А Моллой: X istorija

Užuot priekaištavusi, pagamino mudviem valgyti ir įpylė raudonojo vyno. Myliu Džesę. Myliu savo mamą.

Bet ar ganėtinai myliu Marką?

Šis klausimas neduoda man ramybės, ausyse skambant grėsmingiems Enco Pazelio žodžiams apie šeštąją misteriją. Ši misterija ne tokia kaip kitos. Ji neturi nieko bendra su erotika, yra pavojinga ir gali tave pražudyti. Nedaugelis žmonių, išgirdę apie pavojų, ryžtasi joje dalyvauti. Bet tik šeštoji misterija suteikia tikrąjį išsilaisvinimą. Katabazę.

Ką visa tai reiškia? Ar einu mirti? Ar aukoju gyvybę, kad išgelbėčiau Marką?

Taip.

Dirsteliu į laikrodį. Septinta vakaro. Atsistoju ir einu į balkoną; vis dar esu bute, iš kurio turėčiau būti išsikrausčiusi. Rytoj atvažiuos šeimininkas, kad tuo įsitikintų, ir tikrai manęs neberas. Šįvakar mane išsiveš Enco vyrai.

Žvalgausi. Neapolis maudosi rugsėjo saulėlydyje, gatvės ir namai nudažyti švelniomis spalvomis tarsi padūmavusiose Renesanso drobėse. Švelniai mėlyname horizonte matyti Kapris – svajonių sala. Šis vaizdas jaudina ir žadina ilgesį.

Sučirškia durų skambutis. Grįžtu į kambarį ir spusteliu telefonspynės mygtuką. Atidariusi duris išvystu tris gerai atrodančius, rūpestingus jaunus vyrus. Jie beveik nekalba. Jauniausias jų žiūri į mane su gailesčiu – gal net su panieka – ir grakščiai mosteli, kad lipčiau laiptais. Mūviu paprastus džinsus, vilkiu marškinėlius ir juodą džinsinį švarkelį. Nešuosi krepšelį su būtiniausiais reikmenimis. Kaip kokia kvailė. Kosmetika. Dantų šepetėlis. Lūpų dažai. Ką sau manau? Kad vykstu praleisti savaitgalio į viešbutį ant ežero kranto?

Ne, aš keliauju į šeštąją, paskutinę Dionisijų ir Eleusinijų misteriją. Patirti tikrojo išsilaisvinimo. Kad ir kas nutiktų per ateinančią parą, pasikeisiu negrįžtamai, gal net žūsiu. O galbūt išgelbėsiu Marką.

Prie mano namų Santa Lučijos gatvėje stovi tamsiai mėlynas autobusiukas. Įsitaisau jo gale, čia pridėta apklotų ir pagalvių. Vienas iš mano palydovų duoda tabletę.

– Kas tai?

Vyras beveik nemoka angliškai. Sunkiai ištaria:

– Čia dėl miego. Kad miegotum.

Paimu tabletę ir butelį mineralinio. Nuryju ją, užsigeriu vandeniu ir užkemšu butelį.

– Metas, – sako tas pats vyras, laikydamas juodą, panėšintį į budelio, gobtuvą.

Žinoma, netrukus jis man jį užmaukšlina. Atsiduriu visiškoje tamsoje, bet nepasiduodu panikai – galiu lengvai kvėpuoti, tamsa net savotiškai ramina.

Autobusiukas pajuda. Jaučiu, kaip jis rieda, girdžiu vakarinį Nea­polio gatvių triukšmą, garsų sunkvežimių tūtavimą, taksistų pokalbius, radiją, motorolerių birbimą. Po kiek laiko eismas pagreitėja – aplinkui riaumoja įniršę varikliai. Tikriausiai išvažiavome į greitkelį. Paskui ima veikti vaistai, triukšmas nutolsta, aš atsigulu ant didelės minkštos pagalvės. Užmigusi sapnuoju Marką, įkalintą po ledu. Jis mėgina pramušti ledą, karštligiškai man moja.

Stoviu ant užšalusio ežero, o Markas kapanojasi spąstuose po vandeniu. Iš paskutiniųjų stengiuosi jį išgelbėti. Prašau pro šalį einančio ispano, kad padėtų, bet jam iš burnos teka kraujas. Vyras nusivaipo, gūžteli pečiais, parodo sau į burną ir nukėblina šalin. Nieko negaliu padaryti, o Markas dūsta po ledu, skęsta, grimzta į tamsiai mėlyną vandenį, nyra į akinančią, stingdančią gelmę.

Pabundu. Kiek valandų važiuojame? Tris? Penkias? Šešias? Gal dešimt? Galime būti bet kurioje Italijos vietoje – nuo Alpių iki Sicilijos. Net Prancūzijoje arba Šveicarijoje. Gobtuvas vis dar man ant galvos. Atsisėdu ir nenusiimdama dangalo sakau:

– Noriu gerti. Man reikia į tualetą.

Nė nežinau, į ką kreipiuosi. Jaučiu, kad autobusiuko gale esama ir kitų žmonių.

Kažkas nerūpestingai atsako:

– Pakentėk dešimt minučių. Viso labo dešimt minučių.

Tai ne anas jaunas vyras, su kuriuo pirmiau šnekėjau. Šis žmogus vyresnis ir geriau kalbantis angliškai.

Jis nemeluoja. Po dešimties minučių autobusiukas sustoja, durys atsiveria. Esu išlaipinama ir su visu gobtuvu skubiai vedama per gat­vę į didelį aidų pastatą. Kur aš atsidūriau?

Lipu laiptais; klupinėju, nes nieko nematau, bet mane laiko tvirtos rankos, kreipia į kairę, į dešinę ir vėl į kairę. Traukiame lyg ir senais koridoriais. Pastatas akmeninis, justi senovės dvelksmas. Pilis? Vienuolynas? Kas tai?

Paskui esu įstumiama į kambarį, durys užsidaro. Kažkas nutraukia gobtuvą. Markstausi.

Priešais mane stovi Encas Pazelis su jauna moterimi.

Žiūrėdamas tiesiai man į akis jis purto pliką galvą, net pagurklis dreba. Oda išvagota gilių raukšlių. Pazelis atrodo toks senas kaip pati Italija. Jis pažvelgia į moterį ir angliškai paliepia:

– Duok jai pavalgyti, atsigerti ir parenk misterijai.

Nespėjus man prasižioti, Encas išeina.

Su manimi lieka tik jauna moteris balta suknele. Kaipgi kitaip. Ji paduoda butelį mineralinio, aš geriu. Moteris užjausdama šypsosi ir kantriai laukia, kol numalšinsiu troškulį. Gal tai ir ne užuojauta, nes paklausta, kas manęs laukia, ji nieko neatsako.

Apsižvalgau.

Tik dabar suvokiu, kokioje įstabioje patalpoje atsidūriau – didžiulėje skliautuotoje šokių salėje ar viduramžių menėje, jos lubos ir sienos ištapytos freskomis. Langų nėra.

Justi ankstyvojo renesanso arba vėlyvųjų viduramžių meistrų ranka: freskose ryškiomis, gyvomis spalvomis vaizduojamos alegorinės ir religinės scenos. Kristus su angelais, šventieji ir Dievo Motina. Esu per daug suglumusi, kad jas tyrinėčiau. Grindys išklotos šalta juoda ir balta mozaika. Patalpoje, man už nugaros, tėra vienintelis baldas – plati medinė lova, užtiesta raudono šilko apklotu.

– Si, – sako mergina. Ji nėmaž nemoka angliškai. Paskui greitai paduoda drabužius persirengti ir parodo į sieną. Gaunu tik paprastą berankovę juodos medvilnės suknelę, jokių apatinių. Geriau įsižiūrėjusi sienoje išvystu dureles.

Neturiu ko rinktis, tenka paklusti. Reikia ištverti šeštąją misteriją. Pereinu didžiulę skliautuotą menę ir įžengiu į erdvią, švarią moderniai įrengtą vonią. Ten persirengiu: nusimaunu džinsus, nusiaunu sportukus ir greitai palendu po dušu. Prieš apsivilkdama suknelę apžiūriu save vonios veidrodyje. Į mane žvelgia dvidešimt dvejų metų mergina, sulysusi ir nebe tokia naivi, kokia buvo. Per keturis mėnesius jaučiuosi gerokai pasenusi. Ko gero, jau turiu kelis žilus plaukus.

Markai Roskerikai, kur esi? Ar tu gyvas?

Sukaupusi drąsą, apsivelku suknelę, išsivalau dantis ir grįžtu į menę. Mergina tylėdama laukia absurdiškai didelės patalpos viduryje. Tokioje erdvėje ji atrodo mažulytė. Rankose laiko metalinį puodelį.

– Ar čia kikeonas? – klausiu eidama artyn.

Mergina lyg ir gūžteli pečiais, lyg ir linkteli, paskui įspraudžia šaltą metalinį puodelį man į rankas.

Imu jį ir ištuštinu iki dugno. Gėrimas daug kartesnis negu anąsyk, ne toks skanus. Išgėrusi imu svarstyti: kas dabar? Ką jie rengiasi man daryti? Žinau, kad šis kvaišalas veikia labai greitai. Todėl atsisėdu ir laukiu, o mergina išeina pro kitas duris ir jas uždaro.

Praeina pora valandų, o gal man tik taip dingojasi. Esu praradusi laiko nuovoką. Neturiu nei laikrodžio, nei mobiliojo. Gal jau rytas? Ar ilgai mes važiavome? Galvoje pinasi mintys, sapnai, kvaitulys, nusiminimas, sūkuriuoja lubų freskų scenos. Šventosios Dvasios nusileidimas. Balandis ir šventasis. Kristaus prisikėlimas. Atgailaujantys ir raudantys nusidėjėliai.

Aš irgi nuvarvinu kelias ašaras. Paskui gulėdama ant nugaros užmiegu. Sapnuoju, kad į kambarį įeina vyras ir ketina su manimi mylėtis, praskečia man kojas ir įsiskverbia.