А Моллой: X istorija

Vyras atsisagsto kelnes. Jo pimpalas pasistojęs. Viena iš tarnaičių užmauna sargį. Vyras prieina prie Fransuazos, paskui atsiklaupia ir įsiskverbia. Jis ją dulkina, kitaip šito nepavadinsi. Tik dulkinimu. Ankstesnės misterijos tryško geidulingumu, net didingu erotiškumu, o čia visai kas kita. Misterija baisi, gąsdinanti, šiurkšti, kraugeriška, bet simboliška. Moteris santykiauja su dievu. Partnerė turi paklusti. Kiekvienas turi paklusti. Beveik paklaikstu.

Kaukėtas vyras pasitenkina ir dingsta. Tarnaitės pripuola prie Fransuazos ir pastato ant kojų. Jos veide atsispindi sumaištis, ji stengiasi slėpti veidą, nervingai gniaužo kumščius. Tai tik pirmasis katabazės ritualas?

Fransuazos veidas liepsnoja, kūnas virpa. Danielis nusileidžia nuo akmeninės terasos, raminamai ją apglėbia ir nusiveda į šešėlius.

– Tu!

Vyras su sidabriniu varpeliu rodo į mane.

Aš neketinu paklusti. Bet turiu, jei noriu likti su Marku. Negaliu tam pasiryžti. Dirsteliu į Marką. Jis nudelbęs akis purto galvą, spokso sau į batus, paskui trumpai žvilgteli man į akis ir taria:

– Gali viską mesti. Kitos progos nebeturėsi.

Tada nusuka žvilgsnį.

– Aš negaliu mesti, – atsakau. – Negaliu tavęs prarasti. Aš tave myliu.

Apdujusi, suglumusi, bet ryžtinga aš paklūstu įsakymui. Nulipu akmeniniais laiptais ir traukiu į skliautuoto kambario galą. Suskamba varpelis. Vyras klausia, ar sutinku paklusti. Atsakau, kad sutinku.

– Klaupkis, – paliepia vyras.

Atsiklaupiu priešais freską. Spoksau į karį, dobiantį bulių. Kadaise raudona kraujo srovė išblukusi iki liūdnos ir neryškios avietinės. Suskamba varpelis.

– Apsigręžk ir atsigulk aukštielninka.

Sugniaužiu kumščius. Iš pačių sielos gelmių veržiasi klyksmas: „Ne! Ne! Nepaklusk. Nedaryk šito! Bėk! Tai blogai.“

Vis dėlto misterijos yra mane taip įtraukusios, kad atsigulu ant kilimo. Vėl suskamba varpelis.

– Pasikelk suknelę.

Taip ir padarau, pasikeliu suknelę. Žinoma, esu be kelnaičių. Tarnaitės atsiklaupia greta manęs, kad sujaudintų. Stengiasi kaip įmanydamos. Pro dūmus ir šešėlius stengiuosi įžiūrėti Marko veidą. Bet jis nusigręžęs.

Iš šešėlių išnyra kitas, jaunesnis vyras. Kokių dvidešimties metų, su nedideliu randu ant smakro – tiek tematau. Jis irgi kaukėtas.

Vyro pimpalas pasistojęs. Jis ketina mane iškrušti. Užsimerkiu ir laukiu, kol būsiu išdulkinta. Tik šitaip galiu pavadinti: išdulkinta, iškrušta, išniekinta. Nors ir paklūstu, tai vyks prieš mano valią.

– Cornuti!

Atmerkiu akis.

Markas.

Tai Markas.

Kas čia dedasi?

Jis stovi vidury patalpos su grėsmingai žvilgančiu peiliu rankoje. Mintyse nusistebiu, iš kur jį gavo. Markas čiumpa kaukėtą vyrą už kaklo ir prispaudžia ašmenis jam prie gerklės.

– Estopa! – Ritualui vadovaujantis vyras su sidabriniu varpeliu karščiuodamasis prabyla itališka greitakalbe. – Nedrįsk! Tu negali sustabdyti misterijos. Turi pasidalyti moterimi. Žinai taisykles, žinai, kokia nepaklusnumo kaina.

– Fuck you, – puikia anglų kalba atrėžia Markas ir paliepia man: – X. , greičiau kelkis ir eikš čionai!

Pašoku ant kojų, nuleidžiu sijoną ir pribėgu prie Marko, vis dar sugriebusio jaunuolį už gerklės. Šis atrodo labai išsigandęs, meldžia pasigailėti. Jaunuolis nuoširdžiai įsitikinęs, kad Markas šaltakraujiškai jį nudės, kaip pribaigė samdomą žudiką Platyje.

Meistras vis dar mėgina atvesti Marką į protą. Kalba itališkai, bet labai lėtai; grasina – šį sykį suprantu kiekvieną žodį.

– Roskerikai, capos ateis tavęs pribaigti. Penktojoje misterijoje turi pasidalyti moterimi. Nesvarbu, kad ji tavo mylimoji. Jei priešinsiesi, būsi pasmerktas mirti.

– Tebūnie taip, – atsako Markas ir paleidžia išsigandusį jaunuolį.

Šis nusvirduliuoja šalin susiėmęs už gerklės, nors kraujo nematyti nė lašelio.

Paskui Markas čiumpa mane už rankos ir įsako:

– Bėk!

Trisdešimt pirmas skyrius

Leidžiamės bėgti. Markas ištempia mane iš skliautuoto kambario į siaurą koridorių. Skuodžiame į kairę, visai kitu keliu. Dirsteliu sau per petį. Už nugaros girdžiu riksmus, blyškioje mėlynoje šviesoje įžvelgiu žmonių siluetus. Tebeskamba šiurpi, persmelkianti smegenis, monotoniška muzika.

– Sukam čia!

Koridorius vingiuoja, paskui taip susiaurėja, kad vos pralendu – uolos bruožia man per šonus, dusina ir baugina. Vis dėlto spraudžiamės toliau, ir po kiek laiko koridorius vėl praplatėja. Tada leidžiamės bėgte, kol patenkame į dar vieną milžinišką graikų statytą talpyklą.

Lubos labai aukštai...

Markas nušviečia uolėtą talpyklos sieną mobiliojo žibintuvėliu. Prie sienos pritvirtintos geležinės kopėčios.

– Tikriausiai jos čia atsirado per karą – požemyje žmonės slėpdavosi nuo bombardavimų. Taigi jomis gali išsikabaroti į paviršių.

– Lipsime šiomis kopėčiomis?

– Taip, ir nėra ko delsti.

Pažvelgiu į surūdijusį metalą. Vilkiu mini suknelę ir aviu aukštakulnius. Nusiminusi žiūriu į savo batus.

– Nusiauk juos ir duok man, – liepia Markas.

Taip ir darau, o jis nusviedžia batus į toliausią kampą. Puolame prie kopėčių. Markas mitriai lipa pirmas, aš seku įkandin, iš visų jėgų kabinuosi į skersinius. Mudu lėtai kopiame į viršų. Basas pėdas žeidžia juodos rūdys, metalinės kopėčios labai senos, mums lipant, jos siaubingai girgžda. Dvidešimt, trisdešimt, penkiasdešimt metrų – nedrįstu pažvelgti žemyn. Jei kopėčios neatlaikys, mudu nukrisime ir iškart užsimušime, tiesiog ištikšime ant senovės graikų sumūrytų akmenų.

– Įsikibk, – jis tiesia ranką, norėdamas man padėti.

Mostu rodau, kad liptų toliau.

– Laikausi gerai. Paskubėkim!

Markas nusigręžia ir kabarojasi aukštyn. Po kelių minučių pasiekia kopėčių viršų, ten esama savotiškos aikštelės. Jis padeda ant žemės mobilųjį su įjungtu žibintuvėliu ir vėl atkiša man ranką. Šįsyk pagalbos neatsisakau, įsikimbu į ją, ir Markas užtraukia mane viršun. Esu uždususi ir baisiai pavargusi.

Jis vėl pakelia mobilųjį ir pasišviesdamas dairosi aplink. Į tamsą veda daugybė tunelių, bet kai kur matyti ir šviesos blyksniai. Esame netoli paviršiaus, ten, mums virš galvos, miesto gatvės. Šviesa tikriausiai sklinda pro kanalizacijos angas.

Apačioje pasigirsta triukšmas.

– Markai, jie mus vejasi!

– Eime čionai. Greičiau!

Už poros metrų Markas rodo į viršų. Ten matyti slaptos medinės durelės, pro jų plyšius sklinda šviesa. Prie durų veda uoloje iškirstos pakopos. Palypėjęs jis mėgina išstumti jas petimi. Nepavyksta. Triukšmas apačioje garsėja. Markas vėl imasi durų.

– Greičiau...

Apačioje aidi pikti itališki balsai. Markas susikaupia ir giliai įkvepia. Jis vėl įsiremia į duris ir šįsyk jos neatlaiko. Durims atsivėrus, mus apakina ryški šviesa. Įsitvėręs už staktos, Markas prisitraukia rankomis ir dingsta man iš akių.

– Markai!

Jis paduoda ranką ir iš paskutiniųjų išvelka mane į šviesą. Žvalgausi aplink, o Markas nedelsdamas uždaro slaptąsias duris. Paskui ima krauti ant jų dėžes su vyno buteliais, vieną po kitos.

Dėžes su vynu?

Mudu atsidūrę parduotuvės sandėlyje. Senamiestyje, delikatesų krautuvėje. Žinoma. Kodėl gi ne? Įėjimai į požeminius tunelius ir saugyklas gali būti paslėpti neįtikimiausiose vietose: po skalbimo mašinomis pirmame aukšte, skalbyklose ir kepyklose. Taigi mudu patekome į maisto prekių parduotuvę. Vakare čia pilna pirkėjų ir šiaip besišnekučiuojančių žmonių. Niekas mūsų neišgirdo. Matome žmones prie prekystalio, patys lindime už lentynų su saliamio dešromis, kumpiais ir sūrio galvomis.