventas apeigas, penktąją misteriją. Neleidau jiems baigti įšventinimo.

– Nieko nesuprantu.

Markas persibraukia pirštais tamsius plaukus, paskui atsidūsta ir pasitrina skruostą. Jis pavargęs, bet žiūri į mane degančiomis akimis.

– X. , jei esi įvesdinamas į misterijas ir prieini iki penktosios pakopos, iki įšventinimo, turi jį užbaigti, antraip... liksi tik vujaristas, siekiantis pigaus jaudulio, o gal net, pasinaudodamas misterijomis, imsi šnipinėti kitus. Juk matei, kiek ten susirenka garsenybių ir įžymybių. Todėl taip svarbu nesulaužyti įžadų ir išlaikyti misterijų paslaptį.

Linkteliu.

– Matyt mačiau – politikus, milijardierius. Regėjau juos Venecijoje...

Žodžiai įstringa gerklėje, protas praskaidrėja – suprantu, ką Markas nori pasakyti.

Politikai... Milijardieriai.

Encas Pazelis.

Žinoma. Kaipgi kitaip. Viskas stoja į savo vietas, įgyja prasmę. Tarsi atsivėrus slaptoms durims į požeminius tunelius, išryškėja visas paslaptingasis labirintas.

Aš atskleidžiau misterijų paslaptį.

– Markai, – klausiu, – misterijoms vadovauja mafija, tiesa?

– Manau, taip, – atsako jis.

– Jas rengia ir finansuoja ‘ Ndrangheta ir Camorra, taip?

– Tikriausiai.

Markas atrodo bent kiek prislėgtas. O aš – ne. Tiesa mane pribloškia. Atsistoju ir imu žingsniuoti po tylų, skoningai įrengtą Marko miegamąjį. Garsiai samprotauju:

– Markai, viską supratau. Misterijos niekada nebuvo pamirštos, jos virto mafija.

– Prašau? – tarsi neišgirdęs klausia Markas ir pakartoja: – Prašau? Ką tu pasakei?

– Negi pats nematai, kur glūdi mafijos, Camorra ir ‘ Ndrangheta šaknys? – Pereinu kambarį, suimu delnais gražų Marko veidą ir bučiuoju į lūpas. Paskui nusigręžiu ir vėl imu žingsniuoti pirmyn atgal, pirmyn atgal, samprotaudama ir kalbėdama.

– Pripažink, toji pasaka apie ispanišką kilmę yra nesąmonė. Slaptos pietų Italijos nusikaltėlių organizacijos išsirutuliojo iš šios šalies religinių kultų. Tai suprantama! Mafija perėmė tylėjimo įžadus, ištikimybės priesaiką, susaistė vyrus tais pačiais kraujo, garbės ir prievartos ryšiais. Tas pats garbės kodeksas galioja ir įšventintiesiems, sulaužiusiems taisykles.

– Tačiau... Nesuvokiu priežasties... Nematau prasmės...

– Tai akivaizdu. Misterijos gyvuoja kaip ir senovės graikų kalba Kalabrijoje, kaip kikeono receptas, graikų laikytas paslaptyje du tūkstančius metų. Visa tai išlikę!

Žiūriu į tamsų langą. Paskui kalbu toliau:

– Istorinė evoliucija aiški. IV amžiuje pietų Italijos misterijų kultas buvo užgožtas krikščionybės, bet jo nepavyko sunaikinti. – Išplečiu akis. – Jis ir toliau gyvavo, tik kur kas slapčiau, kaip nežabota laukinė masonystė, kaip prievartinės, neatsiejamos nuo sekso ir kvaišalų, apeigos... – Žvilgtelėjus į Andrėjo Gurskio fotografiją, vėl užplūsta mintys. – Laikui bėgant, šios slaptos sektos, besitelkiančios atokiose vietose, virto nusikaltėlių organizacijomis. Tai buvo natūrali raida, pasipriešinimas Katalikų bažnyčiai ir valdžiai. Slaptoms apeigoms reikėjo pinigų, todėl sektų nariai ėmė žudyti, plėšti, lupikauti, grobti žmones.

– X. , koks įžvalgus tavo protas – sukūrei šitokią teoriją, – Markas papurto galvą. – Gal tu ir teisi. – Jis atsistoja ir prieina prie manęs. – Bet šią akimirką tai nesvarbu. Man rūpi, ko šįvakar griebsis Camorra ir ‘ Ndrangheta .

– Žinau, kaip jie veikia! – beveik rėkiu. – Įtraukia į savo orgijas turtingus ir garsius žmones, kviečia prisidėti, įšventina galinguosius ir privilegijuotuosius. Markai, aš juos mačiau: buvusius prezidentus, pramonės magnatus, pramogų verslo įžymybes. Taip Camorra ir ‘ Ndrangheta ima daryti didelę įtaką elitui. Mafija neįveikiama todėl, kad yra globojama pačių viršūnių, galingųjų, dalyvaujančių misterijų kulto apeigose.

– X. , bet mūsų niekas negloboja. – Priėjęs Markas stipriai suspaudžia man pečius. Taip stipriai, kad net suskausta. – Ar supranti, ką tau sakau? Camorra ketina mane nužudyti. Aš pažeidžiau kodeksą. Jos nariams reikėjo dingsties. Dabar jie gavo ją, o aš nieko negaliu padaryti.

Pažvelgiu į Marką. Staiga mano istorinių įžvalgų euforija išsisklaido, grįžtu į tikrovę. Esu miegamajame su mylimu vyru, kuris man sako netrukus būsiąs nužudytas.

– Juk galima pabėgti.

– Kur? – atsidūsta Markas, suniekindamas mano pasiūlymą. – Camorra iškas mane kad ir iš po žemių. Ar esi girdėjusi apie Robertą Savianą?

– Žurnalistas, parašęs „Gomorą“?

– Tai knyga apie Camorra . Jis slapstosi jau beveik dešimt metų, Camorra jį vaikosi po visą Europą. X., šitokia ateitis manęs nevilioja. Nuolat kraustytis iš vieno namo į kitą, glaustis mažuose butukuose Milane, Hamburge, Madride – visą gyvenimą bėgti. Nuo visko, ką mėgstu ir myliu. – Markas skvarbiai pasižiūri į mane ir sako: – Verčiau mirsiu. Camorra mane nudės, ir viskas bus baigta.