А Моллой: X istorija

– Nagi, – paragina Džesė, gurkšnodama karštą arbatą ir įdėmiai žiūrėdama man į akis. – Metas išpažinčiai, X . Papasakok man, kas nutiko.

Nugeriu didelį gurkšnį deginančios gerklę arbatos. Paskui nuryju ašaras, pastatau puodelį ant grindų ir pažvelgiu į Džesę. Tada iškloju viską, bent jau tai, ką ji turi žinoti. Papasakoju, kaip Markas sutrikdė apeigas, paskui apie tai, kad misterijas rengia Camorra ir ‘ Ndrangheta ir kad dabar banditai jam keršys. Gurkšnodama arbatą ir iš paskutiniųjų stengdamasi nežliumbti, proverksmiu, beveik proverksmiu guodžiuosi draugei, kaip Markas mane išprašė, išvarė, tiesiog manęs išsižadėjo. Jis tiki esąs pasmerktas mirčiai ir artimiausiomis dienomis būsiąs pakirstas samdomo žudiko kulkos. Todėl nori, kad išvykčiau, kur man būtų saugu, kur nepakliūčiau banditams į nagus.

Nutylu.

Džesika papurto galvą, jos akyse irgi matyti nerimas.

– Dieve mano, vargšelė, – sako ji be įprastinio sarkazmo. – Vargšas Markas.

Draugė tylėdama įsmeigia akis į nakties dangų. Tolumoje girdėti fejerverkų sproginėjimas, tas garsas panašus į šūvius; tikriausiai kokia nors Camorra gauja Ispanų kvartale švenčia vieno iš saviškių grįžimą iš cypės.

– Anądien girdėjau istoriją apie Ispanų kvartalą, – susimąsčiusi tyliai sako draugė. – Sužinojau, iš kur jis gavo tokį pavadinimą.

Aš nieko nesakau.

Džesika kalba toliau:

– Ar prisimeni gatvę, einančią to kvartalo viduriu – Vico Lungo del Gelso ? Gelso reiškia šilkmedžio uogas.

Aš tyliu.

Draugė dėsto toliau:

– Šiame kvartale ispanų kareiviai pasitiesdavo uniformas ant žolės ir mylėdavosi su vietos merginomis. – Džesika pasižiūri į mane. – Žolė būdavo prikritusi šilkmedžio uogų, ir kareiviai išsitepdavo drabužius. Iš čia kilo tasai pavadinimas.

Draugė nudelbia akis. Jos skruostais rieda ašaros.

– Vadinasi, mudviejų su Džuzepe draugystė irgi baigta. – Džesė atsistoja, gurkšteli arbatos ir purtydama galvą sako: – Brrr. Gana, gana, gana. – Paskui pasilenkia ir patapšnoja man per kelį. – Turime būti stiprios.

– Stiprios? – Bejėgiškai gūžteliu pečiais.

– Na, stipresnės. X. , tai siaubinga. Suprantu, tai velniškai siaubinga, bet jei viskas išties taip blogai, kaip sako Markas... Jei jie iš tikro ketina... Pati žinai, kokia negailestinga toji Camorra .

Liūdnai linkteliu. Džesė neatlyžta:

– Jei Markas tikrai sulaužė kokį nors siaubingą įstatymą, jie... Jie tikrai...

– ...jį nušaus.

– Todėl tau geriau laikytis atokiai. Paklausyk, Markas pasielgė gerai, teisingai, tiesiog kilniai. X. , tau irgi gresia pavojus, didžiulis pavojus. – Draugė sunkiai atsidūsta. – Be galo sunku, plyšta širdis, bet Markas tau padarė paslaugą, mėgina tave išgelbėti... Vienas Dievas žino, nuo kokių baisybių.

– Bet, Džese... – tariu žvelgdama draugei į skvarbias rudas akis. – Džesika... Aš jį myliu.

Paskui slenka niūrios, tamsios savaitės. Kiekvieną rytą vos pabudusią mane užlieja liūdesys. Jis glūdi mano cappuccino, macchiato ar espresso kavos puodelyje, liūdesio skonį juntu kiekviename pyragėlyje su įdaru, bandelėje, plikytame pyragaityje ar kokiame kitame saldėsyje. Jis neapleidžia ir per vakarienę, kai nusiperku pigių jūros gėrybių – kelių rūšių moliuskų ar nedidelių krevečių.

Liūdesys yra be galo kartus. Jo skonis viską apnuodija. Apkartina pasaulio grožį. Virš Kampanijos šviečia juoda saulė.

Nepaisydama įspėjimų, kartais mėginu pamatyti Marką. Vieniša žingsniuoju Kjajos gatve iki didžiulių Roskeriko rūmų durų. Prisimenu, kaip pirmą kartą į jas pasibeldžiau, kaip pirmą kartą čia atėjau, prieš akis atgyja Marko šypsena ir pokštai, riteriams su žirgais skirti sakalo sparnų pavidalo laiptai. Jei beldžiuosi dabar, dažniausiai niekas neatidaro durų; kartais jas trumpam atveria nepažįstamas tarnas, dėbteli į mane ir netaręs nė žodžio vėl užtrenkia.

Retkarčiais skambinu Markui į mobilųjį. Kokį trisdešimt kartų per dvi valandas. Jo telefonas išjungtas; guvus automatinis moters balsas itališkai praneša: abonentas nepasiekiamas. Rašau elektroninius laiškus, bet atsakymų negaunu, jie grįžta į mano pašto dėžutę su prierašu, kad tokio elektroninio pašto adreso išvis nėra.

Todėl rašau ilgus laiškus ranka ant ašaromis sulaistyto popieriaus. Bet ir į šiuos, kaip į elektroninius, atsakymo negaunu, laiškai grįžta neatplėšti. Markas nė neatplėšia laiško? Net ranka rašyto ?

Dar labiau už atskirtį slegia įtampa. Ją patiriu kas rytą, eidama prie spaudos kiosko Partenopės gatvėje. Pasisveikinu su laikraščių pardavėju, jis nusišypso, atsako į mano pasveikinimą ir paduoda naują „Il Mattino“ numerį.

Nenoriu skaityti šio laikraščio, nekenčiu jo, bet jame pateikiama išsamiausia Neapolio kriminalinė kronika. Drąsiai ir be gailesčio rašoma apie smulkius gaujų karus Skampijoje, nužudytus narkomanus Forčeloje. Bet man tik rūpi, ar kas nenutiko Markui. Jei jis žuvo, šis laikraštis praneš apie tai pirmas. Paliudys jo mirtį nuotraukomis.

Kasdien grįžusi namo karštligiškai perverčiu dažais kvepiančius puslapius. Žiūriu į nužudytųjų prie purvinų Miano knaipių nuotraukas. Lavonai tyso kraujo balose, kurios man panėši į naftą, arba sėdi automobiliuose Mariljane peršautomis kaktomis; kartais negyvėliai randami Neapolio senamiesčio šiukšlynuose. Žiūrėdama į nuotraukas, nejučia klausiu: ar tai jis, Markas? Nejaugi viskas baigėsi šitaip? Ar tai galas?

Suvokus, kad tai ne Markas, man kaskart man vis labiau gniaužia širdį. Šįsyk ne jis. Bet ta diena neišvengiamai artėja. Vieną liūdną rytą eisiu į Partenopės gatvę, pasisveikinsiu su laikraščių pardavėju, sumokėsiu pinigus, atsiversiu baisiuosius „Il Mattino“ puslapius ir pamatysiu Marko nuotrauką.

Nužudyto.

Galiausiai šiltą rugsėjo pradžios vakarą visiškai nusibaigusi, virtusi pamėkle ir nebegalėdama ilgiau tverti, sliūkinu saulėtais šaligat­viais prie Roskeriko rūmų. Ketinu pamėginti paskutinį kartą. Šitai dar galiu padaryti. O kas paskui? Nežinau.

Kai pasuku už kampo, dar labiau suspaudžia širdį. Ant rūmų durų kabo spyna, langai uždengti langinėmis. Jokių gyvybės ženklų. Ant sienos matyti didelis skelbimas: „Parduodama“.

Galva neišneša, ką tai reiškia. Tikriausiai Markas jau nužudytas, bet naujiena nepateko į laikraščius. Taip dažnai nutinka. Arba jis kur nors išvykęs, – į pietų Tirolį, Londoną, Niujorką, Braziliją – todėl parduoda turtą, kad turėtų lėšų slapstytis. Matant šį nuostabų pastatą užrakintą, tuščią ir parduodamą, suima baisus graudulys, bet šįsyk susitvardau. Nebeturiu vilties ir esu baisiai nelaiminga, bet su tuo susitaikiau.

Susitaikiau, kad Markas amžinai pasitraukė iš mano gyvenimo. Nesvarbu, ar mirė, ar išvyko. Koks skirtumas? Dabar turiu gelbėtis pati. Tikriausiai Džesika teisi – man irgi gresia pavojus. Per daug žinau.

Parsivilkusi namo skambinu mamai į San Chosė. Ji jau kelias savaites man skambinėja, rašo elektroninius laiškus, nes būgštauja dėl mano savijautos. Motinos širdis kužda, kad man nutiko kažkas blogo, tik mama negali išsiaiškinti, kas. O aš jos pačios labui nenoriu nieko pasakoti. Negaliu pasakoti. Jei neatskleisiu tiesos apie misterijas, mama nieko nesupras, o apie jas tikrai negaliu prasitarti. Ne dėl to, kad gėdyčiausi ar drovėčiausi – kaip tik priešingai – bet todėl, kad tai per painu, per sunku. Nieku gyvu nebegaliu galvoti apie misterijas.